2010 Lapkričio 19

Valdas Kukulas

Pinigai vaidina talentingiausiai

veidas.lt

Akivaizdu, kad kultūrai vadovauti turėtų kultūrą išmanantys žmonės, bet akivaizdu ir tai, kad tikrai tą kultūrą išmanantiems žmonėms vadovauti nesiseka.

Šiaip jau nuoširdžiai nesuprantu menininko (nesvarbu, rašytojas, dailininkas ar muzikas jis būtų), savo noru einančio vadovauti kokiai nors kūrybinei sąjungai ar kokiam nors fondui. Ir ne todėl, kad menininkas – vien todėl, kad jis menininkas, – privalo neturėti organizacinių, administracinių gebėjimų. Paprasčiausiai vadovaudamas bet kokiai struktūrai, bet kokiai organizacijai automatiškai ir nevalingai įsijungi į visos valstybės valdymo mechanizmą, kuris su kiekviena diena, su kiekviena valdžia vis labiau išsigimsta, ir pasirinkimas, kam paklusti – savo principams, savo įsitikinimams ar visuotinai priimtai “valstybinei” korupcinių ryšių sistemai, gali kainuoti talento mirtį. Ar bent jau neišgydomą talento neurozę. Nes kiekvienas autentiškas talentas, be visų kitų sudėtingų jo “gyvavimo mechanizmų”, yra neatskiriamai susijęs ir su asmenybinio stuburo tvirtumu, žmogiško ir kūrybinio orumo gynimu, o vadovavimas bet kokiai visuomeninei ar valstybinei institucijai reikalauja dar ir nusižeminimo, susitaikymo su prašytojo sindromu.

Net jei būtų prašoma ir ne sau, o visai kultūrai.

Todėl ir tikrai sąžiningo aktoriaus Remigijaus Vilkaičio buvimas kultūros ministru negalėjo baigtis kaip nors kitaip, nei baigėsi. Jei Seimas nepasileis pats ar bent nebus surengta apkalta Arūnui Valinskui, ne kitaip bus ir intelektualui Arūnui Gelūnui: pasipūtėliška tuštybė gryno intelekto greta savęs tikrai ilgai nepakęs.

Šiek tiek pažindamas Jaunimo teatro direktorių Algirdą Latėną, kėdžių skandalo šiame teatre priežasčių irgi ieškočiau kitur: direktoriumi teatralai jį rinko todėl, kad meno kolektyvui vadovauti neateitų kas nors iš pašalės, su savomis pašalės strategijomis ir pašalės interesais (pamokų būta: prieš dvidešimt metų Akademiniam teatrui pradėjęs vadovauti “aludaris” Eugenijus Šaltis pirmiausia ėmėsi ne teatro reikalų, o viso Gedimino prospekto privatizavimo projektų). Bet apie ūkinę veiklą jis išmanė ne daugiau negu aš, tad paklausė Kultūros ministerijos patarimo ir rekonstrukcijos vykdytojus samdė tuos, kuriuos rekomendavo ministerija. O atsakyti dabar turi A.Latėnas, kaip už Andriaus Kubiliaus biudžeto nuokrypas ir iškrypas atsakė R.Vilkaitis.

Bet čia – pirmiausia moralinė pamoka jiems patiems. Jie palyginti dar laimingų padėčių įkaitai. Nelaimingiausi meniniai kolektyvai, vienokiais ar kitokiais saitais susiję su Vilniaus savivaldybe. Gerai, kad Rimas Tuminas buvo ne tik talentingas režisierius, bet ir dar talentingesnis diplomatas (tai jam turėtų praversti dabar, dirbant Maskvoje). Jaunajai Cholinai taip gerai nebesiseks, ir ne tik todėl, kad Mažojo teatro kolektyvas gerokai išsiplėtė, kad įvairėja repertuaras.

Užtenka pasekti savivaldybės tarybos ir Donato Katkaus vadovaujamo Šv. Kristoforo orkestro konfliktų bei skandalų raidą, ir pamatysime, kaip Vilniaus vadovai supranta meninę kūrybą apskritai: arba orkestras nebegali iš viso koncertuoti, arba jis neturi gauti savivaldybės finansavimo, nes kiekvienas savarankiškas orkestro kocertas traktuojamas kaip nusižengimas visoms kada nors buvusioms sutartims. O kai šitaip, tai visai nebestebina ir ne laiku, ir ne vietoj projektuojamas Guggenheimo muziejus, ir trylika milijonų už neaiškios kilmės Jurgio Mačiūno “gamybines atliekas”.

