2010 Lapkričio 20

Irene Nemirovsky

Prancūziška siuita

veidas.lt

"Veido" archyvas

Šį kartą su “Skaitinių” rubrika pateikiame ištrauką iš leidyklos “Baltos lankos” ką tik išleistos knygos “Prancūziška siuita”. Ji turėjo būti tūkstančio puslapių, bet tokia netapo, nes jos autorė I.Nemirovsky buvo išvežta į Osvencimo koncentracijos stovyklą.

Vokiečiai iš miestelio gyventojų namų išeidavo nešini sniego baltumo gaiviai kvepiančiomis staltiesėmis, pilnomis kišenėmis desertinių peilių, tarsi Šventojo Sakramento taurę jie priešais save laikė iškėlę senovinę punšo vazą ir Napoleono laikų kavinuką su rankena, papuošta gėlių ornamentais. Dabar ir staltiesės, ir indai gulėjo sudėti pilies virtuvėje ir ramiai laukė šventės.

Merginos juokdamosi klausinėjo kareivių:

– Kaipgi jūs šoksite vienas su kitu?

– Nieko nepadarysi, gražuolės. Karas yra karas.

Muzikantus buvo numatyta susodinti šiltnamyje. Prie įėjimo į parką vokiečiai sustatė kolonas ir susmeigė gėlių girliandomis apvyniotus stiebus, ant kurių turėjo būti iškeltos vėliavos – pulko, kuris dalyvavo Lenkijos, Belgijos ir Prancūzijos kampanijose ir nugalėtojo žingsniu peržygiavo per tris sostines, vėliava ir vėliava su svastika, “permirkusi, – pašnibždomis sakydavo Liusilė, – visos Europos krauju”. Taip, deja, visos Europos, įskaitant ir Vokietiją, krauju – pačiu jauniausiu ir tyriausiu, pačiu karščiausiu krauju, jis pirmas praliejamas mūšiuose ir juo, jei tik jo liks, teks atgaivinti ir pasaulį. Štai kodėl pokario metai tokie sunkūs…

Iš Šalono prie Sonos, iš Muleno, Nevero, Paryžiaus ir Epernė kiekvieną dieną atvažiuodavo kariniai sunkvežimiai su dėžėmis šampano. Gal šventėje moterų ir nebus, bet bent jau netrūks vyno, muzikos ir fejerverkų virš tvenkinio.

– Mes ateisime pažiūrėti jūsų šventės, – žadėjo prancūzės merginos. – Tą naktį ir mes, ir jūs nekreipsime dėmesio į komendanto valandą, sutarta? Jeigu jūs linksminsitės, tai ir mums galėtumėte leisti bent jau šiek tiek prasiblaškyti. Pasivaikščiosime keliu, kuris eina šalia parko, ir pažiūrėsime, kaip jūs šokate.

Ir juokdamosi merginos matavosi karnavalines iš popieriaus išlankstytas kepuraites, papuoštas sidabrinėmis juostelėmis, dėjosi kaukes, segėsi į plaukus dirbtines gėles. Kokiai šventei šios puošmenos buvo skirtos iš tikrųjų? Visos jos buvo šiek tiek susiglamžiusios, pablukusių spalvų, jomis jau kažkas kartą buvo pasipuošęs, o gal tiesiog jos išgulėjo kokio nors Kanų ar Dovilio naktinio kabareto, kurio šeimininkasdar prieš 1939-ųjų rugsėjį ruošėsi ateinantiems sezonams, rūsyje.

– Kokie jūs su šiais papuošimais atrodysite juokingi! – kvatojosi merginos.

O kareiviai maivydamiesi rodė grimasas.

