2010 Lapkričio 12

Vytautas V.Landsbergis

Provincijos spindesys

veidas.lt

Provincialumas, ko gero, yra vidinė žmogaus būsena, tiksliau, provincialumą lemia ne gyvenamoji vieta.

I

Žodis “provincialus” Didžiajame lietuvių kalbos žodyne aiškinamas kaip būdingas provincijai, kaimiškas. “Provincialas” turi ir teigiamą, ir neigiamą prasmę. Pozityvu tai, kad provincijoje gyvenantis žmogus yra tarsi autentiškesnis, nepraradęs ryšio su gamta (antra vertus, koks nors Užupio valkata irgi pakankamai autentiškas, t.y. provincialus).

Provincialo elgsenos taip greitai nepakeičia televizijos žvaigždučių diktuojamos mados. Jis arčiau tradicijos, gamtos ritmo. Čia mažiau vienišumo, nes daug ką kompensuoja gamta. O ir ramaus bei tikslaus laiko provincialas turi daug daugiau, nei gyvenantis skubotam didmiesty. Provincijos žmonės dažniau pasižymi natūralumu, nuoširdumu. Jei myli, tai ir sako – myliu. Jei nekenčia, šio fakto irgi neslepia po kauke. Provincijoje iš viso rečiau dėvimos kaukės.

Negatyvi provincijos pusė yra tai, kad čia tarsi truputį nuobodu ir imama gyventi kitų gyvenimus, naršyti po svetimus baltinius ir skaičiuoti pinigus kitų piniginėse. Be to, mažoj kaimiškoj aplinkoj žmonės tampa labiau vieši negu didmiesty – čia visi vieni apie kitus žino viską ir net žymiai daugiau. Čia niekur nepasislėpsi. O tada jau atsiranda galimybė papulti į pakankamai provincialią apkalbų arba “pletkų” mėsmalę. Tačiau, kai pagalvoji – argi trūksta tų “pletkų” bet kuriam Lietuvos (ar užsienio) didmiesty, pagrindiniuose mūsų dienraščiuose, internete? Visur pakankamai nuobodulio ir noro aistringai “užsiimti” kitais.

II

Prieš gerą dešimtmetį, kai Niujorke filmavom linksmai nusiteikusį Joną Meką, jis apie Lietuvoje sklandančius gandus samprotavo šitaip:

“Pletkas” – labai įdomus dalykas. Galima būtų visą knygą parašyt apie “pletkų” savybes, jų istoriją… Kaip “pletkai” auga, kaip išsivysto, kaip jie veikia, ką jie paveikia. Su gerais “pletkais” gali pats augti juos skleisdamas, gali kitą nuverst, nuvertint. Kai kurie “pletkai” auga kaip grybai – labai greitai, o kiti lėčiau. “Pletkų”, kaip ir grybų, yra daug rūšių… Kai kurie rečiau auga, bet galbūt gilesnes šaknis turi, daugiau nuverčia. “Pletkas” yra labai realus dalykas – jis kaip “kleckas” turi savo savybes. Filosofai galėtų visą semestrą paskirti nagrinėjimui, kas yra “pletkas”. Ir aš patarčiau, kad kas nors Vilniaus ar Kauno universitete visą semestrą paskirtų “pletko” savybių nagrinėjimui.”

III

Provincialumas, ko gero, tėra vidinė žmogaus būsena. Žmogus yra arba “pletkininkas”, arba ne. Arba labiau domisi savimi, arba kitais. Ir ne gyvenamoji vieta lemia provincialumą: netašytu kaimiečiu sėkmingai galima būti ir San Franciske, o mandagiu, išsilavinusiu “miestiečiu” galima būti kur nors Mosėdy ar Puvočiuose.

Provincialumas labiau susijęs su įcentrinta arba išcentrinta savivoka – arba aš pats esu atsakingas už tai, kaip gyvenu ir kaip man sekasi, arba mano iliuzijų centras yra kur nors kitur. Jei kitur – kur geriau, kur žmonės laimingesni, kur visi geriau tvarkosi ir geriau viską žino, tuomet iš šio nevisavertiškumo ir atsiranda tikrasis provincialumas. O jei manai, jog ten, kur esi, ir yra pati geriausia vieta būti, tuomet nebūsi provincialas nei Balbierišky, nei Čikagoj.

