2015 Spalio 13

Ramūnas Navardauskas: „Kažkada atrodė, kad toliau Šilalės nenuvažiuosiu“

veidas.lt

Scanpix

Iš JAV į rudenišką Lietuvą pasaulio čempionato grupinių lenktynių bronzą parvežęs ir į mūsų šalies dviračių sporto istoriją tvirtai įsirašęs 27-erių metų Ramūnas Navardauskas juokdamasis sutinka, kad pelnytas medalis stipriai sujaukė neilgų atostogų planus, o surimtėjęs priduria, jog tai, kas įvyko, vis dar atrodo nerealu.

Inga NECELIENĖ

Dviratininkas neslepia, kad kartais panašus jausmas aplanko ir stumdantis su dviračių sporto garsenybėmis, paaiškina, dėl ko gyvenimą treniruočių ir varžybų ritmu galėtų vadinti darbu („dviračių sportui skiriu daugiausia laiko, prie jo derinu atostogas – vadinasi, čia mano darbas“), ir prasitaria, kad kitiems jo laisvalaikis galėtų pasirodyti ne tik nuobodus, bet ir neįdomus, nes jis nėra iš tų, kurie niekada nepavargsta ir nuolat kažkur lekia. Jis jaučiasi laimingas po treniruočių ir varžybų maratono tiesiog galėdamas pabūti namie.

– Tuoj po pasaulio čempionato grupinių lenktynių finišo sakėte, kad dar nelabai supratote, ką padarėte. Ar dabar jau supratote?

– Neslėpsiu – vis dar keista. Šį laimėjimą paprastais žodžiais būtų galima apibūdinti taip: atvažiavo kažkoks kaimo vaikis į pasaulio čempionatą ir ten užėmė trečią vietą. Kažkada atrodė, kad toliau Šilalės niekada nenuvažiuosiu, bet paskui ėmiau į užsienį važinėti, į mažiau ir labiau prestižines varžybas, kol galiausiai atsidūriau pasaulio čempionate ir laimėjau medalį. Viskas atrodo šiek tiek nerealiai.

– Kokie tikslai jums buvo keliami prieš planetos pirmenybių grupines lenktynes?

– Iš pradžių pats didžiausias tikslas ir net svajonė buvo dešimtukas. Esame maža šalis, bet į pasaulio čempionato grupinių lenktynių dešimtuką pavyko patekti dukart: 1998-aisiais devintas buvo Raimondas Rumšas, o prieš trejus metus aštuntas finišavau aš. Apie trejetuką nė kalbos nebuvo. Gal ir svajojau, bet realybėje ir dvidešimtukas būtų buvęs geras rezultatas, ypač žinant, kad lenktynėse dalyvavo beveik 200 dviratininkų.

– Lenktynės buvo labai sunkios, vienu metu net abejojote, ar apskritai pavyks jas baigti. Kas juodžiausiomis akimirkomis padeda iškentėti?

– Visokių gudrybių yra, bet dažniausiai kalbuosi su savimi, įtikinėju, bandau pasižiūrėti tarsi iš šono. Kartoju: pakentėk dar truputėlį, dar kilometrą, dar vieną ratą, bandau prisiminti, ką prieš varžybas padrąsinamo girdėjau.

Per šį pasaulio čempionatą iš pradžių važiavome kartu su Gediminu Bagdonu. Abiem buvo labai sunku, bet vylėmės, kad galbūt sunki tik pati pradžia, o paskui bus lengviau. Taip vienas kitą ragindami, skatindami ir mynėme. O paskui išsiaiškinome, kad visiems dalyviams buvo taip pat sunku kaip ir mums.

– Ar finišuodamas žinojote, kad medalis – jūsų?

– Žinojau, bet kadangi kartą jau esu apsižioplinęs, neleidau sau per daug džiaugtis, kol nepatvirtino rezultatų. Finišuodamas mačiau, kad Peteris Saganas atsiplėšęs gerokai, o aš atvažiavau antras iš grupės. Bet yra buvę, kad kas nors ima ir paskutinę sekundę iškiša dviračio ratą penkiais centimetrais toliau, todėl ėmiau džiaugtis tik tada, kai pamačiau rezultatus.

– Ar galima sakyti, kad šias grupines lenktynes laimėjote vienas, juk G.Bagdonas iš varžybų pasitraukė iki jų pabaigos likus trims ratams, Evaldas Šiškevičius – penkiems.

– Komandiniai manevrai taip pat svarbūs. Mūsų buvo tik trys, o didžiosios dviračių sporto valstybės – italai, vokiečiai, belgai, ispanai, anglai, australai, prancūzai – šiose lenktynėse turėjo po devynis sportininkus. Tikrasis komandinis darbas yra tada, kai ekipa turi tikrą lyderį. O mes visi trys – tiek aš, tiek Evaldas su Gediminu – buvome vienodi, lygiaverčiai.

