2014 Balandžio 15

Pusei lietuvių rinkimai – “dzin”

veidas.lt


Nesunku prognozuoti, kokia ateitis laukia valstybės, jei jos valdžią renka tik maždaug kas antras rinkėjas, o pusė jų – solidaus amžiaus.

„Senoliui nepavyksta įjungti kompiuterio, perskaityti naujienų interneto portale ar atsiliepti mobiliuoju telefonu – vis nesiseka padaryti kažko, kas jaunesniems yra kasdiena. Tada klausiama: ar tikrai jūs norite, kad jie spręstų jūsų ateitį?“ – sėkmingą socialinę rinkimų videokampaniją, rodytą per populiarias televizijas Šiaurės Amerikoje, prisimena Tadas Langaitis, „Baltųjų pirštinių“, kovojančių už švarius rinkimus, „Darom“ ir kitų pilietinių iniciatyvų įkvėpėjas, VšĮ „Geros valios projektai“ valdybos pirmininkas.
Tokia rinkimų kampanija turėjo priversti pagalvoti, kas lems valstybės ateitį, jei nebalsuos jaunesni žmonės, iš valstybės besitikintys daugiau nei pensijos. Ir kokia ta ateitis bus, jei valstybės valdžios prioritetai konkurencingame ir veržliame šiuolaikiniame pasaulyje priklausys nuo senolių.
Lietuvoje, deja, tai realybė: valdžią jau dažnai išrenka mažiau nei pusė rinkėjų, iš kurių kas antras – solidaus amžiaus. Kodėl taip yra ir kas motyvuotų jaunesnę kartą ateiti į rinkimus?

Anksčiau balsavo per 75 proc., dabar – 44 proc.
Ilgametis Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas prisimena, kad per Seimo rinkimus 1992 m. balsavo 75,3 proc., o 2012 m. – vos 44,1 proc. rinkėjų. Tiesa, per pastaruosius savivaldybių, prezidento ir Seimo rinkimus prie balsadėžių atėjo šiek tiek daugiau nei per ankstesnius, tačiau neaišku, kiek ši tendencija tvari. Be to, net tie padidėję skaičiai nė iš tolo neprilygsta rinkėjų aktyvumui nepriklausomybės pradžioje.
Kas valdys Lietuvą, lemia vis mažesnis skaičius mūsų valstybės piliečių, tarp kurių vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių. Beje, kaip rodo VRK duomenys, kuo vyresnis žmogus, tuo labiau jam norisi rinkti valdžią: tarp jaunimo iki 24 metų balsuoja vos 16 proc., o tarp perkopusių 75 metus – arti 72 proc. 2012 m. rinkimuose Seimą išrinko 16,8 proc. jaunų žmonių iki 35 metų, apie trečdalį nuo 35 iki 55 metų (33,7 proc.) ir pusė visų rinkėjų – garbingo amžiaus, vyresni nei 55 metų piliečiai (tokių buvo apie 49,5 proc.).
Kokie rinkėjai – tokie ir politikų pažadai, tokie ir valdžios prioritetai. Žinant mūsų valstybės demografines tendencijas perspektyvos tragiškai akivaizdžios. Žinoma, jei nieko nebandysime daryti, kad žmonės jaustų poreikį pareikšti savo valią per rinkimus.
Lietuvių pasirinkimą balsuoti labiausiai motyvuoja pareigos jausmas (taip per apklausas sako apie 96 proc. balsuojančiųjų), noras tokiu būdu pareikšti savo valią valdant šalį (91 proc.) ir lojalumas remiamai politinei jėgai (88 proc.). Šiuos prieš keletą metų atlikto tyrimo rezultatus primena Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja, Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė. Bet, kaip priduria politologė, pilietinė pareiga nėra vienintelis motyvas, ir į tai reikėtų atkreipti dėmesį.
Rinkėjai balsuoja, jei jaučia, kad jų balsas turi tikimybę būti svarbus, antra, kai esti juntamas skirtumas tarp partijų ar kandidatų programų, kai vieno kandidato pergalė, palyginti su kito kandidato, yra reikšmingas skirtumas, kai partijos išryškina, ką jos siūlo, kokioms vertybėms atstovauja, kokie jų prioritetai. Dabar, deja, tuos skirtumus įžvelgti neretai sunku.
Z.Vaigauskas pastebi, kad patys aktyviausi Lietuvoje – prezidento rinkimai. ES šalių piliečiai aktyviausi rinkdami nacionalinius parlamentus, ypač pavyzdingi Šiaurės Europos rinkėjai – čia aktyvumas siekia beveik 80 proc. Per savivaldybių rinkimus lietuviai, priešingai nei daugelis europiečių, daug pasyvesni, nes, kaip rodo apklausos, jie mano, kad vietinė valdžia gali savarankiškai spręsti labai nedaug aktualių klausimų. Rinkėjų aktyvumas Lietuvoje priklauso net nuo oro, ir nerašyta taisyklė, kuriai partijai palankesnis lietus rinkimų dieną.
Didžiuliai rinkėjų aktyvumo skirtumai matomi net skirtinguose regionuose. Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkų Rūtos Petrauskienės ir Gintaro Žilinsko skaičiavimais, rinkėjų aktyvumas pagal apskritis 2007–2012 m. rinkimuose skiriasi net apie 21 proc. Tarp aktyvesnių – Panevėžio, Vilniaus, Kauno apskričių, pasyvesni – Klaipėdos, Marijampolės, Telšių apskričių rinkėjai.
Beje, KTU mokslininkų tyrimas atskleidė dar vieną įdomų faktą: per Seimo rinkimus aktyvesni tie regionai, kuriuose didesnė interneto skverbtis. Bet renkant prezidentą tokia sąsaja menka. Gal, kai daug partijų, rinkėjams sunkiau susigaudyti, jei nemoka naudotis informacija internete, tad tiesiog balsuoja kojomis?
Pasyviausiai visoje ES renkamas Europos Parlamentas: rinkėjų aktyvumas nuo 62 proc. 1979 m. sumažėjo iki 43,4 proc. 2009 m. Lietuvoje viršytas pasyvumo rekordas – balsavo vos 21 proc.

