2010 Liepos 17

Natūralus požiūris

Pradžios vedlys – intuicija

veidas.lt

"Veido" archyvas

Visokie superįrenginiai – tik meškos paslauga mažajam žmogučiui

Anksčiau mama Lina pasakojo apie pasitikėjimą gamtos bei savo jėgomis laukimosi ir gimdymo metu.  Tęsiame Linos mintis apie besiveriantį motinystės pasaulį. Natūralus požiūris jai buvo artimas visada, tačiau visomis spalvomis sužydėjo dabar – ar dėl to, kad vaikelis jau trečias, ar dėl to, kad dabar tai populiaru, o gal ir dėl to, jog ji gyvena Norvegijoje, kur visi tokie…

Ir štai nuostabus gyvenimo pumpurėlis jau mamos glėbyje, prie krūties. Abu tėveliai įžengia į visai naują etapą. Sakoma, šis slenkstis apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Kartais būtent apverčia, sujaukia, sukelia chaosą, o ne ramią, džiugią tėkmę. Būna, kad viskas dėliojasi ir natūraliai vyksta visiems patogiu būdu, tačiau – o siaube! – nelabai sutampa su gana kategoriškais “natūralistų” postulatais. O taip norisi nuraminti ir pakuždėti, kad auginti vaikelį pačiu tinkamiausiu JUMS ir JAM būdu labiausiai padeda pasitikėjimas SAVO įžvalga ir prigimtimi. Jei jau kūnas išnešiojo vaisių ir vaikelis laimingai gimė, tai ir kitos mamos funkcijos natūraliai ims veikti. Žinoma, verta domėtis kūdikio priežiūra, vystymusi, ugdymu. Naudinga susipažinti su sveikais, natūraliais gydymo ir priežiūros metodais. Žinios ir informacija leis įvertinti, pasirinkti ir pasitikėti savo sprendimais, tačiau niekada nepakeis vidinės nuojautos.

Du esminiai pradžios momentai, reikalaujantys sprendimo ir keliantys daug diskusijų (o neretai ir galvos sopulį), yra žindymas ir fizinis vystymas, t.y. masažai, mankštos, maudymas. Tai, kas Lietuvoje kartais dar laikoma alternatyva, Norvegijoje yra oficialiai pripažintos tiesos. Apie jas norėčiau papasakoti plačiau.

Gydytojas čia kūdikį apžiūri vos gimusį (arba po kelių dienų ligoninėje, jei gimdymas vyko namie), šešių savaičių ir pusės metų. Likusį laiką mama bendrauja su medicinos seserimi – bet irgi tikrai rečiau nei kas mėnesį. Susitikimai nėra individualūs, sudaromos vienodo amžiaus kūdikių ir vienoje vietoje gyvenančių mamų grupės, kurių susitikimai derinami su skiepų kalendoriumi. Vakcinacija siūloma pagal valstybinį planą, bet nėra privaloma. Niekas nesistebi, jei renkamasi neskiepyti ar nukelti viską į antruosius vaiko metus, o dvejojantiems tėvams tiesiog pasiūloma literatūros, kad sprendimas būtų lengvesnis. Čia jokiu klausimu nesulauksite įsakmios nuomonės, stengiamasi paaiškinti vaiko raidą, poreikius, tačiau visada pabrėžiama, kad svarbiausia – laiminga mama ir kūdikis. Todėl jei mamai ir kūdikiui geriausia miegoti vienoje lovoje ar naudoti žinduką – tebūnie taip. Tiesiog reikia suvokti, kas už to slypi ir kokie gali būti padariniai.

Žindymas: pirmiausia atsikratykite nerimo

Valio, jei viskas einasi sklandžiai! Tačiau nereikia nusiminti, jei viskas ne pagal idilišką paveikslėlį. Jei kūdikis nenori krūties ar verkia, lyg būtų alkanas, o jums skauda “nučiunktus” spenelius – esate ne viena iš milijono, o viena iš daugelio. Visų blogiausia, jei mamai ima slysti žemė iš po kojų. Staiga ji nesupranta, ko vaikas nori, nepasitiki savimi ir nerimauja. Nerimą tuoj pat perima vaikutis ir užsisuka ydingas ratas. Pirmas ir svarbiausias patarimas, kuris skamba ir medikų lūpose, yra ir žindyvių pagalbos portale: “Darykite kažką / bet ką, kas panaikintų nerimą”. Tegul tai būna kad ir šiaip jau nerekomenduojami antspeniai, žindukas ar mišinukas! Tiks viskas, kad sugrąžina mamai dvasios ramybę. Tuomet tikėtina, kad ir mamos pieno fabrikėlis natūraliai susitvarkys.

