2015 Rugpjūčio 10

Pramiegotos universitetų reformos grimasa – 4 fuxai sąraše

veidas.lt

 

Lietuvoje yra net 46 aukštosios mokyklos, bet stojantieji renkasi vos kelias iš jų. Šiųmečio priėmimo aukštąsias mokyklas pirmojo etapo statistika netrukus viešojoje erdvėje buvo pakrikštyta trileriu. Įtemptas siužetas atvedė universitetus į aklavietę? Faktas, kad per dešimtmetį studentų Lietuvoje sumažėjo trečdaliu, o aukštųjų mokyklų tinklas išliko toks pat tankus, buvo aiškus jau seniai, tik jį mokykloms vis pavykdavo ignoruoti.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

Pasibaigus pirmajam priėmimo į šalies aukštąsias mokyklas etapui, akis bado kuklūs pakviestųjų studijuoti į valstybės finansuojamas, vietas pirmakursių skaičiai. Tik kelios aukštosios mokyklos – Vilniaus Universitetas, Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas, Kauno Technologijos Universitetas (KTU) ir didžiausios Lietuvos kolegijos – Vilniaus ir Kauno, sugebėjo išlaikyti solidžius, nuo praėjusių metų nepakitusius skaičius, ar net padidino pirmakursių srautą.

Paveikslas yra dar prastesnis

Net kelių nevalstybinių universitetų pakviestuosius studijuoti į valstybės finansuojamas studijų  vietas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o dalyje universitetų šie skaičiai, palyginti su praėjusiais metais, sumažėjo itin ryškiai.

Žinoma, kai kuriems universitetams dideli pirmakursių praradimai atsilieps finansiškai, tačiau ne viskas prarasta: aukštosios mokyklos pasidalys 518 tikslinio finansavimo studijų vietų, iš kurių 496 numatytos universitetuose. Be to, galima pakviesti studijuoti daugiau pirmakursių, kurie už studijas mokėtų iš savo kišenės. Kai kurios aukštosios mokyklos, vykdančios labiau ekstensyvią nei intensyvią kokybės plėtrą, gali priimti studijuoti bet ką, kas tik turi vidurinio išsilavinimo pažymėjimą ir pinigų. Jei susiklosto toks scenarijus, tiksliųjų mokslų dėstytojai turi mokyti skaičiuodami studentus ant rankų pirštų.

„Pakviestųjų studijuoti skaičiai tikrai nėra dramatiški. Galima sakyti, kad jie net dar per švelnūs, nes aukštojo mokslo sistema yra nugyventa katastrofiškai“, – nevynioja žodžių į vatą KTU rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas

Rektorius patikina, kad siekdami išspręsti sistemą alinančias problemas negalime apsieiti be valstybės priemonių ir aukštojo mokslo strategijos. Priešingu atveju, šviesesnės ateities perspektyvos tikėtis neverta, nes situacija kasmet tik blogės. Pasak KTU rektoriaus, valstybės vaidmuo, taikomos skatinimo priemonės svarbios ir reikalingos ne tik kalbant apie aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą, kuris savaime neįvyks. Be kitų spręstinų klausimų, reikia ir vienodų konkurencinių sąlygų – universitetai turėtų laikytis bendros pozicijos priimant pirmakursius.

Geriausia dvigubų standartų iliustracija – šįmetis priėmimas, kai pirmąkart kai kurios aukštosios mokyklos nustatė kokybės kartelę stojantiesiems – minimalų konkursinį balą, kurio nesurinkusiųjų studijuoti nepriims. Kitos susilaikė nuo tokio slenksčio arba nustatė jį sunkiai neįveikiamo žemumo.

„Kai kurių universitetų minimali riba yra 2 balai, bet kai kur yra pakviestųjų studijuoti ir su 0,35 konkursiniu balu“, – skirtingų universitetų taikomų sąlygų pavyzdį pateikia KTU rektorius.