Romualdas Ozolas yra siūlęs tokį apibrėžimą: provincija yra ten, kur norima gyventi ne kaip čia, o kaip kitur.

IV

Kai grįžti į Lietuvą iš kokio Niujorko, net ir Vilnius atrodo kaip didelis kaimas. Nors J.Mekas teigia, kad ir Niujorkas sudarytas iš mažų kaimelių arba miestelių:

“Kodėl man patinka Niujorkas? Todėl, kad aš čia viską pažįstu. Čia mano namai. Aš įaugau į Niujorką, o Niujorkas įaugo į mane. Neturėjau jokio kito pasirinkimo. Tačiau laikui bėgant atsiranda ir meilė. Nes yra įvairių meilių. Kaip šuo prisiriša prie savininko. Tai aš esu tas šuo. O gal Niujorkas yra mano šuo. Vienas kitą pažįstam ir padėjom vienas kitam per tiek daug metų! Niujorkas mane išgelbėjo iš beprotybės. (…) Niujorkas susideda iš kokio šimto miestelių, o aš pasirinkau tik vieną miestelį – apatinę rytinę Manhatano dalį. Tai nedidelė Niujorko dalis.

Kai kas nors manęs klausia apie Ameriką, tai sakau: “Aš esu ne amerikietis, nepažįstu Amerikos, pažįstu tiktai Niujorką, nedidelę Niujorko dalį. Amerikos nepažįstu ir ji man neįdomi. Aš labai “regionalus”, labai vietinis. Man patinka, kai pažįstu kiekvieną krautuvėlę, žmones, kavinę, aludes, – tada jautiesi lyg namie.”

V

Gal kartais lietuviškasis provincialumas yra mūsų baudžiavinis kultūrinis paveldas, kai mąstymo, atsakomybės ir sprendimų priėmimo centre buvo ne “aš”, o dvaras ir ponas, kurie viską geriau žino. O mes – tik nuolankūs (tuo pat metu – nekenčiantys, apkalbantys) nurodymų iš aukščiau vykdytojai. Vėliau tuo ponu tapo Maskva, o dabar – pabėgus nuo jos diktato – centru tapo nekenčiami Seimas ir Vyriausybė.

Tačiau būdamas Anykščiuose jaučiu, kad šiame provicijos miestely tokio provincialaus kompleksuotumo palyginti nedaug. Čia žmonės turi žemės, t.y. darbo, draugų, t.y. kaimynų, gulbių, be to – daug miškų, upių, ežerų, yra kur pasvajoti, pasidžiaugti.

“Poezijos pavasario” metu teko lankytis pas Punsko lietuvius. Paklausti apie krizę, jie tik pečiais gūžčiojo – kokia krizė? Kur? Štai mūsų šimtas karvių nejaučia jokios krizės, jokios depresijos – žolės yra, šieno pasiruošim žiemai, kokia čia gali būti krizė. Šiuo požiūriu Punskas – ne provincija.

VI

P.S. Kai mus paliko Juozas Aputis, Jonas Strielkūnas – tapo truputį nejauku, kad kartu su šiais rašytojais pamažėl dingsta ir provincialusis, drovusis bei padorusis mūsų kultūros aspektai. Šie aspektai rėmėsi viena esminių tarpukario provincijos savybių – pagarba. Pagarba gyvybei, žodžiui, tėvynei, istorijai, žmogui. Ją numarinus feniksas gali grįžt ten, iš kur prisikėlė.

Ką daryti, kad tai neįvyktų? Visų pirma žiniasklaidai reikėtų nustoti piršt beviltiškos, nepasisekusios tautos idėją, nes reguliariai tokiu maistu šeriamas skaitytojas išsicentruoja (tampa provincialus blogąja žodžio prasme) ir pabėga iš šio savižudiško krašto. Arba nusigeria…

Tačiau esama ir gražių pavyzdžių, pvz., šiemet Vyriausybės organizuotas Lietuvos bendruomenių konkursas. Susipažinęs su apdovanojimams pristatytomis bendruomenėmis nusiraminau – Lietuva gyva, kol gyvos šios bendruomenės. Gaila, kad jų nematyti ir negirdėti nei per TV, nei spaudoj. Ten dažniau veikia kita – lėkšta ir išcentruojanti provincialumo mašinėlė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...