Bet po 200 km pasimatė, kuris iš mūsų turi išsaugojęs daugiau jėgų, – vienas mūsų vėliau atvyko į Ameriką ir galbūt pasikeitusi laiko zona sutrukdė, kitam jau sezono pabaiga, daugiau varžybų teko minti, kitoks pasirengimas buvo. Dėl to kiti du komandos nariai neišsilaikė iki lenktynių pabaigos.

Jeigu visi trys būtume išlikę iki paskutinių kilometrų, būtume galėję imtis taktinių veiksmų. Pavyzdžiui, ir G.Bagdonas turi tokių pat savybių kaip P.Saganas – jis yra pajėgus pabėgti nuo grupės.

– Dabartinėje komandoje „Cannondale Garmin“, su kuria dar turite metų sutartį, dažniau dirbate kitiems dviratininkams. Gal jau sulaukėte užuominų, kad galėtų keistis jūsų vaidmuo? Pats esate komandos žmogus ar labiau individualistas?

– Jau šiemet kai kuriose varžybose mano užduotis buvo važiuoti tarp lyderių. Prieš kiekvienas lenktynes pasiskirstome vaidmenimis, išsiaiškiname, kas, kur ir kam padeda. Taigi ir kiti yra dirbę man. Bet labiau esu komandos žmogus, man smagiau dirbti komandoje ir dėl komandos, netoliese turėti lyderį, jam padėti, stengtis, kad nieko netrūktų, ir tikėtis gero komandinio rezultato.

Pats užimdamas lyderio poziciją pamačiau, kas tokiam žmogui naudingiau, kaip ir kuo geriausia jam padėti. Sutinku, lyderiu būti geriau, bet labai nemėgstu nuvilti komandos narių. Jeigu visa komanda dirba vien tau, bet iki finišo likus paskutiniams kilometrams lyderiui arba jo dviračiui kas nors nutinka – praduri padangą, pražiopsai momentą, praleidi poziciją, – viskas, visos komandos darbas nueina perniek.

Po tokių varžybų jauti nusivylimą ne tik dėl savęs, bet ir dėl visos komandos. Man geriau dirbti ir atidirbti taip gerai, kad lyderiui nieko netrūktų ir jis pasiektų kuo geresnį rezultatą.

– Kaip vertinami į pasaulio čempionato dešimtuką patenkantys dviratininkai?

– Mes susitinkame įvairiose varžybose, todėl vieni kitus pažįstame, žinome rezultatus, galimybes. Dviračių sporto pasaulis nėra didelis. Yra varžybų, kurios ypač sunkios, ir jeigu sugebi nugalėti ten, vadinasi, gali laimėti ir pasaulio čempionatą. O pasaulio čempionato dešimtuko dviratininkai yra gerbiami.

– Ar dažnai jus lydi sėkmė?

– Ji turėjo daug įtakos ligšiolinei mano karjerai. Man labai daug davė geri žmonės, kurie buvo šalia. Teko išgyventi tikrai sunkių momentų, kai reikėjo pagalbos, reikėjo, kad kas nors pasakytų, dėl ko verta sportuoti. Buvo laikas, kai tiesiog nebežinojau, ką daryti. Pavyzdžiui, komanda išyra arba pasako, kad tavęs jai nereikia.

Bet ima ir atsiranda žmogus, kuris arba tave matė per lenktynes, arba tiesiog yra pasirengęs padėti. Esu sulaukęs tokios pagalbos ir išvykęs į užsienio lenktynes. Be trenerių, be gerų žmonių pagalbos nelabai būtų pavykę prasimušti.

– Dviratininkų lenktynės ir griūtys – neatskiriama. Ar įmanoma išsiugdyti nuojautą, kaip į jas nepapulti, ar tai taip pat sėkmės dalykas?

– Iš tiesų daug priklauso nuo sėkmės. Bet yra ir kelios paprastos taisyklės: jei važiuosi pirmas, nedaug šansų, kad prieš tave kažkas nugrius. Jeigu važiuosi pirmame stipriausių dviratininkų dvidešimtuke, irgi didelė tikimybė, kad visa ši grupė puikiai moka valdyti dviračius, todėl būnant tarp jų rizika nugriūti procentiškai yra mažiausia. Kita vertus, kai imama peštis ir stumdytis tarpusavyje, ir čia visko nutinka.

– Ar pagalvodavote, kodėl Lietuvos plento dviratininkėms pavykdavo iškovoti pasaulio čempionatų auksą, o vyrams – ne?

– Tarp vyrų didesnė konkurencija nei tarp moterų. Bet čia taip pat labai svarbi šalies dviratininkų rengimo sistema – reikia turėti stiprią komandą, rūpintis pamaina. Tarkime, pas mus jaunimas sportuoja iki aštuoniolikos metų, o paskui nežino, ką daryti, nes tapę suaugusiais nebetinka esamai rengimo sistemai.

