2012 Birželio 19

Puikiųjų stirninų mirtis

veidas.lt

Ota Pavel

 

Kam patinka Jaroslavo Hašeko Šveikas, tam turėtų patikti ir jo tautiečio Ota Pavelo knyga ”Puikiųjų stirninų mirtis. Kaip aš sutikau žuvis”, kuri ką tik išversta į lietuvių kalbą ir kurios ištrauką pateikiame ”Veide”.

 

Mano mamytė prieš karą be galo ilgėjosi Italijos. Ji ne taip labai troško išvysti Mikelandželo skulptūras ir Leonardo da Vinčio paveikslus: labiau už viską ji svajojo išsimaudyti šiltoje jūroje. Visa tai todėl, kad mamytė užaugo Držyne prie Kladno, kur buvo tik vargana tirštais žaliais varlių kurkulais apsitraukusi ančių kūdra, ir jai vaikystėje niekada neteko maudytis, taigi kiekvieną pavasarį ji kamantinėdavo tėvelį:

– Leušekai, gal šią vasarą važiuojam?

Mano tėvelis Leo dažniausiai atsakydavo, kad šiemet kaip tik trūksta pinigų, ir puldavo įrodinėti, kad, jo manymu, daug smagiau maudytis Berounkoje prie Kršivoklato. Juk mano tėvelis turėjo visai kitų rūpesčių. Labiausiai jam rūpėjo prekyba ir žvejyba. Abiem požiūriais buvo neįtikėtinai gabus, bet pirmenybę teikė žuvims, todėl nuolat tekdavo nukentėti ir mūsų šeimai, ir švedų firmai Electrolux, kurioje dirbo šaldytuvais ir dulkių siurbliais prekiaujančiu komivojažieriumi. Dažnai imdavo ir pabėgdavo iš prekybinės komandiruotės, ir dažniausiai kas nors aptikdavo jį prie Berounkos kartu su geriausiu draugu keltininku Karelu Prošeku ešeriais gaudantį lydekas.

Jo meilę žuvims vainikavo sumanymas nupirkti visai šeimai karpių tvenkinį. Ne tik turėsime savo karpių, tvirtino jis, bet dar ir uždirbsime iš jų gražaus pinigo. Mamytė buvo nusiteikusi skeptiškai ir įspėjo tėvelį nesiimti to, nes tai – ne jo sritis, bet pernelyg neprieštaravo, – nes tėvelis tokiais atvejais dažniausiai pratrūkdavo rėkti, – tik galiausiai paklausė: o gal verčiau už tuos pinigus nuvažiuotume į Italiją? Tėvelis nieko neatsakė, tik nepritariamai ją nužvelgė, nes buvo įsitikinęs, kad nusimano apie prekybą geriau už mamytę ir visus jos krikščionis gimines kartu sudėjus (…)

Taigi tėvelis suskato ieškoti tvenkinio. Žinoma, jo gili, jautri siela jau jį įsivaizdavo. Aplink tvenkinį svyravo gluosniai, šen bei ten geltonavo lūgnių žiedų taurės, o saulės spindulių nutviekstame vandenyje plaukiojo karpiai, didumo sulig veršiais. Tėvelis skrajote skrajojo, regėdamas šį vaizdinį, tarsi bitė paskui žiedadulkes. Nemažai išvažinėjo čekų krašto, bet taip ir neužtiko tokio parduodamo tvenkinio, kuris jam tiktų.

Galiausiai Kročehlavuose jį aplankė pažįstamas ponas daktaras Vaclavykas – stambus, tvirtas ūsuotas vyras. Ponas daktaras pavadino tėvelį inspektoriumi, nes iš tiesų nežinia kodėl buvo taip vadinamas:

– Pone inspektoriau, gal norėtumėte pirkti mano žuvis?

Tėvelis net krūptelėjo:

– Kiek tai kainuotų, pone daktare?

Ponas daktaras atsakė:

– Dešimt tūkstančių. Atnešiu sąskaitą, kad žinotumėte, kiek prieš keletą metų sumokėjau už karpių mailių. Žinoma, nuo to laiko jie gerokai paaugo. Pats įsitikinsite.

Tėvelis jį nuramino:

– Jumis aš tikiu, pone daktare.

Ponas daktaras negaišo laiko veltui:

– Važiuojam, parodysiu, kokie tie karpiai.

Jau pakeliui mano tėvelį aplankė nuojauta, kad tvenkinys bus kaip tik toks, kokio jam reikia. Neklystama nuojauta iš anksto jam pakuždėdavo, kur įmanoma parduoti šaldytuvą, kur siurblį, o kur bergždžia belstis ar skambinti. Jis iš tolo nujausdavo gerą sandorį ir dabar jau uodė trokštamąjį tvenkinį, o jame – pilvotus karpius.