Tačiau tarp stojančiųjų populiariausi buvo universitetai, kuriems nesmogė pirmakursių skaičiaus mažėjimas, buvo iškėlę didžiausią 2–3 balų kartelę. Pavyzdžiui, Vilniaus kolegija, kuri iš neuniversitetinių aukštųjų mokyklų buvo nustačiusi ambicingiausią 1,1 balo ribą, pirmakursių skaičių padidino. Kaip „Veidą“ patikino šios kolegijos direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai Žymantė Jankauskienė, Vilniaus kolegija turėjo progą įsitikinti, kad ją renkasi stiprūs abiturientai, todėl neatmeta galimybės konkursinį balą kilstelėti dar aukščiau.

Studentų mažėja, o studijų pasiūla – tarpsta

Ir dėl kokybės, ir dėl racionalumo sutankinto aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimas, institucijų skaičiaus mažinimas jau kurį laiką laikomas pagrindiniu sisteminiu uždaviniu. Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai, kalbėdami apie šią neišvengiamą būtinybę, taiko jai du epitetus: pirmiausia reformos imtis vis delsiama, antra, be valstybės įsikišimo ir politinės valios reforma ir neįvyks.

„Akivaizdu, reorganizuoti aukštųjų mokyklų tinklą reikia,  tačiau kol kas matau atvirkščias šiam procesui priemones, kuriomis siekiama, kad vegetuojančios aukštosios mokyklos išgyventų“, – sako VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė dr. Nerija Putinaitė.

Ji priduria, kad šiųmečius sumažėjusius pakviestųjų studijuoti skaičius galima paaiškinti ir politinių priemonių pasekmėmis: sumažinus valstybės finansuojamų studijų vietų socialiniuose moksluose, ryškius praradimus patyrė būtent tie universitetai, kurie daugiausia ir organizuoja socialinių mokslų studijas.

Mažesniems pakviestųjų į privačius universitetus skaičiams, pašnekovės teigimu, turėjo įtakos ir kitas politikų žingsnis – mažinti studijų stipendijų vietas nevalstybinėse aukštosiose mokyklose. Tuo metu tikslinio finansavimo studijų vietų didinimas argumentuojant specialistų trūkumu ir valstybės užsakymu, N.Putinaitės teigimu, gali būti ne visai pagrįstas, kitaip tariant, bandymas paremti konkrečias aukštąsias mokyklas.

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis, reziumuodamas šių metų priėmimo į universitetus ir kolegijas statistiką, tvirtino, kad per 10 metų studentų skaičius sumažėjo trečdaliu, nesumažėjo tik aukštųjų mokyklų skaičius, o jų siūlomų studijų programų gausybė tik išaugo.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mokinių ir studentų skaičius nuo 2004-ųjų iki 2014 m. sumažėjo 253 tūkst. Vadinasi, dabar jaunuolių yra net 31 proc. mažiau. O nuo 2009 metų mažėjantis studentų skaičius per metus susitraukia vos keliolika tūkstančių studentų. Pavyzdžiui, 2013–2014 mokslo metais aukštosiose mokyklose studijavo 11 tūkst. mažiau studentų nei metais anksčiau.

Anot ekonomisto, dėl šių skaičių ignoravimo turime situaciją, kad kai kuriuose universitetuose dirba trigubai daugiau darbuotojų nei jiems pavyksta pakviesti pirmakursių: „Manau, kad visiems akivaizdu, jog tokia situacija yra nenormali – jau seniai reikėjo optimizuoti aukštųjų mokyklų skaičių. Nebūtinai reikia tinklą ardyti uždarant aukštąsias mokyklas. Yra ir kitų optimizavimo formų – jos gali susijungti, taip sumažėja infrastruktūros išlaikymo išlaidos, darbuotojų skaičius. Kai kurias aukštąsias mokyklas, nesugebančias parodyti adekvačios kokybės ir pritraukti studentų, galima paversti sėkmingesnių universitetų filialais.“

Tokioms reformoms, jo nuomone, reikėjo ruoštis tuoj po įstojimo į Europos Sąjungą. Juk jau tada buvo aišku, į kokią pusę krypsta demografinės tendencijos, kilo ekonomika, buvo galima numatyti lėšų reformai. „Mes dešimt metų ignoruojame faktą, kad jaunų žmonių Lietuvoje mažiau nei jų buvo praėjusio amžiaus pabaigoje“, – apibendrina ekonomistas.

