2010 Lapkričio 08

Sveikatos apsaugos reforma

Privačiai medicinai Lietuvoje vis dar tenka podukros vaidmuo

veidas.lt

"Veido" archyvas

Investavusios milijonus į modernias operacines, privačios klinikos tikisi, kad valstybė leis pacientams čia atsinešti savo pačių sumokėtas įmokas į sveikatos draudimo fondą

Amžinose reformose paskendusi Sveikatos apsaugos ministerija nedrįsta plačiau atverti durų privačiai medicinai – pagal jos dalį sveikatos apsaugos sistemoje esame Europos atsilikėliai.

Būtų neteisinga teigti, kad Lietuvoje sveikatos apsaugos reforma nevyksta, – ji vyksta, bet kažkaip atbulai. Nuo šių metų ligoninių tinklo pertvarkymo, o tai reiškia – jų sumažinimo, variklis užkurtas kaip reikiant, tačiau kas iš to išėjo, vertinama bus tik kitų metų pabaigoje, mat tokius terminus sau yra nusistačiusi Vyriausybė.

Neturint skaičių, kiek iš tiesų nereikalingų ligoninės lovų jau iškeliavo į sandėlius, kiek gydytojų nebeturi galimybės naudotis išsipūtusia sistema užimdami etatus keliose ligoninės iš karto, tarpinius rezultatus objektyviai įvertinti sunku.

Tegalima analizuoti visuomenės akis ir ausis pasiekiančius reformos purslus. O jie atskleidžia, kad, kaip ir buvo galima numanyti, ligoninių vadovai visais būdais vengia jungtis tarpusavyje ir mažinti savo karalystes. Įtakingiausieji užtarimo ieško ir randa Seime bei Vyriausybėje, rajoninių ligoninių vadovai savo reikalus užmiesčio pirtelėse tvarkosi su merais. Reformatorių nurodymams paklususios ir savo brangiausių paslaugų atsisakiusios ligoninės nebeturi iš ko mokėti algų darbuotojams, o greitajai pagalbai stinga pajėgumų iki regioninių sveikatos priežiūros centrų vežti visus be pašonėje teikiamų paslaugų likusius pacientus. Didelės ligoninės ir čia dirbantys geriausi gydytojai skundžiasi dar labiau padidėjusiu krūviu, už kurį dėl krizės nėra kuo atlyginti.

Visame šiame jovale savo vietos niekaip neranda jau keliolika metų bendros sveikatos apsaugos sistemos dalimi mėginanti tapti privati medicina. Jos teikiamų paslaugų dalis Lietuvoje – viena mažiausių Europoje, nes dėl nelygių valdiškos ir privačios medicinos veiklos sąlygų ji kol kas prieinama tik žmonėms, galintiems už paslaugas susimokėti papildomai.

Ekonominiais dėsniais savo veiklą grindžiantys privačių gydymo įstaigų verslininkai valstybės prašo tik vieno: leisti ligonių kasų skiriamoms gydymo kvotoms laisvai judėti paskui kiekvieną ligonį, kad ir kurią gydymo įstaigą jis pasirinktų. Jų skaičiavimu, vien tik “paleidus” kvotas ir valstybei papildomai neinvestuojant nė lito, privatus kapitalas galėtų išspręsti nemažai dabartinės sveikatos apsaugos sistemos problemų, o ligoniai galėtų laisvai ir be jokių priemokų rinktis gydymo paslaugų teikėją iš valstybinio arba privataus sektoriaus.

Kraujuojantys rajonai

Graudžiausios istorijos apie šiemet pradėto trečiojo Lietuvos gydymo įstaigų reformos etapo pasekmes dabar sklinda iš rajonų. Šiuo metu Lietuvoje veikia net 38 rajoninės ligoninės ir daugelis jų dabar priverstos atsisakyti sudėtingiausių ir brangiausiai ligonių kasų apmokamų savo paslaugų, nes tokias siekiama sukoncentruoti didesniuose regioniniuose gydymo centruose, taip ir taupant lėšas, ir užtikrinant geresnę gydymo kokybę, kurią lemia ir daugiau sudėtingų operacijų atliekančių gydytojų kvalifikacija, ir brangesnė bei modernesnė technika.

