2011 Liepos 09

Aušra Maldeikienė

Pragmatizmo pergalės akligatvis

veidas.lt

Lietuvos kelias į niekur baigsis tik tada, kai bus prisiminta, kad vienintelė tikra pragmatika – filosofija, tai yra neapibrėžtumas ir amžini istorijos klausimai. Mano galva, viena baisesnių modernaus pasaulio grimasų – žmogaus, vadinančio save menininku, reklamuojamas čiužinys. Dalykas, matyt, duoda vieną kitą litą, o pragmatizmo užvaldytoje sąmonėje jau vien tai išvaduoja nuo bet kokios moralinės tokio sprendimo dėmės. Menkai tikėtina, kad koks dizaineris ar šokėjas gerai išmano visas tas čiužinių pasaulio subtilybes, jų savybių ir kainų derinukus, bet voila – nėra nieko geriau… pabundu kaip kūdikis… tik dabar supratau, ką reiškia miegas…
Tad nieko keista, kad išgirdus prašymą skaitytojams pareklamuoti vieną ką tik pasirodžiusią knygą mano galvoje įsijungė pavojaus signalas. Bet jis užgeso iškart, kai išgirdau, kokia knyga ir kas autorius. Deklaruoju: atlygį už tą reklamą gavau kelių mielų knygų pavidalu, bet stengiausi tikrai ne todėl. Tiesiog pigių, labai dažnai ant bukaprotybės ašmenų balansuojančių patarimų apsėstos lietuviškos ekonominės literatūros pasaulyje pasirodė itin retas svečias: knyga, kuri kalba apie esmę, apie tai, kad ir ekonomika – tik žmogus vilčių ir klaidų, visada save išsemiančių sprendimų ir naujų, tokių pat neprognozuojamų kelių laukas.
Šią garsaus ir – kas be nuodėmės! – madingo finansų istoriko Niallo Fergusono knygą pirmąsyk perskaičiau iš karto, kai ji 2009 m. užkariavo pasaulį. Tada ir vėl pamaniau, kad va dar viena knyga, kurią turėtų perskaityti ir Lietuvoje, bet bus kaip visada: leidėjai numos ranka į nepelningą (?) projektą, o skaitytojai ir vėl bus palikti gromuliuoti mąstyti neskatinančių, pigių savo siela ir brangių viršeliais esą pragmatinių darbelių.
Ir vis dėlto dabar rašau ne todėl, kad agituočiau čiupti tą N.Fergusono “Pinigų triumfą”. Tiesiog ši knyga gali būti puikus lakmuso popierėlis, profesionalo lūpomis bandantis priminti, kokie permainingi ir kaip glaudžiai su pačiu sprendimus priimančiu asmeniu susiję bet kokie ekonomikos sprendimai. Jie kinta keičiantis pasauliui, mat kalba ne apie kokius gamtos sąryšius ar neišvengiamas tiesas – jie pasakoja visai kitą, beveik stebuklinę pasaką apie tai, jog kad ir ką darytum, visada darai ne tik tai, ko tikiesi, kad ir kur eitum, visada nueisi tik ten, kur ir esi vertas pakliūti.
Daugybė knygoje papasakotų uždegančių ar net beveik detektyvinių istorijų aiškiai sako, kad šalia mokslo pažangos sudėtingas piniginių išradimų, tarpininkavimo ir integracijos procesas kasdien vaduoja žmogų iš nykios sielą ir kūną trupinančios kovos dėl duonos kąsnio. Ir jei mes dabar Lietuvoje taip dažnai klampojame niūriuose išgyvenimo maurynuose, tai bemaž visada pasekmė to, kad ekonomika čia kol kas nesuvokta kaip žmogaus sielos atsivėrimo dalykas, kaip stulbinantis žmonijos kultūros reiškinys, visada (be išimties visada!) turintis ir šviesos, ir tamsos elementą. Na, tiesiog prigimtinai apdovanotas ta pačia žmogiška prieštaringa dvasia.
Vos prieš kelias savaites metiniame pranešime prezidentė kultūrą nukišo į teksto pabaigą, po plataus bausmių ir siauresnio ekonominių šūkių dėstymo. Bet kas, jei ne kultūros stoka, gimdo godulį ir korupciją?
