2011 Kovo 13

Robert Rowland Smith

Pusryčiai su Sokratu: kasdienio gyvenimo filosofija

veidas.lt

"Veido" archyvas

Šį kartą rubrikos “Skaituniai” skaitytojams siūlome ištrauką iš netrukus pasirodysiančios knygos “Pusryčiai su Skokratu”, kurioje kasdienio gyvenimo reiškiniai iliustruojami filosofijos dėsniais.

Skaitome knygą

Malonusis skaitytojau, į šio sakinio pabaigą būsite perskaitęs pirmąjį šio skyriaus sakinį, bet išmintingesnis netapsite. Šis antrasis sakinys irgi vargiai ką padės, nes ir jis aptarinėja tik pats save. Na, o trečiasis seka pirmojo ir antrojo pavyzdžiu – atsisako byloti apie išorinį pasaulį.

Ką tik jūsų perskaityta pastraipa gramatikos požiūriu yra taisyklinga, bet erzina jos beprasmiškumas. Ji gali turėti praktinės naudos kaip kalbos pavyzdys, bet sykiu tai ir piktnaudžiavimo pavyzdys, nes kalba turi įvardyti tikrus dalykus, žodžiai turi reikšti daiktus. Bent jau tokia yra klasikinė kalbos samprata, kurią perteikė, pavyzdžiui, šv. Augustinas “Išpažinimuose”, o detaliai ištobulino Kembridžo pažiba Ludwigas Wittgensteinas “Filosofiniuose tyrinėjimuose”: “kiekvienas žodis turi reikšmę”.

O, kad būtų taip paprasta.

Kas iš tiesų atsitinka, kai perskaitote tokį sakinį, ką ir kalbėti apie visą knygą? Juk knyga sudaryta iš žodžių, o žodžiai – įstabus dalykas. Kaip čia yra, kad juodos popieriuje įspaustos kryputės geba lyg maži velniūkščiai nuo puslapių suplūsti jums į galvą ir čia sukelti tylų pragarą, liūdinti, linksminti, jaudinti, gąsdinti ar netgi sudominti? Klasikinė teorija išsiskyrė į dvi filosofines mokyklas; jas abi apibūdino Platonas. Pasak pirmosios, kuriai atstovauja personažas Kratilas, taip yra dėl to, kad žodžiai iš tiesų yra susiję su tikrais dalykais ir kad juos tarpusavyje rišantis jungiamasis audinys yra organiška, nenutrūkstama sausgyslė. Paimkime, pavyzdžiui, žodį “jūra” (angl. sea) (…)

Antikinis Kratilas galbūt įžvelgtų natūralų ryšį tarp žodžių ir daiktų, bet mes, šių laikų žmonės, iš kelionių patirties žinome, kad žmonės tuos pačius dalykus žymi labai skirtingais žodžiais, ir kai per atostogas mums sugenda išsinuomotas automobilis, reikalai tvarkosi kur kas greičiau, jeigu žinome, kaip išversti žodį “karbiuratorius”. Štai čia pasisako kita filosofinė mokykla: santykiai tarp žodžių ir daiktų yra ne natūralūs, o dirbtiniai. Kol mes visi leidžiamės jų saistomi, nebūtų visai svarbu, jei žodį “jūra” pakeistume kuriuo nors kitu – netgi visiškai dirbtiniu naujadaru, pavyzdžiui, “triukšmarijė”, “vėjūtė” ar “tynė” – šiaip ar taip, šiais laikais mes daug labiau pripratę prie naujadarų: “žiniatinklis”, “obamanija”, “blogosfera”… be jų niekaip neišsiverčiame.

Ir jeigu žodžiai yra susitarimo dalykas, galite eiti toliau, kaip darė Wittgensteinas, ir tvirtinti, kad susitarimai yra pasiekiami tik tam tikrais atvejais. Kai statytojas šaukia dailidei, kad numestų jam atsuktuvą, jam mažai terūpi abstraktus apibrėžimas – juk neprašo dailidės pamėtėti “įrankį varžtams sukti”, bet turi omenyje prie dailidės diržo pritvirtintą “Phillips” firmos gaminį su raudona rankena, o kai ima veržti varžtą, atsuktuvo reikšmę papildo sukimo procesas, kaip ir spinta, kurią šiuo metu jis renka, ir pro petį žiūrintis klientas; kartu jie sukuria mažytį, bet reikšmingą įvykį, tarsi nedidelę pjesę ar tai, ką Wittgensteinas vadino “kalbos žaidimu”. Žaidimas vyksta pagal tam tikras savas taisykles, kurios sugalvojamos ir įtvirtinamos kaip būtinos.