Kupiškio ligoninė – vienas tokių pavyzdžių. Čia jau uždaryti akušerijos, ginekologijos ir stacionarios chirurgijos skyriai. Dėl to ligoninė sulaukia kur kas mažiau pacientų (dabar jie nukreipiami į respublikinę už 50 km esančio Panevėžio ligoninę) ir iš ligonių kasų gauna gerokai mažiau pinigų. Pridėkime dar tai, kad dėl krizės iki šių metų liepos galiojo nuo 1 Lt iki 81 ct sumažinta sveikatos priežiūros paslaugų bazinių kainų balo vertė (tai reiškia, kad už tas pačias paslaugas gydymo įstaigos gaudavo 19 proc. mažesnes kvotas), ir gausime tai, ką dabar matome Kupiškyje: dėl vėluojančių atlyginimų ir skolų tiekėjams bei įvairių paslaugų teikėjams gresiantį ligoninės bankrotą.

“Ką tik išsimokėjome algas už rugpjūtį, tik dabar gavome pinigų iš teritorinės ligonių kasos. Net neįsivaizduoju, kada ir kaip pradėsime atsiskaityti su vaistų ir kitų prekių tiekėjais”, – praėjusią savaitę “Veidui” liūdnai dėstė Kupiškio ligoninės direktoriaus pavaduotoja Roma Ramanauskienė.

Pasak jos, reforma buvo įvykdyta griežtai – uždaryti nebereikalingi skyriai, atleista nemažai darbuotojų. “Daugiau mažintis nebeturime kur”, – tvirtina gydytoja.

Ji pateikia vieną pertvarkos girnapusių ir gyvenimo priešpriešos pavyzdį. Šiai rajono ligoninei nebeleista teikti sudėtingos reanimacijos paslaugų, kurių ligonių kasų įkainis siekia 2 tūkst. Lt, jai tepalikta galimybė teikti vadinamąją pirmojo lygio ir tik 300 Lt įvertintą reanimacijos paslaugą. “Mums pasakė – jūs ligonius tik stabilizuokite ir vežkite į Panevėžį. Tačiau kaip mes juos stabilizuosime, jei nebeturėsime kvalifikuotos reanimacijos komandos ir palatos?

Pasilikome ir įrangą, ir gydytojus – tik taip pacientams galime užtikrinti paslaugos kokybę. Bet atitinkamų kompensacijų nebegauname, ši paslauga mums nuostolinga”, – pasakoja pašnekovė.

Sveikatos apsaugos ministerijos patarėjas Martynas Marcinkevičius atremia, kad kiekvieno rajono savivalė sprendžiant, kaip valdyti savo ligoninę, ir yra vienas pertvarkos stabdžių. “Niekam ne paslaptis, kad tų reanimacijos palatų dažnai visai bereikalingai pristeigta daugelyje rajonų. Yra palata – surasime ir ką į ją paguldyti. Taip tęstis nebegali”, – aiškina jis.

Tame pat Kupiškyje “Veidas” rado ir dar vieną nepakankamo reformos sustygavimo pavyzdį. Kalbant apie vietinių ligoninių siaurinimą buvo žadamas ir kur kas labiau išplėtotas greitosios pagalbos tinklas – jis būtinas, jei pašonėje esančios ligoninės nustoja teikti sudėtingą ir kartais neatidėliotiną pagalbą. Ar uždarius chirurgijos skyrius Kupiškyje padaugėjo greitosios pagalbos automobilių?

