2015 Liepos 24

Kristina Sabaliauskaitė

Rašytoja: „Vilniaus kultūrinis DNR vertas pasaulinės auditorijos“

veidas.lt

BFL

„Pabandyk Vilnių etniškai išgryninti – ir teliks „Vilniaus vėtrungių“ sovietinis marazmas, apkaišytas Gedimino bokštais, geležiniais vilkais ir betoniniais „valdovų rūmais“, naujausio savo kūrinio „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ pasirodymo išvakarėse mintimis dalijosi menotyros mokslų daktarė, romanų „Silva Rerum“  autorė Kristina Sabaliauskaitė. Apie tai, kas iš tiesų kuria geopolitinę grėsmę Lietuvai ir kokia mūsų kultūros politika – pokalbis su bestselerių autore K.Sabaliauskaite.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Liepos 24-ąją knygynuose pasirodys naujausia jūsų knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“, kurioje ypatingas vaidmuo skiriamas gimtajam jūsų miestui Vilniui. Ankstesnėse knygose jis veikdavo tarsi pagrindinis herojus. Kokį vaidmenį esate jam numačiusi šįkart?

Tarptautinį. Vilniaus kultūrinis DNR toks įdomus, kad yra vertas pasaulinės auditorijos. Jis ir unikalus, ir universalus tuo pat metu. Su Vilniumi gali tapatintis daugybė tautų, bet drauge, kaip lydinys, jis turi ryškų charakterį. Tad į knygą pateko trijų mano apsakymų, paskelbtų „Danieliuje Dalboje & kitose istorijose“ – „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“ – vertimai, kuriuos talentingai – taip, lyg pati būčiau rašiusi angliškai –  į anglų kalbą išvertė Romas Kinka. Taigi trys Vilniaus –  lenkiškojo, žydiškojo ir sovietinio – praeities pjūviai angliškai.

Kas nulėmė jūsų apsisprendimą išleisti knygą anglų kalba?

– Anglų kalba yra tapusi ~lingua franca~ – tuo, kuo kažkada Europai buvo lotynų kalba. Be to, keli britų leidėjai, perskaitę išverstą apsakymą, labai susidomėjo. Sulaukiau pasiūlymų išleisti, tačiau nenorėjau atiduoti teisių nei nišinei leidyklai, nei literatūriniam žurnalui ar rinkiniui.

Matote, nė kiek nejaučiu lietuviško antrarūšiškumo komplekso, tad man už vidutinę užsienio leidyklą geriau lietuviškos „Baltos lankos“, kurios, beje, turi puikią reputaciją svetur. Be to, su „Baltomis lankomis“ galėjau save išreikšti kūrybiškai taip, kaip nebūtų buvę įmanoma su užsieniečiais, nelabai žinančiais, su kuo tas egzotiškas Vilnius valgomas.

„Vilnius. Wilno. Vilna“ bus išskirtinė knyga, nes yra iliustruota mano parinktomis nuotraukomis. Džiaugiuosi, kad knygos svarba patikėjo nacionalinio lygio institucijos ir žmonės – Jano Bułhako fotografijas leido naudoti Nacionalinis muziejus, Mokslų akademijos biblioteka, Istorijos archyvas ir nacionalinės premijos laureatas Romualdas Rakauskas, kurio kūryba žaviuosi.

Parinkau tokius asociatyvius miesto vaizdus, kurie man byloja it tūkstančiai žodžių. Todėl naujoji knyga – kartu ir estetinis objektas, kurį negėda būtų parodyti už Lietuvos ribų.

Šiai knygai įžangą parašęs profesorius Leonidas Donskis užsimena, jog kūrinyje susipina trys istorijos, atskleidžiančios daugiakultūrį Vilnių: Lenkijos Vilnių, žydų Vilnių ir Lietuvos Vilnių. Ko siekėte tokiu savo sumanymu?

– L.Donskis dėl savo erudicijos dažniausiai perskaito mano knygas taip, kaip jas parašiau, ir atpažįsta, kiek ten visko – intertekstų, istorinių asociacijų, sluoksnių, žaismių – sudėta. Jis ne kartą yra taikliai išskrodęs mano knygas savo recenzijose, tad man buvo garbė, jog jis sutiko parašyti trumpą įžanginį žodį, įvesdindamas tarptautinį skaitytoją į mūsų nuostabaus Vilniaus kontekstą, kurį jis taip gerai išmano.

Viename interviu minite, jog vilnietis pagal apibrėžimą negali būti nei nacionalistas, nei ksenofobas, bet visada – poliglotas, nes tik taip gali suprasti tikrąjį Vilnių ir jį prakalbinti. Naujausios knygos pavadinimas – „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ – tarsi sufleruoja, kad mokysite tautiečius tolerancijos?