Sakykime, esate linkę pripažinti, kad žodžiai iš esmės yra netikri, bet nėra visiškai nutraukę saitų su tikrove, taigi nusprendžiate įsigyti knygą, apdraustą nuo abiejų kraštutinumų, – turiu omenyje garsiojo paniurėlio vokiečių filosofo Arthuro Schopenhauerio šiek tiek nuovargiu dvelkiantį perspėjimą: “Gerai būtų pirkti knygas, jei galėtum nusipirkti ir laiko joms skaityti; bet dažnai knygų įsigijimas painiojamas su jų turinio perpratimu.” Vis dėlto tarkime, kad ketinimai geri. Taigi jūs norite “istorinio romano”, ko nors tarp tikrovės ir išmonės, ko nors panašaus į Peterio Ackroydo atliekamas istorinės vaizduotės rekonstrukcijas, ir štai jau sėdite ant arklių traukiamo kebo minkštasuolio kartu su Charlesu Dickensu, uosdami Viktorijos epochos kvapus, sklandančius dujinių lempų apšviestomis gatvėmis, o naktį grandinės iš Banksaido kalėjimo žvangina stingdančius kurantus.

Netrukus aiškiai išvysite, kaip stebinamai ima blukti riba tarp tikrovės ir išmonės – ne tik dėl to, kad knygą sudaro žodžiai, sykį ją nuo tikrovės jau atitraukę, bet šiuo atveju ir todėl, kad tikra istorija kažkuo labai primena papasakotą istoriją. Galbūt Ackroydas ir pagražina dokumentinius šaltinius, bet jo aprašomi faktai jau ir iki tol kažkodėl atrodė lyg iš pasakojimo. Juk “istorija” gali reikšti ir “pasakojimą”, o praeitį sunku perteikti ne naratyvo būdu. Net jeigu tik aprašote savo pastarąsias atostogas, neišvengiamai išnyks pasakojimo ir istorijos skirtis. Tai nereiškia, kad nuostabųjį nardymą ar gražiuosius saulėlydžius jūs prasimanote – faktų juk neklastojate, – bet nesąmoningai užliejate juos emocijomis, vienus dalykus pabrėžiate labiau nei kitus, ir jūsų pranešime pasakojimo bus daugiau nei tikrosios istorijos. Kalbėdami apie istoriją, turime žinoti apie šį jai būdingą naratyvinį elementą, gebantį sustiprinti jos patikimumą, bet lygiai taip pat ir jam pakenkti.

Tai tiek apie Ackroydo istorinius romanus. Po kelių skyrių jūs pavargsite nuo nosį gniaužiančio dvoko, gniuždančių moralų, pragariškų paslapčių raizginio, ir turėdami omenyje atostogas kitą kartą dairysitės knygos iš saulėtesnių kraštų, piečiau nuo Dickenso šiaurės, nuotykio, kuriame sodresnė, karčiai saldi tikrovės realizmo atmosfera derėtų su išmonės magija. Ne pirmos pasitaikiusios knygos, bet tos pačios, kuri iki šiol geriausiai atstovauja “magiškojo realizmo” žanrui ir pati davė jam pradžią – Gabrielio Garcios Marquezo “Šimto metų vienatvės” – ir apsiraminsite.

Knygoms nebūtini magiški triukai, kad pasijustum gaubiamas magijos. Mes jau įtariame, kad žodžiai yra praradę ryšį su tikrove ir kad per visą istoriją eina pasakojimo gija, tačiau, ką ir kalbėti apie šiuos veiksnius, bet koks skaitymas atvers jums pasaulį, esantį ir jūsų esybės gelmėse, ir toli už jūsų ribų. Nors knyga išleista, taigi neišvengiamai tapusi viešai prieinama, jūsų patirtis turi būti išgyvenama didingoje vienumoje, pro paradinius vartus vesti į slaptingą buveinę. Šis jausmas puikiai užčiuopiamas “Džeinės Eir” pradžioje, kai jaunoji herojė, pagarbiai laikydama rankose knygą, pasitraukia nuo įkyrių pusbrolių į lango nišą, uždengtą “skaisčiai raudonų užuolaidų klostėmis”: dar jai nespėjus nusikelti į kitą knygos, kurią ruošiasi skaityti (Bewicko “Britanijos paukščių istorijos”), pasaulį, pats skaitymo aktas tampa pabėgimo metafora, pasaulietišku pasaulio išsižadėjimu.