“Nepadaugėjo. Dar 2004 m. apskaičiuota, kad Kupiškio rajonui pagal gyventojų skaičių turi tekti dvi visą parą dirbančios greitosios pagalbos brigados, taip ir tebėra. Tiek gal ir užteko iki reformos ir visų sumažinimų, bet dabar nuolat kyla pavojus, kad žmonės mūsų gali paprasčiausiai nebesulaukti”, – pasakoja Kupiškio ligoninės greitosios pagalbos skyriaus vyresnioji slaugytoja Virginija Inčerauskienė.

Po ilgų derybų pavyko pasiekti bent tiek, kad ligonių kasos skirtų papildomas 210 valandų budėjimo lapkričio ir gruodžio mėnesiais – todėl, pavyzdžiui, gruodį, kai per šventes medikų pagalbos prireikia daugiau, devynias dienas Kupiškio rajone dirbs nebe du, bet trys greitosios pagalbos ekipažai.

Kelio atgal nebėra

M.Marcinkevičius aiškina, kad nepakankamai sureguliuota greitosios pagalbos sistema yra ne pertvarkos, o blogo ūkiškumo pavyzdys. “Juk ten amžinos problemos – jų netrūkdavo ir iki reformos, ir iki krizės”, – neabejoja vienas ministerijos vadovų. Pasak jo, galbūt problemas pavyks išspręsti dabar, tam neseniai yra sudaryta speciali darbo grupė

Šiam valdininkui pritaria ir buvęs sveikatos apsaugos ministras, dabar Seimo sveikatos reikalų komiteto narys Algis Čaplikas. “Ne kartą savivaldybėms sakėme: praneškite, kiek greitosios pagalbos automobilių jums trūksta, – nupirksime, siūlykite, kaip drauge spręsti problemas, kurios iš Vilniaus ne visada matomos. Bet jokių pasiūlymų, tik paskui girdime skundus per žiniasklaidą”, – kritikuoja politikas.

Metinį pranešimą Seime neseniai skaitęs Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas Juozas Pundzius pabrėžė, kad debatai ir aistros įgyvendinant reformą yra neišvengiami, nes vykdant ligoninių restruktūrizaciją susikerta įvairūs interesai. “Situacija, kai sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų interesai yra aukščiau už visuomenės, būdinga visame pasaulyje. Jei yra ligoninė, joje bus ir lova, o ligonį mes jau surasime”, – dėstė jis.

Šio reformos etapo autorius A.Čaplikas sakė numanęs, kad pertvarka sulauks ligoninių vadovų pasipriešinimo. “Tačiau nesitikėjau, kad jis bus toks aršus. Bet priežastis nesunku suprasti: rajonų merai, ligoninių vadovai visomis išgalėmis nori susigrąžinti buvusį finansavimą – nors tiek ir tokių paslaugų gyventojams nebereikia. Trūksta suvokimo, kad kelio atgal nebėra, ir taip gerai kaip anksčiau jau nebebus”, – pabrėžia valdančiajai koalicijai priklausantis politikas.

A.Čaplikas apgailestauja, jog pradedant reformą pristigo politinės paramos Seime, kad visos gydymo įstaigos reformos laikotarpiu būtų perimtos valstybės žinion, pertvarkytos pagal vieną pavyzdį ir tada vėl grąžintos tvarkyti savivaldybėms.

Tačiau rezistencija kyla ne tik savivaldos lygmeniu. Pavyzdžiui, autonomijos nenorintis prarasti Vilniuje įsikūręs Onkologijos institutas dėl netenkinančių reorganizacijos sąlygų padavė į teismą pačią savo steigėją Vyriausybę. Rugsėjo pabaigoje pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ir paskelbė, kad institutas gali būti reorganizuojamas, tad jis greičiausiai bus jungiamas į vieną iš dviejų Lietuvoje dabar kuriamų universitetinių gydymo centrų Santariškėse.