– Ne, tikrai nieko nesiruošiu mokyti. Mano nuomone, literatūros funkcija nėra mokyti ar grūsti ideologijas. Tai Josifas Stalinas sakė, kad „rašytojai yra protų inžinieriai“ ir už tai sovietai skyrė tokį didelį dėmesį rašytojų pavergimui represijų botagu ar privilegijų meduoliu, jų kontrolei, sovietinių rašytojų sąjungų steigimui, savicenzūros diegimui. Tad literatūros didaktinė ar ideologinė funkcija man nepriimtina.

Manau, kad literatūra skaitytoją privalo ne „mokyti“, o skatinti mąstyti. Ypač kalbėdama apie nepatogius, skausmingus dalykus, apie istorijas, ateinančias iš esminės, ne vadovėlinės, gyvenimo tiesos, kuri dažniausiai nepavaldi laikui. Kaip nepavaldi laikui yra Vilniaus istorija, jo gyvoji atmintis, kurios negalima užtempti ant vienos ideologijos, vienos istorijos, vienos tautos kurpalio.

Vilnius yra niekieno ir tuo pat metu visų – senųjų autochtonų litvinų (beje, niekad savęs lenkais nevadinusių), žydų ir rusų sentikių, totorių, iš Žemaitijos ir Aukštaitijos suvažiavusių lietuvių, vokiečių, prancūzų ir italų, kuriuos čia atbloškė likimas. Atimk iš to lydinio vieną elementą, pabandyk Vilnių etniškai išgryninti – ir teliks „Vilniaus vėtrungių“ sovietinis marazmas, apkaišytas Gedimino bokštais, geležiniais vilkais ir betoniniais „valdovų rūmais“. Apie tai ir rašau, nes bandau Vilnių perskaityti įvairiomis kalbomis ir per įvairių kultūrų pasakojimus.

Kiek tiesos, kad rašydama šią knygą atradote faktų, jog Vilnius ir praeityje nebuvo labai tolerantiškas miestas. Tad gal naivu tikėtis didelių tolerancijos ir pakantumo pokyčių vos per 25-erius nepriklausomos Lietuvos metus?

– XX amžiaus sisteminį žiaurumą, palietusį ir Lietuvą bei Vilnių, bene geriausiai yra apmąstęs Czesławas Miłoszas. Mane, kaip dar spėjusią patirti tą laikotarpį, labiausiai domina sovietinė socialinė inžinierija bei jos apraiškos, tas puikiai Hannos Ahrendt aprašytas biurokratinis blogio aparatas, formuojantis nuolatinę bejėgystę, nelaisvę, paklusimą vietoj kritinio mąstymo, naikinantis individualumą ir atsakomybę kasdienybėje. Apie tai rašau apsakyme „Vilniaus vėtrungės“, kuris pasirodė labai sprangus sovietinės tvarkos tęsėjams ir balintojams.

Būtent tai – užsitęsęs sovietmetis galvose, vergo mentalitetas, nemąstantis pseudopatriotizmas, iš kurio taip sunkiai vaduojasi Lietuva, ir yra didžiausia  problema, kurios spręsti neskatina ir itin sunki švietimo sistemos padėtis.

Tačiau ko norėti, kai Nacionaliniam egzaminų centrui šiandien vadovauja buvusi mano mokyklos komjaunimo sekretorė, puikiai įvaldžiusi sovietines jaunų žmonių žlugdymo ir psichologinio terorizavimo metodikas – tai kažkada patyrėme savo kailiu. Skandalingai pagarsėjęs reikalavimas abitūros rašinį laisva tema rašyti „pagal instrukciją“ – natūrali sovietinės sistemos tąsa.

Kaip ir patetiški buvusių partorgų ar sovietinės profesūros „išstojimai“, siekiantys kanonizuoti Algirdą Brazauską, Justiną Marcinkevičių ar Salomėją Nėrį ir piestu stojantys prieš bet kokius bandymus juos aktualiai, kritiškai apmąstyti. O būtent to reikia, kad pagaliau išsigydytume praeities traumas ir laisvėtume.

Problema yra ne tai, kad J.Marcinkevičius buvo sovietinio dvaro ideologinis dainius, nugyvenęs premijuotą ir privilegijuotą gyvenimą, keitęs pažiūras, įtikęs visoms valdžioms. Ne jis pirmas, ne jis paskutinis – daug talentingų pasaulio kūrėjų buvo prisitaikėliai, vergavo režimams dėl duonos kąsnio ar iš įsitikinimų. Problema ta, kad tampa nepakenčiama bet kokia abejonė juo ar apmąstymas, kad iš mūsų šiandien pradedama reikalauti besąlygiškai garbinti konformistą ir vadinti „tautos sąžine“ – o šitai yra pasityčiojimas ir iš tremtos, besipriešinusios tautos, ir iš sąžinės sąvokų.

Tas pats su S.Nėrimi – jos gyvenimas yra didžiausią krikščionišką gailestį kelianti žmogiška tragedija. Tačiau tai vis dėlto – Judo tragedija, ir nereikėtų poetės vardu vadinti mokyklų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...