2010 Liepos 28

Aliodija Ruzgaitė

Prisiminimų blyksniai

veidas.lt

"Veido" archyvas

Galbūt ir šių dienų “Kopeliją” pamačiusiam vaikui baletas gali tapti visu gyvenimu, kaip tai nutiko šių prisiminimų autorei Aliodijai Ruzgaitei. Jos naujutėlaitės knygos ištrauka su mumis dalijasi “Tyto alba”.

Po teatre pamatytos “Kopelijos” aš pradėjau kliedėti baletu. Užaugusi irgi panorau būti šokėja.

Laisvės alėjoje matydama šokio studijų reklamas, tėvelių vis prašydavau, kad mane ten nuvestų – tėvelis aiškino, kad ten nemoko baleto. Tėveliams ši profesija atrodė nerimta.

Vis dėlto likimas man buvo palankus. Mokydamasi konservatorijoje pas mus gyveno mūsų giminaitė, mano krikšto mamytė, vėliau garsi operos solistė Aliodija Dičiūtė-Trečiokienė. Mano mama Anelė Žalytė irgi mėgo dainuoti. Ji giedojo Utenos bažnytiniame chore, kuriam tuomet vadovavo jaunas vargonininkas, būsimasis kompozitorius Juozas Gruodis.

Mano krikštamotė jau žinojo, kad teatre dirba žymūs šokėjai Anatolijaus Obuchovas, Vera Nemčinova, Nikolajus Zverevas ir kad čia veikia privati Anatolijaus Obuchovo baleto studija. Ji įkalbėjo tėvus ir pati mane nuvedė. Ten nesuprantama rusų kalba mane prakalbino garsioji balerina Vera Nemčinova. Ji pradėjo tikrinti mano duomenis, kilnoti kojas, man pasidarė baisu, kodėl jos nesikelia tiek, kiek reikėtų. Galiausiai mes atsisveikinome, ir aš nekantriai laukiau, kol mamytė pasakė, jog esu tinkama baletui. Tėveliai nusileido ir prasidėjo mano pirmieji nelengvi žingsniai į baletą.

Mūsų klasė buvo nedidelė, joje mokėsi ir būsimos baleto primadonos Genovaitė Sabaliauskaitė, Tamara Sventickaitė.
Pamokos vykdavo po pietų išnuomotuose tuometiniuose Kauno banko rūmuose. Ten repetuodavo ir baleto kolektyvas. Kartais tėveliai savo dukras atvesdavo į studiją, sėdėdavo nedideliame koridoriuke ant suolų ir žiūrėdavo, kaip mergaitės mokosi. Ypač dažnai ateidavo Tamaros Sventickaitės mama. Gal iš aprangos Vera Nemčinova pastebėjo, kad jiems nelengva mokėti už pamokas – tuo metu reikėdavo mokėti 50 litų per mėnesį, tad kartą, kai Tamaros mama priėjo su pinigais, mokytoja jai pasakė: “Jūs geriau nupirkit savo dukrai už tuos pinigus žieminius batelius.”

Vyrų šokėjų buvo nedaug. Jie turėjo atskirą nedidelį persirengimo kambarį kairėje pusėje. Mes, mergaitės, persirengdavome tame pačiame kambaryje su baleto šokėjomis. Dažnai mums tekdavo palaukti, kol po repeticijos jos persirengs. Žavėjomės jų laikysena ir elegantiška apranga – tuo metu buvo madingi klasikiniai kostiumėliai, skrybėlaitės su vualiais, aukštakulniai bateliai.

Lietuvos šiuolaikinio šokio pradininkė D.Nasvytytė

Paskutiniame Valstybės teatro baleto studijos kurse mums šokio istoriją dėstė Danutė Nasvytytė. 1938 metais su ja susipažinau viešėdama pas savo geriausią draugę Giedrę Šalčiūtę žymaus ekonomisto profesoriaus Petro Šalčiaus ir jo žmonos rašytojos Antaninos Gustaitytės-Šalčiuvienės dukrą. Jos mamą mes, gimnazistės, žinojome kaip mūsų mėgstamo romano “Voras” autorę. Tą romaną skaitydamos verkdavome. Danutė Nasvytytė pas Šalčius svečiavosi su savo dėde kompozitoriumi Kazimieru Banaičiu.