Juodu sustojo prie užtvankos, ir ponas daktaras Vaclavykas paliko tėvelį gėrėtis vaizdu. Čia plytėjo nedidelis stačiakampio formos tvenkinys, pašaliais sumerkę šakas į ramų vandenį svyravo šviesiai žalsvi gluosniai, o vandens paviršiuje šen bei ten plūduriavo geltonžiedės lūgnės.

Tėvelis atsiduso, ir jo bičiulis ponas daktaras Vaclavykas iškilmingai pareiškė:

– O dabar – karpiai.

Išsitraukė iš kišenės bandelę, atlaužė pusę ir švystelėjo nuo užtvankos. Ponas daktaras neabejotinai šypsojosi, o tėvelis neatitraukė akių nuo bandelės. Netrukus vandens paviršius prasiskyrė, išniro didelis gelsvas kūnas, didžiuliai žabtai – tik pliaukšt! Bandelė pranyko, o tėvelis net sudejavo:

– Kaip Dievą myliu, jis tikriausiai kokių penkių kilogramų.

Ponas daktaras tvirtai pataisė:

– Šešių.

Viskas buvo nuspręsta. Tėvelis parlėkė namo pasiimti visų mūsų santaupų, o mamytei beliko tik guostis, kad dabar turėsime tvenkinį ir savo karpių. Tvenkinys turėjo vieną trūkumą: buvo toli nuo Prahos.

Nuo tada tėvelio akys kartais netikėtai sušvisdavo, ir mamytė sakydavo, kad jo vaizduotė jau toje Kročehlavų karpynėje. Mamytė visada suprasdavo tėvelio silpnybes ir šįsyk pakentė nesibaigiančias šnekas apie tai, kaip sparčiai auga jo karpiai. Tėvelis trindamas rankas kartodavo mamytei:

– Herminka, gražaus pinigo iš jų bus, gražaus pinigo.

Neįsivaizdavau, kaip atrodo tas gražus pinigas, bet tikriausiai išties gražus ir didelis, nes tėvelis palaimingai šypsodavosi ir glostydavo mamytei ranką.

Artėjo ruduo, o su juo ir metas gaudyti mūsų karpius. Mūsų šeima, ypač tėvelis, rengėsi šiai dienai tarsi didelei šventei. Tėvelis pasiprašė savo firmoje Electrolux laisvadienio, ponas direktorius paklausė: „Vėl į žvejybą, juk važiuojate žvejoti, ar ne? Tai jus pražudys, pone inspektoriau“, o mamytė kaip tik šiai progai įsigijo madingą koverkoto apsiaustą. Jai teko pasikviesti savo svainius plačiapečius darbininkus Karelą Koprživą ir Karelą Hrūzą. Jiems buvo skirta svarbi užduotis: stovėti ant užtvankos ir saugoti, kad kas nors neišvogtų sugautų karpių. Abu atvažiavo prie tvenkinio su šeimomis. Mano tėvelis pasikvietė žvejoti aistringą žvejį poną Stehlyką iš Smychovo. Šis atvyko su aštuoniais nuo galvos iki kojų guma apsimuturiavusiais vyrais. Ponas Stehlykas, senas, tvirtas ir patyręs žmogus, dievino tvarką. Tai, kas vyko ant šio idiliško gluosniais ir lūgnėmis apaugusio tvenkinio užtvankos, veikiau priminė karo žygį prieš nežinomą priešą. Ant pylimo sustojo dvi penkiatonės prahos su deguonies buteliais ir specialiais kubilais karpiams vežioti…

Iš tvenkinio bėgo vanduo, o tėvelis, nujausdamas didžiulį pelną už parduotus karpius, kuriuos buvo pažadėjęs Vanhos įmonei, vaišino svečius.

Priešpiečiams buvo patiekta karštų dešrelių su bandelėmis ir dvi statinės alaus.

Trečią valandą ant užtvankos jau būriavosi šimtai žioplių, o iš tvenkinio buvo nutekėję dar nedaug vandens.

Ponas Stehlykas davė ženklą pradėti. Vienas žvejys papūtė auksinį trimitą, ir visi suskato traukti tinklus. Tinklas išsirietė tarsi didžiulis lankas, o duonos plutos plūduriavo vandens paviršiuje lyg antys. Ponas Stehlykas įsakinėjo, o guminiai manekenai lyg už siūlų tampomos lėlės tiesė rankas tai į vieną, tai į kitą pusę. Įtampa kilo, artėjo atomazga.