Todėl norėdami toliau sportuoti jie turi važiuoti į užsienį ir ieškoti komandos, bet sulaukę tokių metų nei didelės patirties yra įgiję, nei aukštais rezultatais pasigirti gali, nei pagaliau pinigų gyvenimui ir treniruotėms užsienyje turi. Tada lieka tik du keliai – arba bandai ieškoti, arba meti sportą. Pavyksta arba ne. Todėl šiuo pereinamuoju laikotarpiu jauniems sportininkams reikia ypač daug pagalbos – ne tik iš trenerių, bet ir federacijos, sporto valdininkų.

– Dviratininko profesionalo kelią pradėjote prieš dešimtmetį, bet puikių rezultatų teko laukti: pernai ir užpernai laimėjote „Giro d‘Italia“ ir „Tour de France“ etapus, šiemet pelnėte pasaulio čempionato bronzą. Atėjo jūsų brandos amžius?

– Mūsų sporte amžiaus ribos kaip ir nėra. Vieni dviratininkai geriausių rezultatų pasiekia 20–21 metų, kiti daugiadienes lenktynes sugeba laimėti būdami jau ir 42-ejų. Dažniausiai, kaip mėgsta sakyti dviratininkai, kojos atsiriša nuo 25 iki 32 metų. Galbūt aš dabar pasiekiau piką, bet nežinau, kiek tai tęsis – pačiam bus įdomu pažiūrėti.

– Susidaro įspūdis, kad į šį sportą patekote tarsi netyčia: atsirado Kvėdarnoje puikus dviračių sporto treneris, atsirado ir draugas, kuris prikalbino pas jį nueiti.

– Dėl to kartais ir susimąstau, kad taip net neturėtų būti, ypač kai važiuoju ir stumdausi su garsiausiais pasaulio dviratininkais. Bet man tiesiog labai pasisekė, kad turėjau tokį trenerį, kuris mokėjo bendrauti su vaikais. Esu iš nedidelio Grimzdų kaimo šalia Kvėdarnos, pas mus nelabai buvo ką daugiau vaikams veikti – galėjai rinktis arba futbolą, arba dviračių sportą. Dviračiai man pasirodė priimtinesni.

Iš pradžių viskas buvo lyg linksma pramoga. Ne tik pedalus mindavome, bet ir bandydavome grupinį važiavimą, kai vienas atakuoja, o kitas bando jam padėti, per stovyklas vykdavo techninio treniravimo pamokos, kuriose mokėmės nuvarginti varžovą, tinkamai atakuoti, slėptis nuo vėjo kairiau arba dešiniau.

Tokie būdavo mūsų, 11–12 metų vaikų, žaidimai. Jie irgi daug lėmė, kad neiškrikom, susibūrė labai draugiška mūsų, kvėdarniškių dviratininkų, grupelė – nuo mažens bendravome, vieni kitiems padėjome. Būdavo įdomu eiti į treniruotes, nes treneris mokėjo sudominti. Beje, šios jo, kaip tada atrodė, dviračių sporto taktikos smulkmenos pravertė ir po dešimtmečio: prisimeni važiuodamas per lenktynes, pabandai pritaikyti ir pats nusistebi, kad, pasirodo, prieš tiek metų suteiktos trenerio pamokos ir dabar puikiai tinka.

– Turite olimpinių ambicijų?

– Kada žmogus būna laimingas? Tada, kai jaučiasi geresnis už kaimyną. Ir čia panašiai. Kai esi pasiekęs svarių rezultatų, kokių aplink niekas nepasiekė, atrodo – viskas, kam plėšytis, gal metas pradėti gyventi ramiau, labiau savęs žiūrėti, užleisti vietą jaunimui.

Taip, esu patenkintas tuo, ką pavyko pasiekti. Tikrai nesitikėjau, kad iš pasaulio čempionato kada nors parsivešiu medalį. Bet ir nėra taip, kad daugiau jokių pergalių nenorėčiau. Man pačiam įdomu, kaip bus toliau. Tik dabar gali padidėti su mano rezultatais susiję lūkesčiai, o aš labai nemėgstu tokio spaudimo.

Kitąmet – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Kiek teko girdėti, ten trasa bus kalnuotesnė, vadinasi, nebus man palanki. Vieni dviratininkai geriau kyla į kalnus, kiti geresni sprinteriai, dar kitiems geriau sekasi asmeninės lenktynės, o ten bus tarsi tarpinis variantas. Ir varžovai bus kiti nei pasaulio čempionate. Galbūt trečia vieta pasaulio čempionate suteiks galimybę į žaidynes vežti gausesnę plento dviratininkų komandą.

Būtų smagu ir ten trise startuoti. Tada būtų galima žiūrėti, kam tą dieną geriau sekasi važiuoti, ir dėl to dviratininko dirbtų kiti komandos nariai.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...