Mane iš karto sužavėjo jos grožis. Danutė man pasakė, kad Berlyne mokosi Juttos Klamt ritmo šokio mokykloje. Nustebau, nes, mano galva, balerinos turėjo būti plonos, o Danutės figūra buvo apvalesnė. Tuomet sužinojau, kad esama kitokių šokio mokyklų, kad ten šokama be puantų, nereikalaujama kojų verstumo, apsieinama be klasikinių pozicijų.

Rudenį Danutė Nasvytytė aplankė mūsų baleto studiją ir, norėdama supažindinti su nauja šokio sistema, keisdama kostiumus mums sušoko šešis šokius. Daugeliui mokinių nepatiko, buvo neįprasta matyti bėgiojančią ir besisukančią basakoję šokėją, netempiančią kelčių (tada jas vadindavome rusiškai “podjomais”).

Iki šiol prisimenu Danutės šokį “Lopšinė” pagal Kazimiero Banaičio muziką, jos pačios sukurtą ilgą drabužį (Danutė visus savo kostiumus kurdavo pati), galvą dengiantį gobtuvą, išraiškingas rankas. Ji man priminė madoną. Šokant slavų šokį, išryškėjo jos sceninis temperamentas. Tačiau nuvylė šokis su tambūrinu – pernelyg drebėjo nuogos kojos.

Mano debiutas, vaidmenys operose

Pirmus metus šokau kordebalete ir buvau labai laiminga, kai 1942 metais Bronius Kelbauskas paskyrė man Alyvų fėjos vaidmenį Čaikovskio balete “Miegančioji gražuolė”. Į teatrą susikviečiau draugus, atėjo daug pažįstamų, o mano geroji krikštamotė operos solistė Aliodija Dičiūtė atsiuntė puokštę gėlių.

Tuo metu kauniečiai ypač mėgo operas, kuriose buvo daug gražių baleto intarpų. Pirmoji šokius operose statė Olga Dubeneckienė, vėliau Pavelas Petrovas, Fiodoras Vasiljevas, vėliau Nikolajus Zverevas ir Bronius Kelbauskas.Prisimenu, kokį didžiulį pasisekimą turėdavo mūsų temperamentingoji pirmoji šokėja Jadvyga Jovaišaitė, šokdama su Broniumi Kelbausku “Traviatoje” ispanų šokį per Naujuosius metus. Tą šokį žiūrovų prašymu jie visada kartodavo. Vėliau tai buvo vienas mėgstamiausių ir mano šokių. Pirmiausia mano partneris buvo Bronius Kelbauskas, vėliau – Henrikas Jagminas, o su Raimondu Minderiu šokau jau prieš išeidama iš teatro. Po Ispanės debiuto “Traviatoje” užkulisiuose mane pasveikino ir pagyrė Alfredas – maestro Kipras Petrauskas.

Labai mėgau šokti poloviečių belaisvę Aleksandro Borodino operoje “Kunigaikštis Igoris”. Baletmeisterio Michailo Fokino pastatyti poloviečių šokiai sulaukdavo didelio pasisekimo. Prisimenu, kaip nuostabiai poloviečių vadą šoko nebejaunas Kelbauskas, o vėliau – temperamento irgi nestokojantis Henrikas Banys. Buvau laiminga, kai man paskyrė vyriausiosios belaisvės vaidmenį ir šokau su buvusiu mokytoju Kelbausku.

Naujai perstatant Georges’o Bizet operą “Karmen” buvo naujai statomi ispanų šokiai – juos sukūrė Kelbauskas. Šokau ketvirtame veiksme, kuriame baletmeisteris pastatė šokius pagal Bizet veikalo “Arlietė” muziką. Skambant lėtai muzikai ir chorui dainuojant “lia lia lia lia”, į sceną lėtai išeidavau su keturiais ispanais. Prisimenu linksmus dainuojančių choristų veidus: vaikystėje, o ir teatre mane dažnai vadindavo Lialia. Po šio lėto šokio būdavo labai greitas toreadoro su skraiste ir buliaus kovos šokis.

Kai kurie mano pažįstami juokaudami sakydavo, kad į Charles’io Gounod operą “Faustas” jie eina žiūrėti Valpurgijos nakties baleto veiksmo, kurį talentingai sukūrė Bronius Kelbauskas. Įsiklausęs į muziką, jis sukūrė ramius išdidžios antikinės Veneros ir ugningus Bakchantės ir Velnio šokius. Su malonumu šokau šiuos skirtingo charakterio vaidmenis.