Šampanas, muzika, šokiai – gurkšnis džiaugsmo, kuris trumpam padeda pamiršti karą ir bėgantį laiką. Kariai jaudinosi tik dėl galimos audros, tačiau pastarosios naktys buvo tokios giedros… Ir staiga ta nelaimė! Žuvęs bendražygis, kurį niekšingai nušovė kažkoks girtas kaimietis, nešlovinga, niekinga mirtis… Iš pradžių buvo ketinama šventę atšaukti. Bet ne! Viršų paėmė karinė dvasia, tas tylus kiekvieno kario susitaikymas su mintimi, kad vos tik jis žus, jo bendražygiai išsidalys jo drabužius, batus ir visą naktį plieks kortomis palapinėje, kurios kampe gulės jo sudarkytas kūnas… Jeigu tik jį kas nors suras ir atneš. Tačiau ši karinė dvasia taip pat išmoko mirtį priimti kaip natūralų reiškinį, kaip tikrąją kareivio dalią, ir todėl jis galiausiai atsisako dėl jos paaukoti net pačius menkiausius malonumus. Galų gale karininkai pirmiausia turi galvoti apie savo pavaldinius, jokiu būdu neleisti jiems panirti į demoralizuojančias mintis apie ateityje laukiančius pavojus ir artėjančią mirtį. Bonė žuvo nesikankindamas. Buvo surengtos prašmatnios laidotuvės. Jis ir pats būtų nenorėjęs, kad jo bendražygiai atsisakytų šventės. Todėl šventė turi įvykti numatytą dieną.

Brunas irgi pasidavė tam vaikiškam jauduliui, kylančiam ir iš nevilties, ir iš pamišimo, toks jaudulys kareivius apima per pertraukas tarp mūšių, kai jie tikisi, jog pagaliau pavyks nors trumpam išsklaidyti kasdienybės rutiną. Brunas nenorėjo nei galvoti apie Bonė, nei įsivaizduoti, apie ką šnabždasi žmonės tuose pilkuose, šaltuose, priešiškuose namuose su aklinai uždarytomis langinėmis. Kaip berniukui, kurį tėvai pažada nusivesti į cirką, bet po to persigalvoja, nes sunkiai apsirgo pagyvenusi ir nuobodi teta, jam norėjosi pasakyti: “O kaip šie du dalykai susiję? Tai jūsų bėdos, ir aš dėl jų neturiu kentėti.” Argi visa tai, kas vyksta aplinkui, liečia jį, Bruną fon Falką? Jis juk ne tik Reicho kareivis. Pulko ir tėvynės tikslai nėra vieninteliai jo tikslai. Jis taip pat ir paprastas žmogus. Kaip ir visi pasaulio žmonės, jis svajoja surasti savo laimę, puoselėti talentus, tačiau šis teisėtas ir vienintelis jo troškimas (kaip, deja, šiais laikais nutiko ir daugeliui kitų žmonių!) nuolatos turėjo pasitraukti į šoną ir užleisti vietą tiems tėvynės interesams, kurie vadinosi karas, viešasis saugumas, būtinybė išsaugoti pergalingos kariuomenės šlovę.

Brunas palygino save su karaliaus atžala, kuri gyvena tam, kad įgyvendintų savo tėvo užmojus. Jis jautė, kaip jame atsispindi ir į šonus sklinda ta karališka, nesulaikoma Vokietijos galia ir didybė, kai jis vaikšto po Biusi gatveles, kai joja ant žirgo per miestelį, kai atsistojęs ant prancūziško namo slenksčio suskambina pentinais. Tačiau joks prancūzas niekada nebūtų supratęs, kad Brunas nei tuo didžiuojasi, nei jaučiasi viršesnis už kitus, – atvirkščiai, Vokietijos didybė ir jam patikėtos užduoties nežmoniškas užmojis jį slegia ir gąsdina.

Tačiau šiandien jis nenori prisiminti jam patikėtos užduoties. Mieliau galvos apie artėjančią šventę arba svajos apie neįmanomus dalykus, pavyzdžiui, apie šalia jo esančią Liusilę, apie į jo parankę įsikibusią ir jį į šventę lydinčią Liusilę…

