Shutterstock

Lietuvių atlyginimai sudaro 26 proc. Europos Sąjungos vidurkio, tačiau maisto kainos siekia 78 proc., drabužių – 99 proc., o avalynės – 103 proc. ES kainų vidurkio. „Veido“ atliktas kainų palyginimas atskleidžia: apsipirkti Prancūzijoje mažų kainų prekybos tinkle kainuoja beveik tiek pat, kiek ir Lietuvoje.

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

Specialiai „Veidui“, Paryžius – Sent Ženi Piui

Saulėtas ir gražus paskutinis rugpjūčio šeštadienis Prancūzijoje, šalia pasienio su Šveicarija. Už kelių kilometrų nuo Sent Ženi Piui miestelio esančio mažų kainų prekybos tinklo „Netto“ automobilių stovėjimo aikštelėje ką tik iš parduotuvės išėjusi jauna pora sunkiai stumia iki viršaus pirkinių prigrūstą vežimėlį. Priėjusi prie automobilio pora kimba į darbą – netrukus pilnutėliai krepšiai užpildo ne tik visą bagažinę, bet ir galines sėdynes.

„Apsiperkame kartą per mėnesį, todėl šiandien pirkome visko – pieno, vaisių, daržovių, mėsos, saldumynų, ledų. Išleidome 250 eurų“, – „Veidui“ pasakoja 32 metų prancūzas Thibaud Chuteaux. Jaunai šeimai iki šios parduotuvės atvykti automobiliu trunka 20 minučių, tačiau prancūzai įsitikinę, kad tiek važiuoti verta.

„Šitą parduotuvę renkamės dėl kainų. Manome, kad išleidžiame maždaug dvigubai mažiau, nei išleistume įprastame prekybos tinkle“, – skaičiuoja T.Chuteaux.

„Netto“ šiems prancūzams patinka labiau nei kitos netoliese veikiančios mažų kainų parduotuvės – „Lidl“, „Leader Price“ ar „Dia“. „Šitoje parduotuvėje pakankamai didelis produktų asortimentas, švaru, priešingai nei kitose mažų kainų parduotuvėse, ir personalas malonus“, – sako T.Chuteaux.

Į įprastines parduotuves, esančias arčiau namų, pora užsuka tik kartais, kai prireikia įsigyti greitai gendančių produktų.

„Prancūzai mėgsta mažų kainų prekybos tinklus, net ir gyvenantys mūsų rajone. Dauguma mūsų rajono gyventojų dirba Šveicarijoje, todėl turi daug pinigų, bet apsidairykite – ši automobilių stovėjimo aikštelė pilnutėlė“, – apsižvalgo prancūzas.

Bent pusės automobilių numeriai čia – šveicariški. Akivaizdu, kad ir Šveicarijos gyventojai nenumoja ranka į galimybę sutaupyti.

Krepšelio kainų skirtumas – mažiau nei euras

Šveicarams Prancūzijoje pigu, o kaip būtų lietuviams?

Užsukę į „Netto“ ir dar kelis Prancūzijos prekybos tinklus įsitikiname – vienoje brangiausių Europos šalių, Prancūzijoje, maisto kainos parduotuvėse šiandien lietuviui nebekeltų šoko. Su savo kelis kartus mažesne alga nuvykęs į prekybos centrą lietuvis gali pasijusti kone kaip namie. Ypač jei tas prekybos tinklas – mažų kainų. Dažnai čia kasdieniai maisto produktai kainuos panašiai ar tik šiek tiek brangiau nei Lietuvoje, o kai kurių pavyks įsigyti netgi pigiau.

Tai atskleidė „Veido“ sudarytas prekių krepšelis, kurio kainą palyginome mažų kainų prekybos tinkle „Netto“ Prancūzijoje ir populiariausiame prekybos tinkle Lietuvoje „Maxima“. Krepšelio, į kurį įėjo būtiniausios maisto prekės, kaina Lietuvoje buvo tik mažiau nei euru mažesnė negu Prancūzijoje. Nepaisant to, kad pastaraisiais mėnesiais smarkiai atpigus pienui ir perpus atpigus naftai pagrindinių maisto produktų kainos Lietuvoje pastebimai krinta.