Karpius supanti erdvė susitraukė. Tą akimirką vandens paviršius jau turėjo suraibuliuoti ir suvilnyti nuo žuvų, bet niekas nesirodė, ir tėvelis, puikiai žinodamas, ką tai reiškia, išblyško, jam išrasojo kakta.

Žvejų ratas vis siaurėjo, kol tvenkinyje plūduriuojančios duonos plutos iš visų pusių sukrito į vieną krūvą. Žinoma, tinkle nebuvo nieko. O vis dėlto ties dumblo ir vandens riba kai kas sukrutėjo. Ponas Stehlykas mikliai sugriebė taisemtuvu ir iškėlė aukštyn. Karpis! Ir dar koks! Tėvelis net aiktelėjo, atpažinęs tą patį karpį, ir užtvanką sudrebino visuotinis kvatojimas. Juokėsi visi, išskyrus mano mamytę ir mano tėvelį.

Mamytei tikriausiai buvo dar didesnė gėda: nors ilgai gyveno Držyne, Kročehlavai buvo jos gimtasis miestas. Ji glaudė mus ir šnabždėjo:

– Vargšai mano vaikai! Jei tik žinotumėt, koks tas jūsų tėtukas!

Tėvelis nusileido prie tvenkinio ir žiūrėjo į orą gaudančią žuvį, tarsi pirmą kartą gyvenime išvydęs karpį. Ponas daktaras Vaclavykas nemelavo: karpis išties svėrė daugiau kaip šešis kilogramus ir nuo tada, kai tėvelis nusipirko tvenkinį, dar buvo gerokai paaugęs.

Tėvelis nuskuodė į pono daktaro Vaclavyko vasarnamį, ketindamas išspręsti reikalą kaip boksininkas – taip, kaip buvo regėjęs darant poną Františeką Nekolną.

Duris atidarė tarnaitė.

– Ponas daktaras kartu su maloningąja ponia išvyko atostogauti į Italiją.

– Už mano pinigus! Į Italiją!

Vakarienės tądien valgėme karpį. Žinoma, mamytė su tėveliu nesikalbėjo, o kai galiausiai tėvelis papūtęs lūpas pareiškė: „Jei už jį sumokėjome, tai, vaikučiai, ir suvalgykime“, mamytė piktai atrėžė, kad net tėvelio gentainiui ponui Rotšildui tai būtų buvusi brangi vakarienė. Ji buvo teisi: veikiausiai tai buvo brangiausias karpis ne tik Čekoslovakijoje, bet ir visoje Vidurio Europoje. Įskaitant gaudymo išlaidas, jis tėveliui kainavo lygiai vienuolika su puse tūkstančio.

 

Apie autorių ir knygą

 

Ota Pavelas (tikroji pavardė Ota Popper, 1930–1973) – lietuvių skaitytojui dar nepažįstamas čekų rašytojas, kurio likimą ir kūrybą būtų galima lyginti su vienu garsiausių jo kraštiečių – Jaroslavo Hašeko. Tai nepaprastai talentingas pasakotojas ir rašytojas, šiuolaikinės čekų sporto žurnalistikos pradininkas. Gimęs Čekijos žydų šeimoje, jis tapo vienu mėgstamiausių ir žymiausių čekų sporto žurnalistų. 1964 m. per Insbruko olimpines žaidynes jis susirgo ūmia maniakine depresija, todėl jam teko nutraukti žurnalisto karjerą, tačiau liga nesutrukdė reikštis jo literatūriniam talentui.

„Puikiųjų stirninų mirtis“ ir „Kaip aš sutikau žuvis“ – rinkinio pasakojimai, paremti rašytojo asmenine patirtimi. Tai vienos originaliausių kada nors parašytų knygų, kurių veikėjai humoro ir tragizmo samplaika nenusileidžia šauniajam kareiviui Šveikui.

Žuvys yra pagrindinė rašytojo tėvo aistra: jis sugeba nusipirkti karpių tvenkinį, su jame gyvenančiu… vienu nusenusiu karpiu. Tačiau tėvas niekuomet nepasiduoda – net vokiečiams užėmus Čekiją, jis prieš pat deportaciją jiems įžūliai nušluosto nosį. Ir grįžta iš koncentracijos stovyklos kaip nugalėtojas. Humoras trykšta iš kiekvienos eilutės – tačiau jis sumišęs su grėsme ir karo nuojauta, persmelkiančia rašytojo vaikystės pasaulį prieškarinėje Čekijoje.

 

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...