Dėmesys privatininkams – tik po reformos

A.Čaplikas pabrėžia, kad kol Lietuvoje nesibaigs gydymo įstaigų reforma ir nebus sumažintas Europos rekordus siekiantis ligoninių lovų skaičius, vargu ar bus galima kalbėti apie naujų lovų steigimą privačiame medicinos sektoriuje. “Nejaugi dabar valdiškas ligonines uždarysime, o privačias atidarysime?” – retoriškai klausia jis.

Privačios medicinos entuziastai tvirtina, kad kaip tik dabar, kai Lietuva sprendžia savo sveikatos apsaugos sistemos pertvarkymo klausimus, privatus kapitalas galėtų padėti išspręsti kai kurias problemas. “Neprašome išmaldos ar dotacijų. Priešingai – siūlome valstybei modelį, kaip neinvestavusi nė lito ji gali išplėsti viešųjų paslaugų spektrą ir pagerinti jo kokybę”, – tvirtina Vilniaus širdies chirurgijos centro “Kardiolita” generalinis direktorius Darius Jonutis.

Visi “Veido” kalbinti privačios medicinos atstovai pabrėžė vieną pagrindinę problemą: Lietuvoje niekaip neįgyvendinamas principas “pinigai paskui ligonį”. Juk kiekvienas Lietuvos pilietis, mokantis mokesčius į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą (PSDF), turėtų turėti teisę pasinaudoti medicinine paslauga bet kur, kad ir kas būtų jos teikėjas – valstybė ar privati įmonė. Tačiau PSDF pinigus perskirstanti Valstybinė ligonių kasa juos dalija pagal sutartis su kiekviena gydymo įstaiga ir tik pati nusprendžia, kiek ir kuriai įstaigai kasmet skirti kvotų.

“Supraskite, Lietuvoje mes turime biudžeto surinkimo problemų. Ir privalome užtikrini visuomenės interesą bet kada gauti medicininę pagalbą. O tai daro – priima bet kokios būklės pacientus ir bet kuriuo paros metu – tik valstybinės gydymo įstaigos. Todėl jos ir privalo gauti didžiąją dalį PSDF pinigų”, – aiškina SAM patarėjas M.Marcinkevičius.

Jis pabrėžia, kad privačios gydymo įstaigos elgiasi išrankiai: siūlo tik paklausiausias paslaugas, steigiasi tik didmiesčiuose, apeliuoja tik į primokėti galinčius pacientus. “Dar neatėjo nė vienas ir nepasakė: pastatysiu ligoninę provincijoje, kur jos labai trūksta, visą parą priiminėsiu bet kokios būklės ligonius, tik duokite tas PSDF kvotas. Visi nori kvotų, bet nenori prisiimti visos atsakomybės”, – argumentuoja valdininkas.

Privačių gydymo įstaigų atstovai atremia negalintys planuoti milžiniškų investicijų, nes Lietuvoje iki šiol nėra skaidrios finansavimo per ligonių kasas tvarkos, todėl joks investuotojas negali susiplanuoti savo potencialių pajamų.

“Ligonių kasos tik labai retai sudaro sutartis su privačiomis sveikatos priežiūros įstaigomis dėl pačių brangiausių – stacionarinių terapinių ir chirurginių paslaugų. Todėl pacientai čia turi mokėti visą didelę kainą arba laukti eilėse valdiškose įstaigose, kurioms atitenka kone visos kvotos”, – kritikuoja Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius.

Užtektų tik kvotų

Pavyzdį pateikia “Kardiolitos” vadovas D.Jonutis. Šiai visą parą dirbančiai žinomų širdies chirurgų Vytauto Jono Sirvydžio ir Giedriaus Uždavinio įsteigtai klinikai, kurioje įrengtos dvi modernios operacinės, veikia reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius, pavyko susitarti su ligonių kasomis dėl kvotų bent daliai čia atliekamų operacijų.