Iš 22 lygintų prekių Prancūzijoje brangiau kainavo tik 9 maisto produktai, o kiti atsiėjo panašiai arba pigiau. Lietuvoje brangiau kainavo tokios šalyje auginamos daržovės, kaip bulvės, morkos, tačiau mažiau – bananai, vynuogės, brokoliai, prancūziškas batonas, sviestas, alyvuogių aliejus ir jūros gėrybės.

Mėsa Lietuvoje dukart pigesnė

Vienintelis skyrius Prancūzijos prekybos centre, kuriame kainos dvigubai lenkia lietuviškas, – mėsos.

Didysis kainų šuolis Lietuvoje įvyko iki 2009 m. krizės, tačiau ir po jos kainos po truputį kilo. Todėl Lietuvoje jos jau prisivijo europines. ES statistikos tarnybos (Eurostato) duomenys atskleidžia, kad Lietuva atsiduria trečioje vietoje visoje ES pagal maisto brangimą per pastarąjį dešimtmetį.

Pavyzdžiui, kainų didėjimą rodantis vartotojų kainų indeksas nuo 2005-ųjų iki 2015 m. liepos visoje ES augo beveik 21 proc., o Lietuvoje – beveik 40 proc. Maisto kainos kilo dar sparčiau: ES 2005–2014 m. – apie 26 proc., Lietuvoje – 59 proc.

Labiau nei Lietuvoje maistas brango tik Latvijoje ir Vengrijoje. Palyginimui, Airijoje maisto kainos praktiškai nekilo, Prancūzijoje kilo 15 proc.

Kai kurie produktai Lietuvoje pabrango ypač smarkiai. Pavyzdžiui, duona pas mus  brango labiausiai nei visose ES šalyse – 90 proc., vaisiai – 52 proc., aliejus – 69 proc., pienas, sūris ir kiaušiniai – 59 proc., mėsa – 53 proc.

Tai, kad šiandien vidutinis lietuvis maistui privalo išleisti panašią pinigų sumą kaip ir vidutinis vakarietis, reiškia, jog emigracijos srautai iš mūsų šalies dar ilgai neišseks. Geresnės gyvenimo kokybės ieškantys lietuviai, ypač uždirbantys vidutinį ar mažesnį atlyginimą, ir toliau dairysis į turtingesnes šalis.

Iškalbingiausiai tai atskleidžia Eurostato lentelės: lietuvio pajamos sudaro tik 26 proc. vidutinio europiečio pajamų, tačiau bendras kainų vidurkis Lietuvoje siekia 64 proc. ES vidurkio, maisto ir nealkoholinių gėrimų – 78 proc., drabužių – 99 proc., o avalynės – 103 proc.

Taigi uždirbdami gerokai mažiau už būtiniausias prekes mokame jau beveik panašiai kaip europiečiai. Lietuvoje maistas brangesnis nei Bulgarijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, o už drabužius ar avalynę lietuviai moka daugiau nei britai, ispanai, austrai, čekai ir daugelis kitų europiečių.

Lietuvoje, kur tarpusavyje konkuruoja iš esmės tik keturi prekybos tinklai, kainos praktiškai visur vienodos – daugiausia skiriasi tik keliais ar keliolika centų. Mažų kainų prekių tinklų, kurie susirinktų itin taupančius pirkėjus, šalyje dar nėra. Tiesa,  jau netrukus Lietuvoje savo parduotuves žada atverti vokiečių „Lidl“.

Pasak mokymų ir konsultacijų bendrovės „Talentų namai“ vadovaujančio partnerio Justo Gavėno, mažų kainų prekybos tinklai, tokie kaip „Lidl“, ar drabužių tinklai, kaip „H&M“, ilgai delsė žengti į Lietuvą dėl vakariečių nenoro prisiimti rizikos.

