2016 Sausio 25

Geopolitika

Prielaidos Ukrainos ir Turkijos aljansui

Veidas.lt

P.Porošenka (dešinėje) ir R.T.Erdoganas / "Scanpix" nuotr.

Keičiantis geopolitinei situacijai tampa įmanomi gana netikėti aljansai. Galima sakyti, kad Ukraina ir Turkija yra kaimynės, laikant Juodąją jūrą geografiškai jas jungiančia erdve. Taip pat nereikia pamiršti, kad tiek Ukraina, tiek dabar ir Turkija užima Rusijos viešojoje ir politinėje erdvėje pagrindinių „priešiškai nusiteikusių“ valstybių pozicijas. Tad tarp Kijevo ir Ankaros įmanoma sąveika pagal primityvų, tačiau kartais veiksmingą principą – mano priešo priešas yra mano draugas. Todėl į naujo Turkijos ir Ukrainos dvišalių santykių lygmens galimybę verta pažvelgti įdėmiau.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Apžvalgą pravartu pradėti nuo paminėjimo, kad nuo tada, kai Rusija aneksavo Krymą, Turkija formaliai palaikė Ukrainą. Tiesa, šis palaikymas dažniausiai būdavo išsakomas gana abstrakčiai, standartinėmis diplomatijos frazėmis. Taip, pavyzdžiui, prieš metus bendraudamas su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka Turkijos ministras pirmininkas Ahmetas Davutoglu pareiškė, kad „Ukrainos teritorinis vientisumas ir suverenumas yra svarbūs ne tik mums, bet ir visam pasauliui“. Panašią poziciją kiek vėliau išsakė ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.

Neoficialiai buvo kalbama, jog Turkija iš esmės neprieštarauja naujam Krymo statusui, jeigu Maskva sugebės užtikrinti Krymo totoriams „daugiau teisių“.

Čia pat reikia paminėti, kad Turkija buvo gana aktyvi Krymo klausimu. Ankara reiškia susirūpinimą dėl turkams etniškai artimų Krymo totorių padėties. Tačiau pastebima, kad bent jau anksčiau Turkijos susirūpinimas Krymo totorių ateitimi buvo panašus į jau minėtą formalų Ukrainos palaikymą – apsiribojant tik tam tikrais pareiškimais.

Kita vertus, Ankara ilgą laiką išliko gana draugiška Rusijos atžvilgiu. Kad ir ką sakė per visas oficialias kalbas, Turkija neprisijungė prie sankcijų, kurias Vakarų pasaulis pradėjo taikyti Rusijai po agresijos prieš Ukrainą. Be to, neoficialiai buvo kalbama, jog Turkija iš esmės neprieštarauja naujam Krymo statusui, jeigu Maskva sugebės užtikrinti Krymo totoriams „daugiau teisių, nei jie turėjo Ukrainoje“. Apie tai, naujienų agentūros „Фергана“ internetinio tinklalapio fergananews.com teigimu, kalbėjo Turkijos prezidentui artimas ekspertas Mohammedas Zahidas Gulas.

Viena vertus, Ankara pasisakė už Vakarų pasaulio pozicijos palaikymą, kita vertus – siekė gerų ir ekonomiškai naudingų santykių su Rusija.

Kad Turkijoje prieš kurį laiką tikrai vyravo toks požiūris, patvirtina ir kai kurie faktai. Pavyzdžiui, šios šalies laivai gana dažnai pažeisdavo tarptautinę Krymo uostų blokadą. 2014 metų vasaros duomenimis, Turkijos laivai buvo tokių pažeidimų lyderiai. Tai iš esmės įrodo, kad, bent jau iki santykių su Rusija paaštrėjimo, Turkija nesirengė imtis kokių nors realių veiksmų, patvirtinančių jos deklaruojamą Ukrainos teritorijos vientisumo palaikymą.

Čia, žinoma, galima būtų bandyti kaltinti Ankarą veidmainyste, tačiau Turkijos valdžia greičiausiai žiūrėjo į visa tai kaip į realpolitik situaciją. Viena vertus, Ankara pasisakė už Vakarų pasaulio pozicijos palaikymą (nepamirškim, kad Turkija yra NATO narė), kita vertus – siekė gerų ir ekonomiškai naudingų santykių su Rusija.

Pasirinkdama į partnerius Ankarą Maskva galbūt siekė išnaudoti ir Turkijos nusivylimą Europos Sąjunga, į kurią šiai valstybei vis nepavyksta įstoti.

Maskvoje Turkijos geranoriškumas neliko nepastebėtas. Prieš dvejus metus Kremlius nusprendė išnaudoti Ankarą savo žaidime, nukreiptame prieš Vakarus. Pirmiausia Maskva nusprendė „nubausti“ Europos Sąjungą ir kartu „paskatinti“ Turkiją. Čia turimas omenyje Maskvos sprendimas nutraukti „Pietų srauto“ dujotiekio statybą (geopolitika.lt gana plačiai rašė apie šią istoriją). Pagrindine priežastimi, kuri lėmė šio projekto sustabdymą, tapo Maskvos nepasitenkinimas energetine ES politika (pirmiausia prieš energetinių kompanijų monopolį nukreiptu Trečiuoju ES energetikos paketu). Todėl vietoje „Pietų srauto“ Maskva anonsavo naujo dujotiekio, kuris turėjo nusidriekti per Turkijos teritoriją, projektą (jis iš karto buvo pramintas „Turkų srautu“). Pasirinkdama į partnerius Ankarą Maskva galbūt siekė išnaudoti ir Turkijos nusivylimą Europos Sąjunga, į kurią šiai valstybei vis nepavyksta įstoti.

