2016 Spalio 26

KULTŪRA

Prof. Rasa Biveinienė – viešnia iš Galisijos

veidas.lt

R.Biveinienė

 

Afišoje prie Muzikos ir teatro akademijos perskaitę apie fortepijoninio dueto „Ara“ koncertą, „konservos“ senbuviai ir šiaip išmanesni klausytojai nesunkiai atspėdavo, kad dueto pavadinimas sudėliotas iš atlikėjų Arabelo Moráguezo ir Rasos Biveinienės vardų pirmųjų skiemenų. Ir tik trumpesnę atmintį turinčiuosius glumino, kad abu pianistai – iš Ispanijos.

 

Arūnas BRAZAUSKAS

 

Koncertmeisterė, atlikėja, meno renginių organizatorė R.Biveinienė išnyko nuo lietuviškos scenos apie 2000-uosius. Dabar ji lankosi tėvynėje turėdama ne vienų metų ispaniškos karjeros stažą. Ji – profesorė, Galisijos miesto Vigo konservatorijos Fortepijono katedros vedėja. Dėl aiškumo reikia pasakyti, kad Galisija ir Galicija yra skirtinguose Europos pakraščiuose, o Vigo miestas ne taip jau toli nuo Santjago de Kompostelos, žinomos tūlam lietuviui katalikui.

 

Apgaulingas lengvumas

Šį pavasarį išklausius „Ara“ koncerto, kuriame greta melodingos klasikos skambėjo „džiazuojantys“ Claude‘as Bollingas, George‘as Gershwinas, Gregas Andersonas, teko neatsargiai prasitarti, kad muzika buvo lengva. Profesorė atlaidžiai ir kantriai paaiškino: „Tą „lengvą muziką“, kaip kai kas apibūdina, dažnai būna labai sunku groti. Yra „lengvų“ dalykų, kuriuos sunkiau groti nei Mozarto sonatas. Atlikimo technikos atžvilgiu tai yra virtuozinė programa – kūriniai, kurių lengvumas pasiekiamas itin dideliu darbu. Skamba lengvai, bet skambinti labai sunku. Groti ką nors virtuoziškai, atseit lengvai – savotiška apgaulė. Klausytojai atpažįsta melodiją, gali ją net pašvilpauti. Jie sako: čia juk ta muzika, kurią aš lengvai niūniuoju. O pianistui tai sunkus kūrinys. Žinoma, yra sudėtingų kūrinių, kurių klausantis galima suprasti atlikėjo triūsą. Bet neretai po tokių didelių pastangų sulauki sveikinimų už smagios muzikos lengvą atlikimą. Tai komplimentas. Vadinasi, sugrojai taip, kaip reikėjo.“

Pianistė prisimena, kaip pasiekiama „tai, ko reikia“: „Nuo pat vaikystės man tai reiškia rutiną, discipliną, kasdienes pratybas – visa tai, kuo remiasi žymioji rusiškoji atlikimo mokykla su jos pedagoginiais metodais. Daug valandų darbo – gal net savotiškas vaikų kankinimas. Bet aš sutinku, kad taip turėjo būti. Tai kaip sportas. Kasdien reikia groti tam tikrą skaičių valandų. Savaitgaliais dvigubai daugiau.“

K.Biveinis

Tarp autorių, kurių kūrinius atlieka „Ara“, įrašytas Karolio Biveinio vardas. „Jis – Galisijos kompozitorių sąjungos narys“, – R.Biveinienė pristato sūnų.

Ispaniškos konservatorijos auklėtinis, fortepijono ir kompozicijos specialybių absolventas, 34 metų kompozitorius su lietuve žmona Kristina gyvena Tujo mieste Galisijoje – kažkada ten teko dirbti ir jo motinai. Sūnaus pasiekimai – kino filmams rašoma muzika ir pripažinimas, kurio jis sulaukė kino muzikos konkursuose. Kompozitoriaus kūrinių galima rasti jo tinklalapyje https://karolisbiveinis.com.