Akivaizdu, kad kultūrai vadovauti turėtų kultūrą išmanantys žmonės, bet akivaizdu ir tai, kad tikrai tą kultūrą išmanantiems žmonėms vadovauti nesiseka, nes ne jiems suprasti vingrią politinę naujakalbę, kuria kalba kultūros pinigų valdytojai.

Tačiau – stop! Panašia tonacija galėčiau kalbėti ir toliau, bet apeita liks svarbiausia – meno komercializacijos problema, tuo svarbesnė, kad būdinga tik šiandienai (tiesa, ne tik Lietuvos), nepažinta nei smetoninės Lietuvos, nei sovietmečio kultūrininkų. Ką turiu galvoje? Pirmiausia tai, kad Gintautas Kėvišas iš pradžių išgarsėjo ne kaip Lietuvos kultūrininkas, o kaip tarptautinis prodiuseris, pasaulinių garsenybių vadybininkas, užsidirbęs savo pirmąjį ir galbūt vienintelį švarų milijoną. Ir Valstybinės filharmonijos direktoriaus bei kultūros ministro kėdės jam tebuvo psichologinė ir finansinė priedanga, leidžianti nemokamai naudotis valdišku telefonu tolesnei prodiuserio veiklai vykdyti. Dabar, regis, šie projektai ėmė buksuoti, bet pajamos mažėti negali, todėl ir atsirado milijoninės vertės Operos ir baleto teatro scenos, milijoniniai liftai ir milijoniniai persirengimo kambariai (nieko naujo: Vladimiras Prudnikovas, būdamas kultūros ministru, taip pat tik tiek tenuveikė – J.Basanavičiaus gatvėje įrengė liftą). Bet G.Kėvišo atvejis taip pat ne pats skandalingiausias: jį remia teatro kūrybinė grupė, kolektyvas. Įdomesni Nacionalinio dramos teatro ir Klaipėdos muzikinio teatro atvejai.

Šiek tiek, bent iš tolo pažindamas Adolfą Večerskį niekada neabejojau, kad, vaidindamas išimtinai neigiamus, kartais patologiškus personažus, iš esmės jis visada vaidino save, ir todėl nė kiek nenustebino teatro fojė atsiradusi širma uždengta lenta, kurioje jau prieš gerą pusmetį pamaloninami aktoriai rašėsi už tai, kad kitai kadencijai būtų perrinktas tik dabartinis generalinis direktorius, ir niekas kitas. Nieko nestebina ir dabar skubiai klastojami, perrašinėjami dokumentai, nes tai, kad šis asmuo akivaizdžiai painiojo privačius ir tarnybinius interesus, buvo akivaizdu ir be Etikos komisijos išvadų.

Nežinau, ko siekia A.Večerskis skųsdamas Kultūros ministerijos konkurso rezultatus, bet manau, kad su A.Večerskiu pirmiausia reikia keisti pačią trupę ar bent jos branduolį. Ir už tai, kad prieš penkerius metus rinkosi buvusį direktorių, ir už tai, kad slapta rašinėjosi po kažkokiomis “provečerskiškomis” peticijomis.

Tad peršasi dar viena šio rašinio išvada: dėl korupcijos meno kolektyvuose neretai kalta būna korumpuota, parsidavėliška paties meno kolektyvo atmosfera.

Kita vertus, ne visada nugali ir kolektyvo “sveika atmosfera”. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė iš Klaipėdos muzikinio teatro jau kartą buvo išvyta, šiaip taip per teismus į postą sugrįžo, o dabar dar įžūliau tyčiojasi iš kolektyvo daugumos rašto, liudijančio, kaip baisiai teatras jos nenori matyti vadovo poste. O konflikto priežastis tokia banali, kad net analizuoti nesinori: jei A.Žigaitytė nevadovaus teatrui, kitaip tariant, jei ji neturės savo teatro, jos operų greičiausiai apskritai niekas nestatys.

Asmenines savybes palikim pačių asmenų apmąstymams, bet savame teatre statyti savus veikalus galima uždrausti ir kultūros ministro įsakymu.

Į

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Valdas Kukulas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...