Žinoma, reikia susivokti, kas vyksta. Pavyzdžiui, jei pienas šiek tiek vėluoja pakeisti priešpienį ir atsiranda tik ketvirtą ar penktą dieną, vadinasi, iki tol kūdikiui traukti reikia daug intensyviau ir daugiau, nes priešpienio yra mažai ir jis yra daug tirštesnis nei pienas. Iš čia ir suskirdę speneliai, ir galimai alkanokas vaikas, ir niekuo dėta bloga žindymo technika. Kai pieno atsiras, greičiausiai jo pakaks, todėl verta ištverti tas sunkias dieneles (deja, kartais išsigydyti prireikia ir kelių savaičių) ir nepamiršti, kad tik žindymas prišaukia pienuką. O štai nuo buteliuko prie krūties kūdikis gali ir nesugrįžti… Tačiau jei mamos nervai neišlaiko, tai ima veikti ir kūdikį, tuomet kamuotis neverta. Aš pati tik susilaukusi trečio vaiko sužinojau, kad pirmas dienas (kol yra priešpienio) nereikia persistengti vartojant daug skysčių. Būtent dėl tokio stimuliavimo gali užakti latakėliai ir “sprogus” krūtims  pienas tiesiog nepratekės. Labai netoli mastitas, o apie skausmą verčiau patylėti.

Į amžiną klausimą, ar pakanka pieno, pamėginkite atsakyti ne kasdien sverdami kūdikį, o tiesiog įvertindami jo būklę. Jei miega, ramus, linksmas – viskas gerai, nereikia nė galvos kvaršinti, net jei ir priaugs mažėliau, nei gudrios kreivės piešia. Šitaip ramiai galima gyventi pusę metų. Tik pati mama nuspręs, ar jiems geriau valgyti dažniau, ar susidaryti kokį nors grafiką, kada jau reikia primaitinti. Įrodyta, kad maistingųjų medžiagų, gaunamų maitinant kūdikį vien motinos pienu, rimtai ima trūkti nuo aštuonių mėnesių. Iki tada mama saugi elgtis pagal savo vidinį nusistatymą.

Burtas – buvimas šalia

Pajusti vaiko ritmus labai padeda iš pradžių daug kartu praleisto laiko. Myluoti, žiūrėti į akeles, kalbėti, klausytis niurnėjimo, verkimo ir supti. Tuomet ir zirzimo mažiau, ir po savaitėlės kitos mama pati nepajunta, kaip ima skirti vaiko garsus, lyg tas jau imtų kalbėti. Ir tokia simbiozė tikrai nesitęs metus, nereiks visada supti migdant, vaikas užmigs ir vienas. Žinoma, vėlgi reikia suvokti, kas vyksta. Pirmąsias šešias savaites intensyviai formuojasi vaiko saugumo jausmas, ir jei mama beveik visada bus šalia, jos neteks ilgai kviesti (o ilgai kūdikiui ir minutėlė), vėliau mažylis visai ramiai ją paleis toliau ir ilgiau. Tiesą sakant, buvimas šalia nereiškia, kad būtina imti ant rankų, o tiesiog atsirasti vaiko akiratyje ir bendrauti balsu, prisilietimu ir visais įmanomais būdais išreikšti savo meilę. O štai antrąjį vaiko gyvenimo pusmetį jau nereikėtų pernelyg nuolaidžiauti mažojo kapriziukams, nes būtent tokio amžiaus jau gali imti dygti ragiukai.

Nepatiko – ir nereikia

Dar viena paprasta, veiksminga ir gera taisyklė – nieko nedaryti per prievartą ar nepasitenkinimą. Nei nagučių kirpti, nei nosies valyti, nei masažuoti. Nei, žinoma, maitinti krūtimi ar koše. Jei tik vaikas ima niauktis, priešintis ar verkti – baigtas reikalas, atidėkite vėlesniam, geresniam laikui. Tuomet tokie ritualai vaikui taps įprasti ir malonūs. Ateičiai tai svarbu. Maudynes vaikas mėgs tada, jei nebus nugąsdintas netinkamos temperatūros vandens, per greito nuleidimo, slidžių rankų. Kažkas nepatiko – tam kartui tiek ir pakaks. Toliau – pauzė. Laimė, kūdikiai tokius nesėkmingus atvejus pamiršta gan greitai.