 

Karjera iš naujo

R.Biveinienė pasakoja: „Atvažiavau į Ispaniją 2000-aisiais, o 2006-aisiais laimėjusi konkursą užėmiau fortepijono pedagogo vietą valstybinėje konservatorijoje. Viskas susiklostė tarsi atsitiktinai. Su dukra Barbora atvykau pas vyrą Ričardą Biveinį, kuris tuo metu dėstė fortepijono discipliną „Mayeusis“ konservatorijoje Vigo mieste. Planavau ten pagyventi kelis mėnesius ir grįžti. Tuo metu tarp Vilniaus ir „Mayeusis“ konservatorijų buvo itin geri dalykiniai ryšiai. Rektoriui Juozui Antanavičiui tarpininkaujant Lietuvos pedagogai vykdavo ten dėstyti. Neturėjau rimtų priežasčių palikti Lietuvą – čia gyvavo mano pradėtas koncertų ciklas „Jaunieji talentai“. Dievinau kamerinę muziką. Lietuvoje grojau, su kuo norėjau, akompanavau labai talentingiems dainininkams.“ Ispanijoje R.Biveinienės kartą paprašė akompanuoti. Po to pasipylė siūlymai akompanuoti, groti solo. Po kelių mėnesių atvažiavo sūnus Karolis. Jis buvo baigęs fortepijono klasę Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. „Karolis irgi neplanavo pasilikti Ispanijoje, bet jam padarė įspūdį aplinka, visa ta laisvė – žmonės ten tarsi kitaip alsuoja. Nėra įtampos, vidinio nerimo, to darymo vardan darymo. Barbora ėmė mokytis ispanų kalbos, paskui lankyti tenykštę mokyklą. Karolis įstojo į konservatoriją. Aš mačiau vaikus laimingus ir tada man iškilo dilema: ar aš juos tempsiu atgal į Lietuvą, ar mes pasiliksime čia. Suvokiau, kad turėsiu pradėti nuo nulio“, – apie gyvenimo lūžį pasakoja pianistė.

 

Aplenkė 138

R.Biveinienė

Pasak R.Biveinienės, nors užsieniečiai Ispanijoje nepaprastai gražiai priimami, kelią reikėjo skintis pačiai. Žinoma, jeigu žmogus bando prasimušti ir atima kieno nors darbo vietą – būna visokiausių komentarų. „Tai, kas parašyta tavo biografijoje, neturi didelės reikšmės. Tačiau mane lydėjo sėkmė. Be jokios ekonominės paramos, be nieko. Visi žmonės, kurie mane supo, tiesiogiai ir netiesiogiai padėjo. Man buvo gera, jaučiausi reikalinga. Žinoma, buvo atvejų, kokių negalėjau įsivaizduoti Lietuvoje. Pavyzdžiui, reikėjo groti vestuvėse. Nieko – grojau. Reikėdavo bet kur ir bet kam akompanuoti – ėjau, dirbau. Iš pradžių ispanų kalbos žinios buvo nulinės. Tai buvo išbandymas ir kartu pervertinimas viso to, ką pasiekiau Lietuvoje. Dar kartą pasitikrinau, ko esu verta, ar aš galiu atsistoti ant kojų, ar ne“, – kelio pradžią svečioje šalyje prisimena R.Bivenienė.Atsirado kvietimų į privačias konservatorijas, kur mokami geri atlyginimai. Profesorė prisipažįsta: „Apie tai, kaip reikia bendrauti ir dirbti su vaikais, neturėjau jokio supratimo.“ Vis dėlto jai neblogai sekėsi, ir vos tik Lietuva įgijo visas teises Europos Sąjungoje, ji išbandė laimę konkurse į valstybinę darbo vietą. Tam reikėjo išlaikyti ne vien ispanų, bet ir galisų kalbos egzaminus. Konkursas eiti fortepijono profesoriaus pareigas apima muzikos istorijos, kūrinių analizės, harmonijos, pedagogikos egzaminus, be to, reikia apginti mokslinį darbą ir dar apie valandą groti. „Išlaikiau. Į dešimtį darbo vietų buvo 140 pretendentų. Aš buvau antra. Jei nebūčiau užsienietė, gal būčiau buvusi pirma“, – reziumuoja R.Biveinienė. Vigo konservatorijos Fortepijono katedroje, kuriai vadovauja profesorė, dirba dešimt dėstytojų. Tarp jų dueto „Ara“ partneris A.Moráguezas. „Jis – geriausias iš tų, su kuriais galima groti“, – apie kolegą sako pianistė. „Esu vienintelė užsienietė. Katedroje yra du kubiečiai, tačiau jie laikomi savais, kaip ir kiti atvykėliai iš Lotynų Amerikos. Esu baltas paukštis“, – priduria ji.