Mažų kainų prekybos tinklų gausa

Prancūzijoje aplink jau minėtą Sent Ženi Piui miestelį, turintį tik 10 tūkst. gyventojų, veikia bent 7 skirtingi prekybos tinklai – trys iš jų yra mažų kainų, vadinamieji, „hard discounter“. Pirkėjai, nesukantys galvos dėl kainų ir norintys apsipirkti patogiai bei gražiai, gali vykti į centre esančią vieną brangesnių parduotuvių „Carrefour“.

Vidutinių kainų segmente konkuruoja toliau nuo centro įsikūrę „Intermarche“ ir  „Leclerc“ prekybos tinklai, o kai kuriuos produktus, ypač vaisius ir daržoves, perpus pigiau pardavinėja užmiestyje veikiantys mažų kainų tinklai – vokiškas tinklas „Lidl“, ispanų „Dia“ ir vietinis „Netto“.

Pastarieji prekybos tinklai dažnai mažesni, ne tokie išvaizdūs, siūlo menkesnį asortimentą, dirba trumpiau, tačiau kainos čia gali būti mažesnės net dvigubai. Tarkime, „Carrefour“ kilogramas bananų kainuoja 1,89 euro, o mažų kainų prekybos centrai bananų siūlo po 0,99 euro. Lygiai taip pat skiriasi ir persikų, morkų, bulvių ar mėsos kainos. Taigi šeštadienį, kuris yra tapęs prancūzų apsipirkimo diena, į mažų kainų prekybos tinklus susirenka ne tik pinigus taupantys imigrantai, bet ir prancūzų šeimos, tokios kaip „Veido“ pašnekovai T.Chuteaux su žmona.

J.Gavėnas tvirtina, kad mažų kainų prekybos tinklai maisto produktų gali pasiūlyti pigiau nei tradiciniai, nes mažiau investuoja į įrangą, reklamą, sutaupo nuomos sąskaita, įsikurdami prastesnėse vietose.

Pasaulinės vadybos konsultavimo įmonės „AT Kearney“ vertinimais, viena svarbiausių mažų kainų tinklų strategijos dalių – ribotas pasirinkimas. Mažų kainų prekybos tinklo asortimentas sudaro 1–3 tūkst. prekių, o didžiuosiuose prekybos centruose – daugiau nei 50 tūkst. Be to, mažų kainų tinkluose didžioji dalis produktų yra ne žinomų prekės ženklų, bet nuosavų.

Dienraštis „Financial Times“ pabrėžia, kad mažų kainų prekybos tinklai, pavyzdžiui,„Aldi“ ar „Lidl“, turi didelių korporacijų perkamąją galią – jie sutaupo pirkdami labai dideliais kiekiais, ypač tokių produktų, kaip parmezano ir fetos sūriai, makaronai, ryžiai, maži pomidorai ir kai kurių rūšių vynas.

Kita vertus, šie tinklai taip pat prisitaiko prie vietinių žmonių skonio, įsigydami iš vietinių tiekėjų tokių produktų, kaip mėsa ir daržovės. Visos šios priemonės leidžia pasiekti didelį efektyvumą, leidžiantį palaikyti mažesnes kainas.

Kainos kilo dėl PVM ir mažos rinkos

J.Gavėnas įžvelgia ir daugiau priežasčių, kodėl maisto kainos Lietuvoje pastarąjį dešimtmetį kilo bene sparčiausiai Europoje. „Viena priežasčių yra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) didinimas Lietuvoje nuo 15 iki 21 proc. Senosiose ES valstybėse jis nebuvo judinamas. Prie kainų kilimo prisideda ir pernelyg didelis teisinis reguliavimas, didinantis savikainą: nuo perteklinių formų pildymo iki sunkumų steigiant naujus verslus. Iš kitos pusės, veikia mažos rinkos efektas – ribotas vartojimas. Dėl šios priežasties negalima gauti masto ekonomijos, užpirkti didžiulių kiekių produktų, o tai atsiliepia visur – nuo žaliavų pirkimo ir gamybos iki logistikos“, – pabrėžia J.Gavėnas.