N.Mačiulis viliasi, kad šiųmetė statistika pagaliau atvers akis Švietimo ir mokslo ministerijos atstovams, Vyriausybei, ir bus imtasi greitesnių reformų, nes situacija nei kitąmet, nei dar po kelerių metų, akivaizdu, nepagerės. Tik kažin, kaip tas reformas pavyks paskatinti artėjant rinkimams.

Aukštųjų mokyklų be politinės valios nesumažės

Jau kurį laiką keliant aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo klausimą, sutariama, kad toks procesas neprasidės be politinės valios. Paskatinti universitetų jungimąsi reikia koalicijos, Seimo, kaip  steigėjo, palaikymo, nes pačios aukštosios mokyklos „iš apačios“ bent kol kas jungtis nelinkę.

Kai kurie universitetai bendradarbiauja tarpusavyje, vykdo jungtines studijų programas, lyg ir jungiasi turiniu, bet tai – tik atskiri pavyzdžiai, o ne bendra tendencija. KTU rektorius P.Baršauskas sako, kad audžia rimtus ateities planus su LSMU: universitetai pradėjo nuo turinio integracijos, pasiūlė studentams daug bendrų studijų programų, o kitąmet duris ali atverti bendras jų darinys – fakultetas ar centras.

Panašių partnerystės pavyzdžių rastume ir daugiau, tačiau didesnės apimties bandymai, nors tokių ir būta: Kauno universitetų siekis atkurti istorinį Lietuvos universitetą, Vilniaus universitetų konsorciumo tikslai, įtvirtinti sutartimi, kūnu taip ir netapo.

Nereikia stebėtis, kad patys universitetai be atskiro paraginimo nesijungia, juk autonomiškų universitetų statutuose įrašyta rektorių pareiga – turinti universitetą, tad kažkurių fakultetų uždarymas, suprantama, būtų priešingas veiksmas tokiai idėjai.

Vienintelis sėkmingo susijungimo pavyzdys – LSMU sukūrimas iš Kauno medicinos universiteto ir Lietuvos veterinarijos akademijos. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad šio universiteto jungimosi tikslas ar priežastis buvo sustiprėti. O dabar, abejojant kai kurių aukštųjų mokyklų likimu, jos jungtis turėtų dėl išlikimo, o ne dėl to, kad tvirtai stovi ant kojų ir dar nori kelti kokybę.

Jungiantis dviem Kauno universitetams, bendro darinio formavimui buvo panaudota ir ES struktūrinių fondų lėšų. Jomis pasinaudoti tam pačiam reikalui XV Vyriausybė siūlė ir kitiems universitetams. Atspėti nesunku: pinigai liko nepaliesti.

„Universitetų jungimąsi turėtų paskatinti valstybė. Ji turėtų motyvuoti aukštąsias mokyklas, skatinti jų sinergiją. Jėgos principu universitetų niekada nesujungsi, šiam procesui  reikalinga ekonominė ar su rezultatu susieta trauka, motyvacinės priemonės“, – apie galimus stimulus, kurie paragintų jungtis aukštąsias mokyklas ir taip optimizuotų jų tinklą, svarsto KTU rektorius P.Baršauskas.

Universitetų jungimo pradmenys Danijoje

Universitetų jungimosi procesas yra lėtas, brangus ir neapsieina be valstybės paramos ir kitose šalyse, kurios šį darbą jau „užkūrė“. Ryškiausiu universitetų tinklo reformos pavyzdžiu dažnai pristatoma Danija, kur per mažiau nei metus iš 12 universitetų liko tik 8, o štai Suomijoje 2006–2011 m. universitetų skaičius sumažėjo nuo 20 iki 16.