 

Pedagogikos pagrindas: turi būti įdomu

R.Biveinienės įžvalgos apie darbą su vaikais ir paaugliais: „Tai nuostabu. Tai metas, kai formuojasi jų muzikiniai ir interpretaciniai skoniai. Formuojasi muzikinė asmenybė. Darbas turi tapti kasdienybės dalis, todėl labai svarbu, kaip vaikas nukreipiamas. Jeigu jis talentingas ir dar geba susitelkti, reikia stengtis parodyti įdomiąją, patraukliąją darbo pusę. Tada jis dirbs tiek valandų, kiek reikia. Per pertraukėles gal paklausys įrašo, gal paskaitinės ką nors, tačiau vis tiek atliks darbus, kurie užduoti, pavyzdžiui, lavins pirštus, o tokius pratimus galima atlikti pasidairant aplinkui, netgi klausantis muzikos.“Klausantis, ką fortepijono pedagogė pasakoja apie savo vaikystę, neatrodo, kad muzikinis ugdymas jai būtų didelė paslaptis. Kai buvusi maža, jai nieko nereiškė išsėdėti prie fortepijono ir tris, ir keturias valandas. Ji savaip apgaudinėjusi tėvus. Jie nežinodavę, kokius kūrinius privalo groti duktė. „Man labai patikdavo atsiversti nežinomus kūrinius ir juos groti – tai vadinama groti iš lapo. Užduodavo vieną Muzio Clementi sonatiną, o aš sugrodavau visą natų knygą. Turėdavau laikrodį, kad gročiau privalomas valandas, bet užduotiems namų darbams skirdavau mažiau laiko, o daugiau grodavau iš lapo. Man tai labai patiko, aš labai mėgau tai, ką dariau“, – pedagogė prisimena muzikinę vaikystę, kuri neatrodo tokia jau tolima.

 