Gauta kvotų 40-iai širdies operacijų, kiekvienam čia operuotam Lietuvos piliečiui pačiam teko primokėti po 5–6 tūkst. Lt. Be valstybės skiriamų kvotų mokestis būtų siekęs 12–15 tūkst. Lt. “O štai jeigu mums būtų kompensuojama bent 200 širdies chirurgijos operacijų per metus, o tiek mūsų klinika tikrai pajėgi atlikti, pacientams nebereikėtų primokėti nė lito, nes pradėtų veikti masto ekonomijos principas”, – skaičiuoja privačios ligoninės vadovas.

Jis piktinasi, kad iki šiol nepavyksta suderinti bent kiek aiškesnės ir skaidresnės kvotų skyrimo metodikos, kuri leistų privačioms įstaigoms planuoti savo paslaugų kiekį, pajamų ir išlaidų balansus. “Juk mes veikiame pagal gryniausius ekonomikos dėsnius, privalome skaičiuoti, nustatyti paslaugų įkainius”, – pabrėžia D.Jonutis.

Dabar sprendimas dėl kiekvienų metų ligonių kasų skiriamų kvotų gydymo įstaigas pasiekia tik tų pačių metų pavasarį. “Suprantu, valdiškoms ligoninėms gal tai ir nėra taip svarbu, jos, šiaip ar taip, išlaikomos valstybės, bet kaip skaičiuoti mums?” – klausia pašnekovas.

L.Paškevičius pateikia tokios netvarkos padarinius iliustruojančius rezultatus: net ir labiausiai pirminio sveikatos priežiūros ambulatorinių paslaugų teikimo srityje paplitusi privati medicina Lietuvoje teužima 25 proc. rinkos , o daugumoje Europos šalių šeimos gydytojų paslaugas teikia beveik vien tik privatūs steigėjai. Mūsų šalyje ambulatorinių konsultacijų rinkoje privati medicina tesiekia 7 proc. – Europoje šis skaičius viršija 50 proc. Dienos chirurgijos srityje privatūs paslaugų teikėjai Lietuvoje atlieka 14 proc., Europoje – 60–80 proc. darbų. Na, o sudėtingiausių, stacionarių medicininių paslaugų privačiose operacinėse Lietuvoje teikiama 0,1 proc., Europoje – 30–50 proc.

Pasak L.Paškevičiaus, Pasaulio sveikatos organizacija ir kitokios tarptautinio vertinimo organizacijos pažangiausiomis laiko būtent tų šalių medicinos sistemas, kuriose labiausiai išplėtotas valstybinių ir privačių gydymo įstaigų bendradarbiavimas. “Privati medicina didina konkurenciją, todėl didėja bendras sektoriaus efektyvumas, gerėja paslaugų kokybė, pamažu nusistovi skaidrūs, pagrįsti, ekonominiais dėsniais paremti medicinos paslaugų įkainiai”, – aiškina pašnekovas.

Neskaidri įkainių sistema

Vienas privačios medicinos Lietuvoje pradininkų, Vilniuje 15 metų veikiančio Medicinos diagnostikos ir gydymo centro steigėjas gydytojas Gediminas Grybauskas stebisi, kad valstybė, sudarydama biurokratines kliūtis privačios medicinos plėtrai, skriaudžia pati save. “Juk privatus verslas lankstesnis, jis stengiasi užimti tas nišas, padaryti tuos darbus, kurių nespėja valdiškos gydymo įstaigos, – aiškina jis. – Pavyzdžiui, savąjį centrą steigėme todėl, kad tuo metu (o padėtis ne ką pagerėjusi ir dabar) ligų diagnostikai buvo skiriamas nepakankamas dėmesys. Ligoniai mėnesius laukia skirtingų gydytojų konsultacijų, leidžia dienas koridoriuose laukdami savo eilės. Mes ligą diagnozuojame per dieną ir sutaupome daugybę valstybės lėšų”.