Elektroninis ar privalomasis balsavimas neišgelbėtų
Gal Lietuvai netinkama esama rinkimų sistema? „Kai kandidatų skaičius ribotas, pasirinkimas paprastesnis, žmonės aktyviau balsuoja. Kitose šalyse taip pat aktyvumas didesnis esant mažoritarinėms rinkimų sistemoms. Žmonėms labiau patinka asmeninis pasirinkimas, o ne balsavimas už sąrašą. Tam tikslui Lietuvoje bandoma bent indvidualizuoti „sąrašinius“ rinkimus – įvestas reitingavimas“, – primena VRK pirmininkas.
Antra vertus, mažoritarinės sistemos būdingesnės mažesnės demokratijos valstybėms.
Z.Vaigausko nuomone, taip vangiai balsuojančiai Lietuvai tiktų privalomasis balsavimas. ES jis galioja keturiose šalyse (Belgijoje, Graikijoje, Kipre, Liuksemburge), pasaulyje – 28-iose (arba 14 proc.). Populiariausia tokia rinkimų sistema Centrinėje Amerikoje, kur privalu balsuoti kas antroje šalyje, Pietų Amerikoje – kas trečioje, Europoje – tik kas dešimtoje. Nebalsavusiems galioja įvairios nuobaudos. Tokio balsavimo advokatai argumentuoja, kad valdžios priimami sprendimai labiau teisėti, jei ją išrenka didesnis procentas gyventojų, kad tai turi ir auklėjamąjį poveikį visuomenei.
Vis dėlto daugumoje demokratinių valstybių manoma, kad tai nedera su demokratijos laisve, ne viena Europos valstybė, kurioje toks balsavimas galiojo, jo atsisakė. „Kitur yra privalomojo balsavimo tradicijos, o Lietuvoje priverstinis balsavimas gali būti net pavojingas, nes eidami balsuoti iš baimės būti nubausti dalis žmonių nelabai gilinsis, už ką balsuoti, ar gadins biuletenius“, – mano I.Petronytė.
Ne panacėja ir elektroninis balsavimas. „Buvo atliktas tyrimas bandant išsiaiškinti, kiek tai padidintų rinkėjų aktyvumą. Išvada – vos pora procentų, nes balsuotų tie, kurie nori balsuoti, bet dabar neturi tam galimybių. Tačiau nebalsavimo priežastys nurodomos kitos – nematymas balsavimo prasmės ar neturėjimas už ką balsuoti, nusivylimas, protestas prieš sistemą“, – aiškina politologė.
Beje, Estijoje, 2011 m. pirmą kartą pasaulyje parlamentą rinkusioje ir internetu, šia galimybe pasinaudojo apie 15 proc. rinkėjų, tačiau didelio bendro aktyvumo šuolio nebuvo – balsavo 63,53 proc. rinkėjų, 1,62 proc. punkto daugiau nei 2007 m. Bet tarp 2003 m. ir 2007 m. rinkimų aktyvumo šuolis buvo net 3,67 proc. punkto.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. hm hm rašo:

    Senukai valdo.Jaunimui nieko nepasiūlo, tai ir nebalsuoja.Jaunimas balsuoja kojomis( išvykdamas).


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...