Premjeras, subūręs jaunų patarėjų būrelį, dar kartą, jau net nebežinau kelintą, brėžia tolimesnės ateities gaires. 2001 m. jis viltis siejo su “klasteriais”, tokiais žinių ekonomikos branduoliais. Skelbta idėja, kad konservatoriai valdžioje pasitelkę klasterizaciją galiausiai reikš pralenktą Europą. Tada rašiau, kad panašūs nei ištekliais, nei ekonomine logika, nei, svarbiausia, kultūra neparemti projektai nepavyks. Priminiau (labai supykdydama konservatorius), kad tokius projektus mėgsta diktatoriai: vienas žinomas Rusijos veikėjas ketvirtajame dešimtmetyje tikrai vos per kelerius metus elektrifikavo savo šalį (iš pradžių klaikiai išgąsdindamas tuomet krizės apimtą kapitalistinį pasaulį), tačiau vėliau išaiškėjo ir kaina – krauju pasruvęs ir dvasiškai sulaužytas kaimas.
Bandžiau priminti labai paprastą tiesą – nėra tobulų sprendimų. Jei sakai, ką darysi, pasakyk, ir kiek mokėsi. Taigi, tiesiog priminiau pačią ekonomikos dvasią. Jos sąryšį su tikrove ir kultūra. Beje, ir dabartinis projektas tikrai žlugs, jei vėl stokos ir nemalonios tikrovės, ir kultūros pasaulio prasmės suvokimo.
Pragmatizmo apimta sąmonė bijo pagrindinio klausimo – o kokia mano veiksmo prasmė? Ką gausiu ir ką už tai sumokėsiu? Naudos siekis žada pelnus, bet ta pati tikroji, pragmatizmo volu neprispausta ekonomika sako, kad nėra vien tobulų kelių. Sėkmės keliai itin dažnai įsilieja į praradimų greitkelius.
Kol kas Lietuva tokios elementarios kultūrinės (tad ir ekonominės) tiesos nesuvokia. Dar vieną įrodymą atnešė dabar jau ne pati N.Fergusono knyga, o jos aptarimas tokioje, atrodytų, kultūrinėje aplinkoje, kaip Vilniaus universiteto biblioteka. Bemaž visi kalbėjusieji tarsi velnias kryžiaus kratėsi filosofinio humanitarinio N.Fergusono knygos pamušalo, kaltindami ją tuo, kad ji esą nepateikia tikrų pastarosios krizės priežasčių (nors tikrai pateikia – tik diskursas filosofinis), nepadeda labai aiškiai žinoti, nėra pakankamai pragmatiška.
Lietuvos kelias į niekur baigsis tik tada, kai bus prisiminta jog vienintelė tikra pragmatika – filosofija, tai yra neapibrėžtumas ir amžini istorijos klausimai. Mūsų vaikai mokyklose ekonomikos verčiami mokytis pagal socialiai apleistoms gyventojų grupėms, negebančioms giliau įsiterpti į kultūrinį ekonomikos kontekstą, skirtas praktines amerikietiškos provincijos programas. Niekas tuo nesibaisi, nors tos pačios Jungtinės Valstijos savo gabesnius vaikus moko pagal labai modernius ir gyvus, kultūriškai aiškiai apibrėžtus tekstus.
Mes tikimės, kad naujus visuomenės pamatus sukurs žmonės, maitinami skystai interpretuotu poros šimtų metų individualizmo maistu, nors dabar ekonomikos mokslas jau aiškiai žino, kad anoji esą viską tvarkanti nematoma Adamo Smitho rinkos ranka paralyžiuota: prieš kokius 15 metų matematiškai įrodyta, kad norint, jog rinka veiktų taip, kaip žadėjo klasikas, būtina viena sąlyga – absoliučiai visų rinkos žaidėjų pasirinkimai turi būti visiškai vienodi. O, beje, ir tas didis liberalizmo moralės klasikas aiškiai sakė, kad verslininkui dar iki savanaudiškumo būtina empatija, tai yra suvokimas, ko reikia pirkėjui.
Tad iki bet kokios rinkos ir ekonomikos reikia modernios civilizacijos ir kultūros. Reikia filosofijos.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. suomis suomis rašo:

    Pagarba, labai geras straipsnis.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...