Šio spektaklio vakarą į teatrą ateidavau anksčiau, kad išgirsčiau, kaip Antanas Kučingis dainuoja Mefistofelio ariją, visuomet sulaukdavusią aplodismentų. Po Veneros šokio aš prisėsdavau prie Mefistofelio ir jis mane pridengdavo savo apsiaustu, kad nors kiek sušilčiau.

Vokiečių okupacijos laikotarpis

Prisimenu, kaip pirmąkart vokiečių kariai pasirodė Kaune. Buvo saulėta diena, Laisvės alėja buvo pilna žmonių. Nekantriai laukėme vokiečių karių. Jie po rusų atrodė labai švarūs, pasitempę, jojo ant žirgų, žmonės teikė jiems gėles. Nesitikėjom, kad šitie okupantai bus ne mažiau žiaurūs.

Pirmomis dienomis vokiečiai teatre uždraudė rodyti rusų kompozitorių baletus ir operas. Bet tai tęsėsi labai neilgai. Netrukus kas savaitę mes vokiečių kariams – dažniausiai tai būdavo karininkai – šokdavome rusų kompozitorių baletus. Vienas vokiečių jaunikaitis, lankęs spektaklius, keletą kartų atsiuntė man gėlių su gražiais įrašais ir parašu “Peter”. Paskutiniame laiškelyje buvo ir atsisveikinimas. Dažnai galvodavau, ar jis liko gyvas…

Karo metais nebuvo daug pramogų, todėl lankydavome kino teatrus – vokiečiai buvo atvežę daug savosenų filmų su Marlene Dietrich.

Statant “Linksmąją našlę” mane paskyrė šokti kankaną. Aš tuo metu buvau dar labai drovi, gimnazijoje buvau katalikiškai auklėjama, tad labai nusiminiau. Ypač man nepatiko nepadorus kankano šokėjų drabužis. Labai jaudindamasi nuėjau pas direktorių Vladą Ivanauską ir mikčiodama paaiškinau, kad aš baleto šokėja ir nenoriu šokti grizetės šokio. Direktorius pyktelėjęs pasakė, kad tada nereikėjo rinktis tokios profesijos. Išėjusi verkiau manydama, kad mane atleis iš teatro. Vis dėlto direktorius mane supratęs pakalbėjo su baletmeisteriu ir man paskyrė šokti valsą. Taip atsikračiau vienintelio man nemalonaus vaidmens teatre.

Apie autorę

"Veido" archyvas

Aliodija Ruzgaitė – Lietuvos baleto amžininkė. Šiam menui ji atidavė daugiau nei septynis dešimtmečius – nuo 1932 m., kai susižavėjusi pirmuoju Lietuvoje pastatytu baletu L.Delibo “Kopelija” pradėjo mokytis žinomo pasaulyje baleto artisto ir pedagogo Anatolijaus Obuchovo studijoje Kaune, iki pat šių dienų – rašydama knygas, straipsnius apie baletą spaudai, enciklopedijoms ir žinynams. A.Ruzgaitė baleto šokėjos karjerą pradėjo 1940 m., po karo buvo viena iš tų, dėl kurių pasiaukojimo buvo atkurtas tremčių ir emigracijos išsklaidytas Lietuvos baleto branduolys. Šokėja sukūrė nepamirštamų vaidmenų, kurių repertuarą iš dalies lėmė, o kartais ir ribojo aukštas jos ūgis.

Dirbdama teatre įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, dėl karo ir pokario metų kataklizmų su pertraukomis baigė lituanistikos studijas, vėliau – teatrologijos studijas Maskvos GITIS. 1966 m. baigusi šokėjos karjerą dėstė šokio pagrindus būsimiems aktoriams, vėliau daug metų dirbo M.K.Čiurlionio meno mokyklos Choreografijos skyriuje. A.Ruzgaitės knyga “Prisiminimų blyksniai” – tai mūsų baleto istorijos dalyvės ir metraštininkės užfiksuoti unikalūs Lietuvos baleto ir visos kultūros istorijos epizodai, liudijimas iš pirmų lūpų.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...