Kažkas panašaus atsitinka ne mažiau garsioje Prousto “Prarasto laiko beieškant” įžangoje: Marselis anksti pasišalina skaityti, o kai tik užgesina žvakę ir užminga, jo mintis taip užvaldo ką tik skaityta knyga, kad “man regėjos, jog pats esu tiesioginis savo knygos siužetas “. Knyga virsta skraidančiu kilimu, ant kurio Marselis pasprunka dargi toliau nei Džeinė Eir – į savo sapnus.

Skaitydamas knygą sugeri magiją, bet dažnai gauni ir realybės dozę, taigi terminas “magiškasis realizmas” tinka nusakyti knygoms, sunkiai įspraudžiamoms į žanro rėmus.

Taigi atsiverskite Marquezo pasakojamos šeimos istorijos pirmąjį puslapį ir pradėkite skaityti:
Praslinks daug metų, ir pulkininkas Aurelianas Buendija vėl prisimins aną tolimą popietę, kai tėvas buvo jį nusivedęs pažiūrėti ledo.

Tačiau minutėlę luktelėkite: kas atsitiko prieš atverčiant knygą? Ką veikė pulkininkas? Ar tiesiog laukė jūsų, išjungtas kaip šaldytuvo apšvietimas prieš jį atidarant, ar lėlė, imanti krutėti tik tada, kai ją išimate iš medinės dėžutės? Gal jis buvo ir gyvas, ir miręs, kaip Schrödingerio Katė – padaras, kurį fizikas Erwinas Schrödingeris sugalvojo norėdamas parodyti, kaip jūsų stebimą objektą veikia tas faktas, kad jūs jį stebite. Garbiõs mokslininkų grupės, susijusios su “Recepcijos teorija”, – ši teorija aiškina, kaip mes “priimame” tekstus, taigi tai yra skaitymo teorija, – atsakymas būtų maždaug teigiamas: pulkininkas neegzistavo, kol nepradėjote apie jį skaityti. Knyga prasmę įgauna tik tada, kai yra skaitoma, kai suaktyvinama skaitytojo galvoje. Kol guli lentynoje, ji yra knyga tik tuo atžvilgiu, kad turi puslapius, viršelius ir tekstą, bet tai nėra knyga tikrąja to žodžio prasme, žodinis akvariumas, kupinas personažų, spalvų ir srovių, užplūdusių mus, kai ją atsivertėme; ji dar netapo savimi…

Iš anglų kalbos vertė Ona Daukšienė

Apie autorių ir knygą

Robertas R.Smithas – britų filosofas, dėstytojas ir konsultantas. Žinomas, kaip akademinių studijų apie J.Derrida ir S.Freudą autorius, dabar yra atsidėjęs filosofijos populiarinimui – rašo knygas ir straipsnius apie jos taikymą kasdieniame gyvenime, laikraštyje “The Sunday Times” turi savo skiltį, skirtą moralės klausimams, yra nuolatinis BBC televizijos ir radijo laidų dalyvis. Daugelį metų praleidęs Oksforde, dirbęs Prancūzijoje, JAV, Norvegijoje, R.R.Smithas grįžo į gimtąjį Londoną ir gyvena čia su žmona ir trimis dukterimis.

Filosofija, kaip mokslas, ne vienam iš mūsų atrodo sunkiai suprantamas ir nutolęs nuo kasdienio gyvenimo. Tokiai nuostatai paneigti ir skirta R.R.Smitho knyga “Pusryčiai su Sokratu: kasdienio gyvenimo filosofija”. Joje kasdienio gyvenimo reiškiniai iliustruojami filosofijos dėsniais, o šie – kasdienio gyvenimo reiškiniais.

Knyga “Pusryčiai su Sokratu” yra išversta į keliolika kalbų, kartu ir į lietuvių, ir netrukus pasirodys knygynuose.

"Veido" archyvas

R.R.Smithas bando įrodyti, kad filosofija, kaip mokslas, nėra nutolusi nuo kasdienio gyvenimo

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...