2012 Rugpjūčio 09

Rasa Juknevičienė – konservatorių lyderio dešinioji ranka, kad ir kas juo būtų

veidas.lt


Užsitarnavusi ar tik išsitarnavusi aukštus postus partijoje ir Vyriausybėje? Nuomonės apie krašto apsaugos ministrę išsiskiria.

Kad ir kiek moterys skundžiasi, kad joms sunkiau nei vyrams pasiekti politikos viršūnę, Lietuvoje politikės iš vyrų perėmę ne tik prezidento ir Seimo Pirmininko regalijas, bet net „vyriškiausią“ krašto apsaugos ministro postą. 1990-aisiais, su Sąjūdžio banga į politiką atėjusi jauna provincijos vaikų gydytoja, tuomet Rasa Rastauskienė, dabar Juknevičienė, ir pati nė nesvajojo, kad po poros dešimtmečių vadovaus strateginei valstybės ministerijai.
Ką valstybės labui jau nuveikė 54-erių politikė Rasa Juknevičienė ir ar ministrės ir Tėvynės sąjungos vicepirmininkės postas – jos karjeros lubos?

Krašto apsaugoje keitė mažiau nei ketino
R.Juknevičienės pirmtakas krašto apsaugos ministro poste socialdemokratas Juozas Olekas ironiškai įvertino: „R.Juknevičienė pratęsė kai kuriuos mūsų kadencijos darbus, pavyzdžiui, paliko profesinę karo tarnybą, suvokusi, kad šių dienų krašto gynybai reikia profesionalų, o ne šauktinių. Galėjo mano pasirašytą įsakymą pakeisti per dieną, bet nepakeitė. Šnekėjo viena, o darė kita – tęsė gerus darbus. Bėda, kad neapgynė susitarimo dėl krašto apsaugos finansavimo, nors mus nuolat dėl to kritikavo. Apleistas jaunimo pilietinis patriotinis auklėjimas – gal perpus sumažėjo Šaulių sąjungos stovyklų jaunimui. Perlenkė ir sureikšmindama teritorinę gynybą – nedidelį kiekį rezervininkų pateikė kaip labai svarbų dalyką.”
Bet opozicijai dera kritikuoti, o štai pati ministrė didžiuojasi savo laimėjimais, kad pavyko padaryti daugiau, nors lėšų buvo mažiau. Taip, grąžinti privalomos karinės tarnybos nė nebandė, nes tam Tėvynės sąjunga nerado nė vieno politinio sąjungininko, bet bent jau atkūrė rezervo rengimą, ir dar savanoriškais pagrindais.
Ir konservatoriams artimi gynybos ekspertai aukština R.Juknevičienės indėlį, tikindami, kad jos užsienio vizitų geografija ir asmenų, kurie ministrę juose priėmė, rangas leidžia manyti, kad ji atliko ne tik savo, bet ir užsienio reikalų ministro, o iš dalies ir Prezidentės darbą.
O štai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narių nuomonė apie R.Juknevičienės indėlį į krašto apsaugos tobulinimą – kontroversiška. Kai kurie jų ministrę peikia, esą ji nuomonę, kuri nesutapo su jos, sutikdavo su  vadinamuoju saldofonišku pasipriešinimu, o į siūlymus ir pastabas parlamentarai atsakymų laukdavo mėnesius, kartais net devynis, kaip kad buvę svarstant nacionalinio saugumo koncepciją.
Karininkija ministrę vertina taip pat nevienareikšmiai – vieni džiaugiasi, kad krašto apsaugai vadovauja ne buvę komunistai, o sava, patriotė, iš šeimos su tremties patirtimi. Kiti neabejoja, kad kas beateitų toliau vadovauti ministerijai po R.Juknevičienės, metus dvejus teks kuopti jos palikimą, nes ministerijoje sumenko kompetencija, žmonės bijo išsakyti savo nuomonę, tvyro įtampa.