Maisto produktų kainų pokyčius jau daug metų stebintis Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus tyrėjas Albertas Gapšys įžvelgia ir konkurencijos trūkumą, tačiau ne tiek tarp prekybos centrų, kiek tarp perdirbėjų.

„Tikra konkurencija neleistų taip kilti kainoms. Pavyzdžiui, jei mūsų pieno sektorius būtų nekonkurencingas, Lenkijos pieno perdirbėjai laisvai galėtų užkariauti pieno rinką. Kodėl tada neužkariauja? Prekybos centruose matome lenkiškų produktų, bet jų nedaug. Gal mūsų perdirbėjai labiau nuolaidžiauja. O nuolaidas prekybininkai turi daryti kažkieno sąskaita: perdirbėjas nori išlikti nenukentėjęs, todėl pamažina žemdirbio dalį. Pavyzdžiui, 2014 m. pradžioje pieno supirkimo kaina nuo Europos vidurkio atsiliko maždaug 8 proc., o dabar kainų skirtumas – per 30 proc.“, – lygina A.Gapšys.

Tai, kad perdirbėjai ir prekybininkai Lietuvoje atsiriekia nemenką pyrago dalį, atskleidžia ir paprastas kainų palyginimas. Lietuvoje perdirbėjai iš ūkininkų pieną perka po 20 ct, Prancūzijoje – po 30 ct, t.y. 10 ct brangiau. Tačiau ir pigiausias pienas Lietuvos ir Prancūzijos parduotuvėse skiriasi beveik tiek pat: Lietuvoje kainuoja 65 ct, Prancūzijoje – 79 ct.

O štai ultraaukšta temperatūra apdorotas pienas, kurį daugiausia ir vartoja prancūzai, abiejose šalyse kainuoja panašiai – apie eurą. Iš to išeitų, kad Lietuvoje perdirbėjų ir prekybos tinklų sąnaudos yra visiškai tokios pat kaip Prancūzijoje, kur kelis kartus didesni ir atlyginimai, ir nuomos kainos, ir logistikos išlaidos. Vargu ar kas nors tuo patikėtų.

Pažiūrėjus į LAEI sudarytą pieno kainos struktūros grandinę Lietuvoje matyti, kas labiausiai nukentėjo, o kas išlošė kritus žaliavinio pieno kainoms: 2014 m. pradžioje nuo parduoto litro pieno ūkininkas gaudavo 34 proc., o perdirbėjas – 24 proc. Dabar jie apsikeitė vietomis: ūkininkas gauna 25 proc., o perdirbėjas – net 36 proc.

A.Gapšys jau daug metų stebi ir kitą tendenciją: žaliavai pradėjus brangti produkcija Lietuvos parduotuvėse staigiai pabrangsta, tačiau žaliavai pradėjus pigti produktams parduotuvėse atpigti prireikia gerokai daugiau laiko.

„Pieno supirkimo kainos pasaulyje pradėjo kristi 2014 m. pradžioje, tačiau Lietuvoje apie metus pieno produktų kainos nesikeitė. Nesikeitė jos ir po Rusijos embargo lietuviškiems pieno produktams įvedimo, nors Lietuvoje ekonomistai prognozavo, kad vidaus rinkoje pieno kainos iškart kris. Teoriškai jos turėtų mažėti, bet nemažėjo. Visus metus pieno kainos nesikeitė, o pastebimiau pradėjo mažėti tik 2015 m. pradžioje Vyriausybei ėmus domėtis, kodėl vidaus rinkoje kainos nekrinta. Paprastai visuomet, kai krisdavo pieno supirkimo kainos, iš to laimėdavo perdirbėjų bendrovės, nes jos stengdavosi mažinti pieno supirkimo kainas daugiau, nei reikėtų, kad kompensuotų prarastas pajamas eksportuojant“, – komentuoja A.Gapšys.