Turkija palaikė Maskvos iniciatyvą, tačiau vėliau Ankaros susidomėjimas dujotiekio projektu išblėso. Netrukus Turkijos ir Rusijos santykiai pradėjo pastebimai blogėti. Ypač tai išryškėjo 2015 metų rudenį. Tai lėmė tiesioginis Maskvos įsitraukimas į konfliktą Sirijoje: rugsėjį Maskva gana netikėtai pasiuntė į Siriją savo karinius lėktuvus. Pagal oficialią versiją, pradėta misija buvo nukreipta prieš teroristinę „Islamo valstybės“ organizaciją (ISIS), užgrobusią dalį Sirijos ir Irako teritorijos. Tačiau greitai paaiškėjo, jog tik mažas procentas Rusijos veiksmų Sirijoje yra nukreiptas prieš ISIS, o pagrindiniai smūgiai tenka suvienytos Sirijos opozicijos pajėgų kontroliuojamoms teritorijoms. Kitaip sakant, Maskva iš esmės įsitraukė į konfliktą, siekdama palaikyti Sirijos diktatorių Basharą al Assadą, kurį Vakarai kaltina kariniais nusikaltimais ir siekia, kad jis pasitrauktų iš savo posto.

Yra kelios versijos, kas lėmė Maskva sprendimą įsitraukti į konfliktą Sirijoje. Pagal vieną iš jų – Rusija taip gina savo strateginius interesus šiame regione. Maskva turi Sirijoje karo laivų aptarnavimo bazę Tartuso mieste. Šiandien yra aišku, kad Basharo al-Assado režimo žlugimo atveju Rusijos bazė iš Sirijos bus išprašyta.

Egzistuoja ir versija, kad Maskva įsivėlė į Sirijos konfliktą siekdama pradėti naują dialogą su Vakarais, galbūt – tikėdamasi įsiprašyti į JAV ir sąjungininkų koaliciją, kovojančią su ISIS. Taip Maskva galėjo siekti „išmainyti“ Siriją į Ukrainą (sudaryti su Vakarais sandėrį pagal senos geros realpolitik tradicijas). Tačiau tokia taktika nepasiteisino, nes JAV ir sąjungininkai aiškiai atsisakė jungti Siriją ir Ukrainą į vieną klausimų paketą.

Maskvai tai buvo gana netikėtas incidentas, nors Turkija anksčiau jau buvo įspėjusi, jog yra pasirengusi naikinti savo oro erdvės pažeidėjus.

Kad ir kokia būtų tikroji Rusijos intencija, Maskvos įsitraukimas į Sirijos konfliktą papiktino Turkiją. Ankara turi savų interesų šiame regione, ji taip pat pasisako už B. al-Assado pasitraukimą iš valdžios. Papildomu įtampos šaltiniu tapo ir tai, kad Rusijos karo lėktuvai pradėjo nuolat pažeidinėti Turkijos oro erdvę ir bombarduoti Sirijos turkmėnų, kuriuos palaiko Ankara, pozicijas. Šios įtampos kulminacija tapo Rusijos bombonešio numušimas praeitų metų lapkričio 24 dieną. Maskvai tai buvo gana netikėtas incidentas, nors Turkija anksčiau jau buvo įspėjusi, jog yra pasirengusi naikinti savo oro erdvės pažeidėjus. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino šį incidentą „peilio dūriu į nugarą“, o Turkija akimirksniu užėmė Rusijos viešojoje erdvėje pagrindinio „priešo“ poziciją, išstūmusi iš jos (bent jau kuriam laikui) Ukrainą ir JAV.

Maskva taip pat pradėjo prieš Turkiją ekonominį karą ir ignoravo visas Ankaros pastangas sušvelninti situaciją.

Kaip išnaudoti situaciją

Turkijos ir Rusijos santykių paaštrėjimą puikiausiai galėtų išnaudoti Kijevas.

Apibendrinant pateiktą informaciją, galima pamąstyti, kaip dabartine padėtimi galėtų pasinaudoti Kijevas. Ukrainai dabar reikia sąjungininkų. Turkija, nors ir nesiekusi didelio masto konflikto su Rusija, šiandien yra gerokai įpykusi. Pavyzdžiui, Ankara pranešė, jog rengia prieš Maskvą ieškinį į Pasaulio prekybos organizaciją ir ketina kitais būdais ginti savo verslą ir verslo interesus.

Turkijos ir Rusijos santykių paaštrėjimą puikiausiai galėtų išnaudoti Kijevas. Geopolitiniai veiksniai šiuo atveju yra palankūs Ukrainai. Kijevo ir Ankaros sąveika galėtų būti stiprinama atsižvelgiant į bendro – Juodosios jūros – regiono kontekstą. Taip pat yra prielaidų aktyvesniam Turkijos ir Ukrainos ekonominiam bendradarbiavimui dabar – abiem valstybėms faktiškai praradus Rusijos rinką.

Ukraina ir Turkija galėtų rasti ir daugiau bendrų temų – pradedant jau minėtu Krymo totorių klausimu ir baigiant susirūpinimu saugumo iššūkiais Juodosios jūros akvatorijoje. Šių temų akcentavimas ir aktualizavimas dvišaliuose santykiuose turėtų būti šiandien tarp Ukrainos užsienio politikos prioritetų (būtent Ukrainos, nes Kijevo interesas šiuo atveju yra didesnis nei Ankaros). Juolab kad Rusija jau pradėjo nerimauti dėl galimo tokios koalicijos atsiradimo.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. sausio 25 d.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...