Jei yra lojalumas, kvalifikacijos nereikia
Ministrė viešai pripažįsta padariusi tik vieną klaidą, jei tai apskritai galima laikyti klaida: „Galėjau būti ryžtingesnė keisdama kai kurias personalijas. Štai atėjus naujam kariuomenės vadui 2009 m. dirbti tapo gerokai lengviau. Nuo pat pradžių į politinius postus reikėjo paskirti kuo daugiau jaunų žmonių. Patyrimo jie neturi, bet jo įgis, be to, jo turi departamentų vadovai, kurie nėra politinio pasitikėjimo valstybės tarnautojai.“
Ministrė aiškina, kad po socialdemokratų dviejų kadencijų valdymo krašto apsaugoje patyrimo turėjusi tik senoji nomenklatūra, nors daugybė jaunų žmonių baigė karo mokslus Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavo tarptautinėse misijose. Bet jei jie netriūsė konservatorių aparate, postų jiems ir nesiūlė. Akivaizdu, kad R.Juknevičienė tebesivadovauja tuo pačiu principu, kuriuo dešinieji vadovavosi nepriklausomybės pradžioje – arba saviškis, arba priešas. Tad dabar, kaip ironizuoja kai kurie ministerijos darbuotojai, du viceministrai stažuojasi, vienas dirba už visus, o valstybė stažuotojams moka didžiules algas.
Net tarp konservatorių buvo ironizuojama, kad ministrės rankinukų nešiotoja tapo viceministre, o jos patarėjai – greičiau pritarėjai. Štai dvidešimt devynerių metų teisininkė Indrė Pociūtė-Levickienė, po studijų turėjusi vienintelės darbinės patirties – Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos referentės ir atstovės spaudai, iš pradžių ėmė patarinėti ministrei, o paskui karyba nelabai besidomėjusi konservatorė gavo viceministrės postą. Netrukus viceministru, atsakingu už finansus ir išteklius, tapo nei su finansais, nei su krašto apsauga nieko bendra neturėjęs 32-ejų konservatorius, politikos ir tarptautinės komunikacijos specialistas Mykolas Juozapavičius.

Politikė bando grąžinti politines skolas?
Galima daryti prielaidą, kad R.Juknevičienė, apsistatydama jaunais lojaliais, kad ir nekompetentingais kadrais, bando „susimokėti“ skolą už savo pačios analogišką politinę karjerą. Bet ji užmiršta, kad 1990-aisiais buvo visai kita situacija – tuomet visi dešinieji, išskyrus grupelę „persiorientavusių“ buvusių komunistų partijos narių, patirties dirbti valstybinėse institucijose neturėjo, kad istorinės aplinkybės buvo tokios, jog tikrai svarbiausia buvo ne kompetencija, o ideologinis lojalumas.
Gindama savo poziciją dėl nepatyrusios komandos R.Juknevičienė vis primena, kad ir pati, jauna Pasvalio centrinės ligoninės vaikų gydytoja, tapo Sąjūdžio nare. Vos 32-ejų, neturėdama jokios patirties politiniame darbe, tapo parlamentare, Kovo 11-osios akto signatare. Atrodė, kad politinė karjera bus trumpa: 1992 m. nebeišrinkta į Seimą jau ketino grįžti į Pasvalį gydyti vaikų, bet jai pasiūlyta likti dirbti frakcijoje referente ir atstove spaudai.
Į lojalią ir darbščią partijos narę buvo daug investuota – valstybės valdymo paslapčių ji siųsta mokytis į stažuotes Prancūzijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, vėliau JAV. Investicijos atsipirko – nuo 1996 m. ji renkama Seimo nare, tris iš keturių kartų sugebėjo laimėti rinkimus vienmandatėje apygardoje. Pirmoje kadencijoje jauna gydytoja iš provincijos dirbo Sveikatos reikalų ir Savivaldybių komisijose, o nuo 1996-ųjų partija jai patiki strateginę specializaciją Nacionalinio saugumo komitete, dešimt metų ji dirbo NATO parlamentinėje asamblėjoje.
Kodėl pasikeitė jos veiklos sritis? „1996 m. atėjau į Nacionalinio saugumo komitetą, suprasdama, kad jei nepriklausoma Lietuvos valstybė, už kurią balsavau, netaps NATO nare, nepriklausomybė, valstybingumas bus trumpalaikis. Nereikės nei sveikatos apsaugos, nei švietimo“, – prisimena R.Juknevičienė.
Tad galima sakyti, kad krašto apsaugos ministrės darbui R.Juknevičienė rengėsi ilgai ir nuosekliai, nors pati tikina apie postus negalvojusi. Paklausta apie savo politines ambicijas, ji sako: „Po aukštosios mokyklos baigimo nebeplanuoju savo ateities, kitus dalykus sutvarko Dievas, likimas, aplinkybės. Stengiuosi gerai dirbti tą darbą, kurį dirbu. Iki 2008 m. vasaros net nebuvo minčių tapti ir ministre, o kai A.Kubilius įrašė į kandidatų sąrašą, pirmas mano atsakymas buvo “ne”. Politikė sakė nesvajojanti tapti partijos pirmininke, nes apskritai kas galėtų svajoti apie tokį sunkų darbą, gal net sunkesnį už ministro.
Vis dėlto R.Juknevičienės likimą partijoje turbūt jau daug metų nusprendžia  partijos vadovai, o ji tam paklusdavo. Tobulas bruožas geram vykdytojui, bet, žinoma, ne strategui.