Jis cituoja 2012 metų Eurostato tyrimą, kuriame palygintos įvairių šalių produktų kainos. Jau tuomet pieno produktų kainos Lietuvoje siekė 90 proc. ES vidurkio – beveik tiek pat, kiek pienininkystės tradicijas turinčios Vokietijos (92 proc.) ar Nyderlandų (93 proc.). O štai duonos ir grūdų kainos siekia tik 75 proc. ES vidurkio, žuvies – 73 proc. mėsos – 63 proc.

Mėsos sektorius – dar vienas įrodymas, kaip didelė perdirbėjų konkurencija atsiliepia kainoms.

Kodėl mėsos kainos Lietuvoje per dešimtmetį pakilo mažiau nei kitų pagrindinių maisto produktų ir dabar išlieka dvigubai mažesnės negu kitose ES šalyse? Lietuvos mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius atsako, kad pagrindinė priežastis – itin arši konkurencija šiame sektoriuje ne tik Lietuvoje, bet ir visoje ES. Pasak jo, jei mėsa ir brango, tai tik dėl to, kad nuo 2009 m. Seimas padidino PVM nuo 5 proc. iki net 21 proc. „Šalies įmonių pajėgumai išnaudojami 50 proc., kai kurių įmonių dar mažiau. Perdirbėjų pajėgumai smarkiai didesni nei vartojimas, taigi konkuruojame stipriai“, – pabrėžia E.Mackevičius.

Lietuviai mėsos gamintojai konkuruoja ir tarpusavyje, ir su gerokai pigesne mėsa iš Lenkijos, Danijos. Milijonus kiaulių užauginantys danai, įvaldę technologijas, kaip atpiginti sąnaudas, diktuoja sąlygas visoje ES.

„Sąlygas diktuoja rinka. Lietuviai nevengia važiuoti į Lenkiją, jei vidaus rinkoje mėsos kaina pakyla. Tai lemia, kad Lietuvoje negali branginti mėsos: net pasakęs, kad tai lietuviška kiauliena, juk neparduosi brangiau. Dėl to turime labai stipriai konkuruoti. Tai gerai vartotojui, bet kiaulių augintojui blogai – kasmet mažėja Lietuvoje užauginamų kiaulių ir dabar jau įsivežame net 60 proc. kiaulienos. O pieno sektoriaus padėtis visai kita. Kadangi pienas – labai greitai gendantis produktas, todėl jo gabenimas apribotas kelių šimtų kilometrų atstumu. Mėsą gali ir tūkstantį kilometrų gabenti ir nepatirti problemų. Be to, atsivežęs pieno iš kitos šalies turguje neparduosi – žmogus pats pieno perdirbimu neužsiima, nori pirkti paruoštą. O mes žalią mėsą pardavinėjame. Taigi pieno perdirbėjai gali labiau diktuoti kainas, nes turi didesnį svorį – jie gamina“, – guodėsi „Veidui“ E.Mackevičius.

Vadinasi, maistas Lietuvoje sparčiai brango labiausiai dėl ekonomikos dėsnio, skelbiančio, kad kaina kyla tol, kol vartotojas perka.

Ekonomistai mėgsta tvirtinti, kad kainų didėjimas neišvengiamas, nes Europos rinkoje vyksta kainų konvergencija, – tai reiškia, jog naujosios narės pagal kainas turi prisivyti senąsias.

Kita vertus, Lenkijos pavyzdys atskleidžia, kad ši tendencija neprivalo būti tokia sparti, kokią stebime mūsų šalyje. Kaip rodo Eurostato duomenys, Lenkijoje, kuri maistui taiko lengvatinį 5 proc. ar kiek didesnį PVM tarifą, per dešimtmetį bendras kainų lygis pakilo 25 proc., o maisto kainų – 30 proc. Tai yra dvigubai mažiau negu Lietuvoje, kurioje Andriaus Kubiliaus Vyriausybė įvedė, o Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė nepanaikino 21 proc. PVM tarifo visiems maisto produktams. Taigi Lietuvos, bent jau palyginti su Lenkija, maistas yra brangesnis tik dėl godžios valdžios mokesčių politikos.