“Aš kliedžiu, – šypsodamasis pagalvojo Brunas, – na, ir kas? Tuo geriau! Širdyje aš laisvas!” Mintyse jis bandė įsivaizduoti, kaip atrodytų Liusilės suknelė, ir jis ją regėjo vilkinčią ne šiuolaikinės mados, o romantiška balto muslino platėjančia tarsi gėlės žiedas suknele banguojančiais kraštais, ir šokdamas su ja, tvirtai apkabinęs per liemenį, jis būtų jautęs, kaip nėriniuoti suknelės kraštai čaižo jam kojas. Brunas išblyško ir prikando lūpą. Kokia gi ji graži… Ir kad tik jis galėtų jausti Liusilę šalia savęs tokią nuostabią naktį de Monmorų pilies parke, kur groja orkestras ir danguje šaudo fejerverkai; Liusilę, kuri visų pirma būtų supratusi, būtų kartu su juo pajutusi tą kone religinį sielos virpesį, apimantį tamsią naktį stovint vienumoje ir jaučiant netoliese vilnijančią vienalytę ir neaprėpiamą žmonių masę – pulko kareivius, kariuomenę, kenčiančią ir besikaunančią kariuomenę, nugalėtojų kariuomenę, išsibarsčiusią po visus užkariautus miestus.

“Su šia moterimi manęs niekada neapleistų įkvėpimas”, – tarė sau. Jis labai sunkiai dirbo; anksčiau gyveno apimtas nuolatinės kūrybinės ekstazės, buvo pamišęs dėl muzikos, galvojo juokdamasis. Taip, su ta moterimi ir su šiek tiek laisvės bei ramybės jis sukurtų ne vieną didingą kompoziciją. “Gaila, – atsiduso, – kaip gaila… artimiausiomis dienomis ateis įsakymas išvažiuoti ir vėl prasidės mūšiai, vėl nauji žmonės, naujos šalys, vėl fizinis nuovargis, dėl kurio, manau, man neužteks jėgų iki galo ištverti kareivio gyvenimo. O muzika vis dar laukia, kada aš jai atsiduosiu… Ant slenksčio trypčioja muzikinės frazės, nuostabūs akordai, subtilūs disonansai… Sparnuoti ir laukiniai padarai, kuriuos išbaido ginklų žvangesys. Gaila, labai gaila. Įdomu, ar Bonė rūpėjo dar kas nors, išskyrus karą? Aš to nežinau. Kito žmogaus mes niekada negalime pažinti iki galo. Tačiau kas žino… galbūt Bonė, žuvęs vos devyniolikos metų, įprasmino save geriau negu aš, kuris vis dar gyvena…”

Apie autorę

"Veido" archyvas

Irene Nemirovsky (1903–1942) gimė Kijevo žydų šeimoje, bet dar vaikystėje su artimaisiais emigravo į Prancūziją. Vėliau jauna rašytoja lengvai įsiliejo į Paryžiaus visuomenę ir mėgavosi prabangiu turtingų miestiečių gyvenimu. Kai Irene ėmėsi “Prancūziškos siuitos”, jau buvo išgarsėjusi Prancūzijoje. Svajojo apie tūkstančio puslapių knygą.

Tesukūrusi dvi romano dalis, pateko į Osvencimo koncentracijos stovyklą. Knygos rankraštį ilgus slapstymosi metus ir vėliau po karo saugojo Irene dukterys. Jis dienos šviesą išvydo tik 1998 m.

“Prancūziška siuita” – romanas, autorės dienoraščių fragmentai, laiškai, siejami vienos skausmingos temos. Rašytoja be gailesčio kuria išsekusios, nugalėtos ir okupuotos Prancūzijos portretą.

1940-ieji, naciai užima Prancūziją. Iš Paryžiaus plūsta minios pabėgėlių: miesteliuose grūdasi alkanos moterys su vaikais, greta – turtingų miestiečių automobiliai; čia ir išlaikytinės, paliktos meilužių, ir žmonos, abejojančios vyrų sąžiningumu; vokiečių kareivis, apsistojęs miestiečių name ir užkariavęs jaunos karo belaisvio žmonos prancūzės širdį… Viskas greta. Šiame apokaliptiniame paveiksle žmogiškąjį orumą išsaugo tik viena neturtinga sutuoktinių pora, veltui bandanti surasti sūnų, sužeistą per pirmuosius mūšius.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...