Lietuviškas tramplinas

R.Biveinienė

R.Biveinienės šuolis į Ispanijos konservatoriją primena nusileidimą po skrydžio atsispyrus nuo tramplino. Žvelgiant atgal matyti, kad kelio pradžia irgi buvo vaisinga. Baigusi Vilniaus konservatoriją R.Biveinienė išvyko dėstyti į Klaipėda, kur buvo paskirtas jos vyras R.Biveinis, fortepijono specialybės absolventas. „Klaipėdos fakultete tuo metu buvo nepaprastai kūrybiška aplinka, aukšto lygio profesūra“, – prisimena profesorė. Po poros metų ji grįžo į Vilnių. „Mane labai traukė darbas su dainininkais. Esama skirtumų dirbant su vokalistais ir, tarkime, stygininkais. Mokydamasi konservatorijoje jau nuo antro kurso dirbau – akompanuodavau Dainavimo katedroje, todėl grįžti nebuvo sudėtinga. Ėmiau akompanuoti Gehamo Grigoriano klasės studentams. Po to dirbau su Vaclovo Daunoro auklėtiniais. Tai buvo nepaprastai įdomu“, – apie lietuvišką tarpsnį pasakoja R.Biveinienė.Pasak jos, Ispanijoje taip besispecializuojantis pianistas vadinamas „repertuarista“. Tai yra koncertmeisteris, dirbantis tik su dainininkais. Lietuvoje tokie specialistai nerengiami. „Savo didžiuoju mokytoju šioje srityje laikau Virgilijų Noreiką, – sako R.Biveinienė. – Tai asmenybė, kuri mane labai paženklino ir kaip atlikėją, ir kaip dėstytoją. Vien iš pedagoginio taško jis mane labai praturtino.“ Iš V.Noreikos ji sako išmokusi labai daug: bendravimo su studentais, pagarbos savo profesijai ir publikai, kruopštumo. „Vienu metu jam akompanavau, tai buvo nuostabūs koncertai. Važinėjome po Lietuvą, ir vėl mokiausi – netgi kaip reikia kvėpuoti. Kolosalios pamokos. Jo maniera dirbti su kiekvienu studentu visiškai skirtinga. Jis staigiai prisitaikydavo pagal charakterį, pagal temperamentą. Man tai buvo labai didelis atradimas ir tam tikrų mano pačios patirties spragų užpildymas. V.Noreika – nepaprasto dydžio asmenybė. Labai apsiskaitęs, įdomus, tolerantiškas, šiltas žmogus. Kartu išlaikantis tam tikrą natūralią distanciją, kuri kuriama ir palaikoma kaip pagarba kitam žmogui, bet ne todėl, kad tokios yra žaidimo taisyklės. Jis niekada tų dalykų nepabrėždavo, viskas klodavosi natūraliai“, – prisimena V.Noreikai akompanavusi pianistė.

 

Karas ir taika prie fortepijono

Ar Galisijoje vyrauja rusiška fortepijono mokykla kaip kažkada Vilniuje? „Tikrai ne“, – šypsosi profesorė. Pasak jos, rusiška tradicija išugdė fenomenalių atlikėjų. R.Biveinienė mini Tatjaną Nikolajevą. Kada ši nuvyko į tarptautinį konkursą, programoje nebuvo pažymėta, kurį Johanno Sebastiano Bacho preliudą ar fugą ji gros. Į klausimą ji atsakė klausimu: ko jūs norėtumėte? Visus fortepijoninius Bacho kūrinius ji žinojo mintinai. Rusiškosios mokyklos žvaigždės švytėjo ir švyti plataus spektro repertuaru. Tai legendinis Sviatoslavas Richteris (1915–1997), Eliso Virsaladzė (g. 1942 m.), Grigorijus Sokolovas (g. 1950 m.)„Yra nuostabių pianistų, kurie niekada gyvenime neturėjo kontaktų su rusų profesoriais, rusiška mokykla. Ir tai fantastiški pianistai. Yra vokiška tradicija ir jos atstovas Andras Schiffas, vokiečių virtuozas ir pedagogas. Yra amerikiečiai Murray Perahia ir Glenas Gouldas, – vardija R.Biveinienė ir priduria, kad Bachą jie groja visiškai skirtingai. – Interpretacijos menas kinta kaip visa kita. Tai nėra kokie nors kvadratukai, kurių nebūtų galima nupešti kitaip.“ Pasak profesorės, esama spėlionių, kad Sovietų Sąjungoje minėta T.Nikolajeva, puiki atlikėja, buvo parinkta kaip atsvara genialiajam G.Gouldui. Sovietmečiu kultūrinė konkurencija įgaudavo valstybinį mastą. 1958 m. Maskvoje vykusio Piotro Čaikovskio muzikinio konkurso pirmoji vieta vos ne vos atiteko amerikiečiui Vanui Cliburnui (Harvey Lavan „Van“ Cliburn, 1934–2013). Kalbėta, jog kliūtis buvo ta, kad jis nebaigė Maskvos konservatorijos.Ispaniškoji fortepijono tradicija, anot R.Biveinienės, prisodrinta kitų tradicijų pėdsakų, srovių, srovelių. „Kai prasivėrė geležinė uždanga, buvo galima išvažiuoti koncertuoti, dalyvauti meistriškumo pamokose, supratau, kad fortepijono mokyklos, atlikimo stiliai praturtina vieni kitus, o ne konkuruoja. Nebent rusiška mokykla jaučiasi konkuruojanti su kitais“, – sako ji.Solo ir su mokiniais R.Biveinienė grojo ir groja nemažai galisų muzikos. Su savo klasės studentais koncertuodavo kitose Galisijos konservatorijose. Galiausiai kolegos pradėjo remti prie sienos: gal reikia visiems ką nors padaryti? Kilo idėja surengti kasmetį galisų muzikos festivalį – pasikviesti atlikėjų iš kitų mokyklų. Tokia buvo penkių konservatorijų festivalio pradžia. Laikui bėgant Vigo mieste R.Biveinienė suorganizavo dar du festivalius. Veikla neliko nepastebėta: 2011-aisiais visuomeninė organizacija, renkanti Galisijos garbės piliečius, suteikė tokį vardą R.Biveinienei.