Ten, kur reikia partijai
Politikė kuklinasi ir dėl savo įtakos partijai: „Yra žmonių, linkstančių į sąmokslus, kurie mano, kad aš partijoje kažkokia ypatingai įtakinga.“ Vis dėlto pažįstantieji konservatorius iš vidaus tikina, kad ji – konservatorių partijos kelių žmonių branduolyje, kuris ir priiminėja sprendimus. Jai dažnai patikima „įgarsinti“ svarbius partijos sprendimus, kaip kad buvo po partijos prezidiumo verdikto FNTT skandale.
Politikė neabejotinai dešinioji premjero A.Kubiliaus ranka. Ji sako vertinanti jį kaip neeilinę asmenybę ir net abejoja, ar norėtų dirbti kurio nors kito premjero kabinete.Tačiau nors du konservatorių lyderiai – Vytautas Landsbergis ir A.Kubilius tarpusavyje ir nedega didele brolybe, akivaizdu, kad tiek vienas, tiek kitas vertina partijos veteranę, o ji – juos abu, nors neabejotinai šilčiau atsiliepia apie A.Kubilių. „Gerbiu V.Landsbergį, kuris buvo pirmas mano mokytojas politikoje. Tai žmogus, su kuriuo eičiau į žvalgybą. Būna požiūrių skirtumų, dabar taip pat yra keli, bet tai netrukdo šio žmogaus gerbti“, – sako R.Juknevičienė.
Politikės gebėjimas laviruoti tarp dviejų konservatorių lyderių ir būti dešiniąja ranka to, kuris tuomet partijos valdžioje, beatodairiškai paklusti partijos sprendimams kai kam kelia prielaidas, kad ministro postą, o gal ir partijos vicepirmininkės pareigas ji ne užsitarnavo savo gebėjimais, o išsitarnavo lojalumu. Politikė nuo 2000-ųjų konservatorių rinkimų sąraše buvo trejetuke ir tik šiemet ją į ketvirtą poziciją išstūmė Seimo debiutantė Agnė Bilotaitė. Bet ir šiuo šiokiu tokiu pralaimėjimu R.Juknevičienė sakosi labai besidžiaugianti, nes tuo konservatoriai esą įrodė, kad vertina kolegas už darbą politikoje – nepaisant amžiaus ar lyties ir be jokių kvotų. Tik klausimas, ar toks R.Juknevičienės džiugesys viskuo, ką partija nusprendžia dėl jos karjeros, apsimestinis, ar tikras kuklumas. Kai kas mano, kad ji tik laukia progos šauti kad ir į patį politikos olimpą.