Maisto kainos Lietuvos ir Prancūzijos prekybos tinkluose (Eur)

Produktas             Kaina Lietuvoje       Kaina Prancūzijoje

Prancūziškas batonas  0,37       0,35

Bananai (kg)          1,44       0,99

Pomidorai, (kg)       0,99       1,2

Sviestas (82 proc., 200 g)      1,1        0,8

Obuoliai „Golden“ (kg)          1,73       1,99

Morkos (kg)           0,78       1,15

Bulvės (kg)           0,43       1,12

Pienas UAT (3,5 proc., l)       1,04       0,99

Alyvuogių aliejus (l) 7,99       5,9

Nektarinai (kg)       1,73       2,49

Vynuogės (kg)         3,47       2,29

Brokoliai (kg)        3,96       1,98

„Evian“ vanduo (1,5 )l          1,16       0,52

Persikai (plokštieji, kg)       1,99       1,99

Abrikosai (kg)        2,69       2,99

Kiaušiniai (10 vnt.)  1,42       1,29

Vištų krūtinėlė (kg)  4,05       8,08

Viščiukas (kg)        2,99       2,99

Kiaulienos nugarinė (kg)        4,92       9,9

Jogurtas (kg)         2,4        2,23

Menkė (šaldyta, kg)   3,04       3,99

Jūros gėrybių rinkinys (šald.) 11,75       6,99

Krepšelis LT: 61,44   Krepšelis FR: 62,22

Pastaba: prekių kainos fiksuotos rugpjūčio 29 d. Prancūzijoje, „Netto“ mažų kainų prekybos centre, ir Lietuvoje, internetinėje parduotuvėje „Barbora“. Imtos mažiausios kainos, akcijos neįtrauktos. Abiejose šalyse lyginti pigiausi sveriami vaisiai ir daržovės.

Kitos prekės pasirinktos panašios kategorijos panašiose pakuotėse, pavyzdžiui, jei imtas „Netto“ prekės ženklas, tai atitinkamai pasirinkti ir „Optima linija“, „Maxima Favorit“ ar „Farm Milk“ prekės ženklai, o jeigu vienoje parduotuvėje žiūrėtos ne parduotuvės prekės ženklo produkcijos kainos, tai ir kitoje atitinkamai imta ne parduotuvės prekės ženklo produkcija. Kaušiniai ir alyvuogių aliejus pasirinkti ne parduotuvių prekės ženklų, bet kitų pigiausių prekės ženklų.

ES šalių kainų lygis, palyginti su vidurkiu

(ES kainų vidurkis = 100)

Lietuva    Prancūzija             Didžioji Britanija   Lenkija    Latvija    Estija

Bendras kainų lygis

Maistas ir nealkoholiniai gėrimai          78         107        106        61         84           88

Drabužiai  99         102        104        84         101        105

Avalynė    103        104        95         79         105        116

Šaltinis: Eurostatas, 2014

Maisto kainų didėjimas 2005–2014 m., proc.

Šalis      Maistas    Duona ir grūdai       Mėsa       Pienas, sūris, kiaušiniai           Vaisiai    Aliejus

ES         26         29                    24         27         24         29

LIETUVA    59         90                    53         59         52         69

Bulgarija  55,5       76                    38         79         37         65,5

Čekija     34         46                    20         42         112        40

Vokietija  24         25,5                  24         28         30         43

Estija     54         66                    42,5       57,5       58         91

Airija     3          4,5                   –2         21         –4,6       28

Graikija   17         25                    17         20,5       13         7

Prancūzija 15         13                    21,5       11         16         19

Latvija    62         84                    45         76         57         79

Vengrija   68         67                    56         62         47,5       76

Malta      47         43                    42         39,5       38         58

Lenkija    33         47,5                  30         33         24         37

Rumunija   39         30                    28         50,5       35,5       54

Slovakija  26         50         10         23         32         25

Didž. Britanija 44    42,5       41         37         42         64

Šaltinis: Eurostatas