Už skatinamąsias priemones iš valstybės pusės pasisakantis KTU rektorius primena, kad pirmiausia reikia pradėti nuo strategijos ir finansinių priemonių plano. Be šių elementų reikalai nepajudėjo nė vienoje šalyje, kuri universitetų tinklą jau praretino: „Pirmiausia, valstybė turi turėti strategiją, tarkime, nori, kad universitetas pakliūtų į geriausiųjų Europoje šimtuką. Tada, pavyzdžiui, reikia stambaus ir stipraus universiteto, kuriame būtų užtikrintas tarpkryptiškumas. Pavyzdžiui, iš trijų mokyklų atsiradęs Suomijos Alto universitetas – geras pavyzdys, kai sujungiamos geriausios technologijų, verslo, bei meno ir dizaino mokyklos. Būtent tokios yra trys dedamosios, nes šiandien svarbiausia yra kūrybiškumas.“

Pasak pašnekovo, Danijos universitetų jungimo sistema buvo radikaliausia, bet jos idealizuoti nereikėtų, vėliau panašių veiksmų ėmėsi suomiai, o dabar reformą masiškai jungiant universitetus įgyvendina net Prancūzija.

„Europos šalys modeliuoja tuos procesus, apsvarsto, ką valstybė turėtų daryti, ko siekti. Bet tai daro valstybė. Tarkime, Danijoje apsisprendė visa koalicija, Vyriausybė, buvo skirta lėšų šiai reformai, kad tik pasipriešinimas būtų mažesnis. Konkursine tvarka universitetuose liko dirbti geriausieji, dauguma žmonių turėjo palikti universitetus, bet jie turėjo dvejus metus susirasti darbą. Žinoma, Lietuvoje tokių pinigų neturime, bet be valstybės injekcijos, galbūt ES struktūrinių fondų lėšų panaudojimo toks procesas yra neįmanomas“, – dėsto prof. P.Baršauskas.

Tačiau be atskirų politikų pritarimo ar skirtingų Vyriausybių pritarimo, kad Lietuvai keliasdešimties aukštųjų mokyklų yra per daug, ryškesnių politinės valios apraiškų kol kas dar nebuvo. Buvusi švietimo ir mokslo viceministrė N.Putinaitė sako, kad dabartinė Vyriausybė ne tik nepadėjo ant darbo stalo aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo priemonių plano, bet dar ir bando ištrinti ankstesnės Vyriausybės sprendimus, kuriais naudojantis būtų galima šį procesą pradėti.

„Mažėja stojančiųjų, tad akivaizdu, kad aukštųjų mokyklų tinklas yra per didelis. Geriausieji studentai, gavę valstybės finansavimą, studijų krepšelius nusineša į kelis universitetus. Yra vienas legalus būdas išlaikyti stabilią situaciją – įstatyme įrašyta, kad jei aukštoji mokykla du kartus įvertinama neigiamai, ji yra reorganizuojama arba likviduojama. Tačiau dabartinė Vyriausybė iš naujos Studijų ir mokslo įstatymo redakcijos šią nuostatą bando išbraukti, kad vertinimo rezultatas neturėtų įtakos akreditavimui. Pagal dabar galiojančią tvarką neigiamai įvertinta mokykla yra neakredituojama. Reikėtų ieškoti priemonių universitetų tinklo optimizavimui, tačiau matau priešingą politiką – nesinaudoti jau esančiomis priemonėmis“, – paaiškina N.Putinaitė.

Pašnekovė priduria, kad aukštųjų mokyklų gaunamas finansavimas neapsiriboja studijų krepšelio lėšomis, nes jos gauna ir bazinį finansavimą, skirtą studijoms, mokslui, administracinėms, ūkio išlaidoms. Todėl aukštoji mokykla teoriškai gali išgyventi ir neturėdama studentų.