Tikina postų nesiekianti
Kai kadencijos pradžioje R.Juknevičienė susitiko su JAV gynybos sekretoriumi Robertu M.Gatesu, pradėta svarstyti, gal tai preliudija į būsimus prezidento rinkimus, tačiau politikė kategoriškai tai paneigė ir savo kandidatūros nekėlė.  Tačiau vargu ar ją būtų lydėjusi sėkmė: ji niekada nebuvo iššovusi į visuomenės pasitikėjimo reitingų pirmąsias linijas.
R.Juknevičienė kategoriškai atmeta ir sklandančias versijas, kad subiuro jos santykiai su prezidente, o prezidentės kadencijos pradžioje vyravę dažni krašto apsaugos ministrės perėjimai per gatvę į kitapus jos esančią Prezidentūrą apretėjo po to, kai ministrė ėmė lipti lyg ir į jos daržą – daug važinėti po užsienio vizitus. „Nebuvo draugysčių – buvo ir tebėra tik dalykiniai santykiai su prezidente, kuri yra vyriausias ginkluotųjų pajėgų vadas“, – tikina R.Juknevičienė.
O kai kurie „Veido“ pašnekovai tarp dviejų politikių pastebėjo ne vieną paralelę: abi mėgsta tik joms palankius klausimus, daug dėmesio skiria savireklamai, sau prisiskiria nuopelnus dėl sėkmių, bet nepripažįsta savo klaidų, abi negirdi ir netoleruoja kitų nuomonės, abi ištaškė kadrus ir apsistatė savais, abi nepalieka nieko, kas ne laiku pasipainioja po kojomis, abi bet kokia kaina siekia, kad viskas būtų pagal jas.
Štai pati R.Juknevičienė savo nuopelnus krašto apsaugai vertina aukščiausiais balais – jais pasididžiuoti artėjant rinkimams išleido ataskaitą, kurios pusę sudaro jos pačios nuotraukos. Bet ji nė iš tolo nepriima net abejonių, kad atspindėti pokyčius krašto apsaugoje galima ne tik jos pačios nuotraukomis. „Jei valstybė skiria lėšų ir tos išlaidos prasmingos, aš jas darau, nes bendrauti su žmonėmis – politiko, ypač einančio pareigas, susijusias su užsienio politika, darbas. VTEK priėjo prie išvados, kad negalima riboti politikų siekio paaiškinti žmonėms apie savo darbą. O nuotraukos atspindi, ką dariau, nes tai mano darbas ir mano ataskaita. Jūsų žurnale taip pat yra nuotraukų. Girdžiu tik gerus atsiliepimus iš tų, kurie ataskaitą perskaitė. Aš pati rašiau tą tekstą”, – giriasi ministrė.
O ministrės pomėgis eksponuotis užkliūva ne pirmą kartą: jai teko grąžinti parlamentines lėšas, išleistas bukletui apie Kauno Prisikėlimo bažnyčią, bet su jos pačios nuotrauka. Beje, pomėgis fotografuotis – ne naujas: politinės karjeros pradžioje viename moterų žurnale R.Juknevičienė buvo nusifotografavusi net su maudymosi kostiumėliu. Ir tapusi ministre politikė pirmiausia tapo ne politikos, o gyvenimo būdo žiniasklaidos domėjimosi objektu, nes ėmė blizgėti ne politinėmis idėjomis, o vis naujais apdarais, ir dar tokios vertės, kad kai kuriuos net teko įtraukti į pajamų ir turto deklaracijas. „Man atrodo, skoningas apsirengimas – kiekvieno politiko pranašumas”, – atkerta ministrė.
Be politikos, R.Juknevičienės aistra – gėlių auginimas, darbas gimtoje močiutės sodyboje Tiltagalių kaime Panevėžio rajone, kur ji gimė lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų Urbonų šeimoje. Ir šiemet politikė atostogauja ne tolimuose kraštuose, o Tiltagaliuose, o praėjusią savaitę čia su vėdarais laukė dviračių žygin išsirengusio premjero A.Kubiliaus su kompanija.
Rudenį R.Juknevičienė neabejotinai grįš į Seimą. Kad ir kaip susiklostytų rinkimų rezultatai vienmandatėje apygardoje Kaune, ketvirta vieta partijos rinkimų sąraše tai garantuoja. Partijai reikalinga jos patirtis, darbštumas, besąlygiškas lojalumas. O valstybei? Vis dėlto modernioje politikoje labiau vertinami ne ištikimi kariai, o atviri diskusijoms ir kitai nuomonei politikos lyderiai strategai.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...