Gana daug kalbų sukelia ypatingosios natūralistinės mankštos bei nardymai ir kartu grūdinimas šaltu vandeniu. Grūdinti riekia pradėti šiek tiek vyresnį, ne kelių dienų ir ne šaltu, o drungnu vandeniu, vis pamažu vėsinant. Tuomet streso nebus. Galima ir radikaliau, bet reikia stebėti vaiko reakciją – kai kurie užriks ir tuoj pats nurims. Vadinasi, tinka. Nardymas – puiku nuo pat pirmųjų dienų, kol vaikas dar nepamiršo pilvinuko įpročių. O štai mankštelės visą kūdikystę turi būti daromos deramai suvokiant natūralius vaiko motorinės raidos procesus.

Kai vaikui sueina keturi mėnesiai, Norvegijoje mamų grupei organizuojami užsiėmimai, kuriuos veda fizioterapeutas ir kurie apima teorinę informaciją, praktinius patarimus bei vizualius pavyzdžius. Vienas labai svarbių aspektų – stebėti kūdikio judesių simetriją: žiūrėti, suktis, verstis kūdikis turi vienodai ir į kairę, ir į dešinę pusę. Siekti žaislo vaikas turi ta ranka, kuri yra arčiau, ir naudotis abiem lygiai vienodai. Toks yra dėsnis, o jei vaikas veikia ne tiesiausiu, paprasčiausiu būdu, ieškoma fizinės priežasties, dėl kurios neklausoma smegenų impulsų.

Gyvenimas horizontalėje

Žinoma, reikia stebėti stambiosios bei smulkiosios motorikos progresą, tačiau vystymosi normų rėžiai čia gana platūs, todėl svarbu matyti bendrą vaizdą ir pokytį. Viena gera taisyklė – nedaryti to, ko vaikas pats dar nesugeba. Pamažu atpalaidavęs delniukus vaikas ima griebti žaisliukus, atranda savo kojytes. Logika paprasta – sugebėti vis geriau apsižiūrėti aplink ir pasiekti norimą daiktą, t.y. pastebėti, sugriebti ir sukišti sau burnytėn. Toks yra pasaulio pažinimas. Ši logika arba smalsumas verčia vaiką pasikelti ant rankyčių, sukioti galvą, verstis į šoną link barškučio, o vėliau ir sėstis, šliaužti, ropoti. Tačiau iki sąmoningo ir savarankiško atsisėdimo be pagalbos visa kūdikio veikla natūraliai yra ir turėtų vykti horizontalioje padėtyje. Kol raumenynas nesustiprėja pakankamai, kad išlaikytų sėdintį, o vėliau ir stovintį ar bėgantį vaiką, jį visiškai patenkina įvairios gulimos padėtys: ant nugaros įsikišus kojos nykštį, ant pilvuko graužiant žaisliuką ir pan. Ir būtent horizontalioje padėtyje jis sutvirtina kojytes, pvz., kai gulėdamas ant nugaros laiko jas iškėlęs.

Ir šitaip horizontaliai gyvenimas galėtų tęstis net iki aštuonių mėnesių, kai vaikas pats atsisėda – tai normali fizinė motorikos raida. Beje, iki tada nešioti vaiką fizioterapeutai taip pat rekomenduoja gulintį, t.y. pilvuku ant rankos, tinka ir šonu ar nugara. Bet kuri vertikali padėtis per akių vaizdą siunčia impulsą smegenims “kelkis, sėdėk, stok”. O raumenynas dar per silpnas, tada vaikas išsiriečia ar sulenkia nugarytę, o tai nėra nei natūralu, nei sveika.

Prašmatnūs išradimai

Deja, automobilinės ar supamosios kėdutės, o vėliau vaikštukai  nėra geras sprendimas, bent jau ilgai vaiko nederėtų taip palikti. Žinoma, tai labai praktiška ir patogu tėvams, tačiau kenkia mažyliui. Juk sėdintis ar kabantis kūdikis tikrai nekels keliukų aukštyn, daug sunkiau pasigaus savo pėdutę, o juk būtent šios treniruotės jam vėliau padeda stabiliau sėdėti ir saugo stuburą.