„Studentų mažėjo, tačiau universitetų pastatai liko visi, nemačiau judėjimo, kad aukštosios mokyklos atsisakytų dalies pastatų dėl studentų mažėjimo ir imtųsi panašių priemonių, – sako N.Putinaitė. – Mano nuomone, tinklo optimizavimo klausimas yra esminis, palyginti su visais aukštojo mokslo klausimais, kad lėšos būtų skiriamos mokslo ir studijų kokybei didinti, o ne pastatams šildyti ar administracijai išlaikyti, kuri, matyt, jau nelabai turi to darbo.“

Šiemet apie vidines pertvarkas – kai kurių padalinių jungimą, personalo skaičiaus mažinimą, prabilęs Šiaulių universitetas (ŠU) į pirmą kursą valstybės finansuojamose vietose pakvietė studijuoti 89 pirmakursius, dar numatytos 25 tikslinio finansavimo vietos. Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti (LAMA BPO) duomenimis, pernai šis universitetas studijuoti pakvietė  169 studentus į valstybės finansuojamas studijų vietas, 54 pirmakursiams buvo skirtos tikslinės studijų vietos.

ŠU studijų prorektorius dr. Remigijus Bubnys  aiškino, kad statistika nėra tokia dramatiška, nes 2014 m. 54 pirmakursiai iš 169, pakviestų į valstybės finansuojamas studijų vietas, buvo gavę tikslinį finansavimą. Vadinasi, be tikslinių studijų vietų ŠU šiemet nemokamai studijuoti pakvietė 89 pirmakursius, pernai – 115. Matematika paprasta: nubyrėjo 26 studentai.

„Be to, 10 proc. buvo sumažinta studijų vietų socialinių mokslų studijose, dar pridėkime demografines tendencijas. Taigi 10–15 proc. mažiau pirmakursių tikrai buvo  galima tikėtis“, – sako R.Bubnys. Tačiau ir į valstybės nefinansuojamas vietas ŠU kvies maždaug šimtu pirmakursių mažiau nei pernai.

ŠU prorektorius patikina, kad studentų mažėjimas įkvėps ir tolesnes pertvarkas. Pavyzdžiui, po priėmimo pabaigos planuojama mažinti dėstytojų, kurių etatai kol kas apskaičiuoti pagal optimistinę studentų skaičiaus prognozę. Dabar ŠU yra maždaug 200 vien akademinio personalo etatų, kitaip tariant daugiau nei į pirmą kursą kviečiamų bakalaurų. Prorektoriaus teigimu, planuojama atsisakyti ir nerentabilių studijų programų.

Panašu, kad dalis šiemet studentams pasiūlytų naujų studijų programų taip pat gali būti nerentabilios. LAMA BPO duomenimis, šiemet pirmakursiams buvo pasiūlytos 39 naujos bakalauro programos. Į 5 iš jų nebuvo pakviestas studijuoti nė vienas pirmakursis, o į 11 pakviestųjų skaičius svyruoja nuo 1 iki 7 studentų.

P.Baršauskas svarsto, kad dauguma aukštųjų mokyklų nesiima vykdyti nerentabilių studijų programų, kuriose yra vos keli studentai. Pavyzdžiui, KTU į sociologijos studijas jau trejus metus nepavyko surinkti akademinės grupės, todėl šios programos atsisakyta. KTU rektorius perspėja, kad nereikia smerkti aukštųjų mokyklų, jei jos kai kurias studijas vykdo vos keliems studentams. Anot jo, gali būti, kad universitetas sąmoningai rizikuoja: apskaičiavęs, kad vienais metais nesurinko pakankamo studentų skaičiaus, galbūt jis kitąmet tikisi sulaukti dešimteriopai daugiau pirmakursių.

Galima svarstyti įvairius scenarijus, pasikliauti užsienio studentais, kurių nors ir nežymiai, bet daugėja,  tik demografinės tendencijos – negailestingos: prieš dešimt metų Lietuvos universitetuose ir kolegijose mokėsi 190 tūkst. studentų, o dar iki krizės aukštojo mokslo diplomo siekė net 210 tūkst. studentų, o šiemet Lietuvoje studentų liko tik 140 tūkstančių.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...