Pasak G.Grybausko, privačiai medicinai nereikia jokių privilegijų ar išskirtinio dėmesio – užtektų nustatyti ekonomiškai pagrįstus medicininių paslaugų įkainius ir visoms gydymo įstaigoms lygiomis teisėmis skirti kvotas už aptarnaujamus pacientus.

Tačiau L.Paškevičius teigia, kad Lietuvoje nustatomi įkainiai neatitinka tikrųjų sąnaudų. Taip nutinka todėl, kad valstybinės ligoninės finansuojamos iš skirtingų šaltinių: už jų pastatų išlaikymą moka savivaldybės, įrangos pirkimas finansuojamas iš valstybės biudžeto, o už ligonių gydymą moka ligonių kasos. Visos šios išlaidos bet kokiu atveju yra padengiamos mokesčių mokėtojų pinigais, tačiau tokia elementari logika nustatant įkainius negalioja.

Iš esmės savojo kelio ieškančiai Lietuvai dviračio išradinėti nereikia – užtektų pasiglinti į sėkmingai valstybės ir privačios medicinos poreikius bei galimybes suderinusių šalių pavyzdžius.

Pavyzdžiui, Vokietijoje tiek valstybė, tiek patys ligoniai vienodai traktuoja ir privačias, ir valdiškas gydymo įstaigas. Čia valstybė kiekvienai ligos gydymui skirtai kvotai leidžia laisvai judėti paskui pacientą – nesvarbu, ar jis kreipiasi į universitetinę ligoninę, ar į privačią gydymo įstaigą. Todėl visos ligoninės Vokietijoje konkuruoja paslaugų kokybe, siekdamos pritraukti ligonių. Taip aiškiai ir skaidriai sutvarkyta sveikatos apsaugos sistema paskatino privatų kapitalą investuoti į šią sritį.

Lietuvoje šiuo metu galiojanti tvarka kur kas panašesnė į taikomą Didžiojoje Britanijoje. Ten valstybinėse ligoninėse besigydantiems pacientams apmokamos absoliučiai visos paslaugos, o privačioms institucijoms neskiriama jokių kvotų gydyti. Jos išsilaiko tik iš pasiturinčių privačių pacientų pinigų. Medicinos lygis šioje šalyje geras, tačiau aptarnavimo kokybė tragiška – pacientų eilės valstybinėse ligoninėse milžiniškos, svarbių operacijų jiems tenka laukti po kelerius metus.

Sveikatos apsaugos sistemos organizavimą atskleidžia ir gydymo paslaugų prieinamumo piliečiams rodikliai. Štai Vokietijoje per metus milijonui gyventojų tenka apie 1,3 tūkst. širdies operacijų, o Didžiojoje Britanijoje – apie 650 operacijų, panaši ir Lietuvos statistika.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. ministerski ponuliai ministerski ponuliai rašo:

    Ar automobilių trūksta? Ar apie tai kalba kupiškėnai? Trūksta ekipažų, t.y. jei “genijai” nesupratot- tai ne gp automobilis pas ligonį važiuoja . Važiuoja medikų ekipažas. Jis ir į tą patį Panevėžį ligonį veža. Įdomu, ar gali persiplėšti du ekipažai, kai vienu metu yra kokie 4-5 kritiniai ligoniai? Tokie, kur minutės lemia? Turim mes tam Kupiškyje ne vieną pavyzdį, kai į nebūtį išėjo jauni žmonės, ir tik todėl, kad jų tiesiog nespėjo tuos 50 km. nuvežti…
    Jūs ponai “reformatoriai” nežinia kam tarnaujat, jums eiliniai pacientai nerūpi. Jūs esat beširdžiai ir besmegeniai cinikai. Lieka 20 tūkst. žmonių iš esmės be med. pagalbos – tada, jau matot, savivaldybės neūkiškai tvarkosi… Taigi jūs viską sugriovėt.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...