 

Nusisekęs multikultūralizmas

Ispanų kalba pačioje Ispanijoje vadinama kastiliečių kalba. Ja kalba Kastilijos ir La Mančos regione. Kituose autonominiuose regionuose oficialiai vartojamos baskų, katalonų, galisų kalbos. R.Biveinienė pasakoja apie kalbų mokymąsi: „Norint gauti valstybinį darbą Galisijoje reikia mokėti vietinę kalbą. Dvejus metus lankiau galisų kalbos kursus, išlaikiau egzaminą. Toje kalboje daug bendrų žodžių su ispanų kalba, tačiau, žiūrėk, tai galūnės skiriasi, tai linksniai kitaip vartojami. Dar negaliu pasakyti, kad laisvai galiu mėgautis galisietiškais tekstais, gėrėtis literatūrine kalba. Labai mėgstu jų poezijos klasikę Rosalią de Castro. Pačioje Galisijoje esama įvairių dialektų. Nuvažiuoji kelias dešimtis kilometrų nuo Vigo – žmonės jau kitaip šneka. Kartais patys tarp savęs nesusišneka. Šnekamoji galisų kalba skiriasi nuo norminės. Yra profesorių, kurie susikirto per galisų kalbos egzaminą, nes jie šneka dialektais. Konservatorijoje vieni dėstytojai šneka ispaniškai, kiti galisietiškai. Aš kalbu abiem kalbom. Reikia prisipažinti, kad būdama ten mąstau ispanų kalba.“ Dažnai lankydamasi Portugalijoje, R.Bi-veinienė prisipažįsta mėgstanti greitai, gal net per greitai važinėti pagal jos dizainą dekoruotu visureigiu, kuriame, kad kelias neprailgtų, klausosi įvairiausios muzikos – nuo bliuzo iki fado. Vigo konservatorijos profesorės antropologiniai pastebėjimai gali būti įdomūs ne vien turistams. Pasak jos, galisai skiriasi nuo kastiliečių, andalūziečių ne vien šneka. Palyginti su kitais Apeninų pusiasalio gyventojais, galisai uždaresni, nors portugalai gal dar uždaresni. Portugalijos ir Ispanijos kultūros skiriasi, pavyzdžiui, pagal požiūrį į vaikus. Jeigu vaikas kuo nors užsiima, portugalai į tai žiūri itin rimtai – laukia iš jo konkretaus rezultato. O ispanų tėvai gali pasakyti: mums nereikia, kad vaikas ko nors išmoktų, reikia, kad jis gerai praleistų laiką. Rezultatai lyg ir nebūtini, todėl ispanų vaiko užsiėmimai gali būti labiau išblaškyti, padriki.R.Biveinienė su 24 metų dukra Barbora gyvena name Vigo pakrašty, netoli vandenyno. Keturis aukso medalius Galisijos jojimo varžybose pelniusi Barbora puikiai kalba ispanų ir galisų kalbomis, todėl kai kam kyla minčių, kad R.Biveinienė ją įsidukrino. Absoliučią muzikinę klausą turinti Barbora nepasuko motinos ir brolio pėdomis – šiuo metu ji žvalgosi solidžių nemuzikinių mokslų.

 

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...