Neskubinkime mažiukų – vos atsisėdę jie pamato daugiau, jų akiratis momentaliai ir be pastangų prasiplečia ir jiems jau ima nepakakti vien verstis (nors būtent šį vystymosi etapą diktuoja gamta), jiems reikia judėti! O judėti erdvėje vaikas gali tik šliauždamas, vėliau – ropodamas (tai irgi horizontalios pozicijos). Taigi verta pasvarstyti, ar reikalingi namie visi prašmatnūs išradimai. Jeigu jie padeda mamai – gerai, bet tikrai nereikėtų piktnaudžiauti. Maniežas yra gera žaidimų aikštelė, kurioje vaikas gali įvairiai pasireikšti ir progresuoti, o štai vaikštukuose jis išmoksta “bėgti” (o iki tikrojo bėgimo dar labai toli, nebent labai norite priartinti vizitą pas ortopedą…), dažnai vos liesdamas žemę. Lyg būtų kokia pasakų būtybė, o ne žmogutis.

Pagirti naudingiau, nei pašalinti kliūtį

Tiesa, visi nauji išradimai (kėdutės, sūpuoklės, vaikštukai) vaikams paprastai labai patinka. Taip yra todėl, kad jie staiga ima galėti tai, ko dar visai nesugeba. Žinoma, malonu, bet net ir psichologiškai tai yra meškos paslauga vaikui. Vis dėlto džiaugsmas tokiu atveju labai trumpas ir vaikas neišmoksta pakovoti, pasistengti siekti savo tikslo. Net jei ir paverkdamas pasiskundžia, kad jam sunku (juk tam ir yra artimieji, kad pasidalytų savo emocijomis), mama verčiau padrąsintų ar pagirtų, o ne pašalintų kliūtis. Neblogas patarimas – dažniau prieiti, prigulti prie žaidžiančio ant grindų vaiko ir pasidžiaugti kartu su juo, kaip jis gražiai moka užsiimti, pagirti, jog apsiverčia, paima žaisliuką, pasiekia vis daugiau. Mažas kūdikėlis labai pozityviai reaguoja į tokį stimuliavimą ir stengiasi pradžiuginti tėvus vis naujais sugebėjimais. Jis ima laukti ne tik pagalbos – paduoti nukritusį žaislą, pakelti ant rankų pavargusį, bet ir pagyrimų. O juk dažnai pas vaiką bėgama tik tada, kai pasigirsta verksmas. Patys tėvai užsuka ydingą ratą, o paskui bando iš jo pabėgti įvairiais superįrenginiais. Tai nėra blogis savaime, tačiau jei žengsime koja kojon su natūralia vaiko raida, paaiškės, kad jų nelabai ir tereikia.

Mažasis sportininkas

Yra ne viena mankštos metodika, kaip stimuliuoti kūdikio raidą. Bet svarbu žinoti, kad prisilietimas, artumas ir meilė kūdikiui yra svarbiau už mažas pergales. Kai kurie natūralistai praktikuoja gan įmantrius gimnastikos pratimus ir tikrai pasiekia nemažai. Mat kūdikis yra labai lankstus, galima sakyti, beveik guminis, o raumenukai greitai pasiduoda treniravimui. Profesionalūs fizioterapeutai į šią veiklą žiūri šiek tiek atlaidžiai šypsodami. Visa meilė, dėmesys, kuri rodoma vaikui, yra labai gerai. O pergalės… Tebūnie jos tėvelių stimulas ir atsiminimai, o gal įspūdingos nuotraukos. Valio, jei sukelia visiems geras emocijas. Bet paprastai tai neturi didelės įtakos tolesniam vaiko vystymuisi. Juk fizinė raida turi atitikti psichinę, nes viskam vadovauja smegenys. Beje, stebint vaiką nesunku įsitikinti, kad progresas nevyksta vienu metu visais lygmenimis. Jei vaikas atrado naujus garsus, mimiką, emocijas – tuo metu šiek tiek pristoja fiziniai laimėjimai. Fizinė ir psichinė raida nevyksta kartu, bet stimuliuoja viena kitą. Tad verta atrasti masažą ar mankštelę, kuri vaikui suteiktų daugiausiai džiaugsmo, improvizuoti ir mėgautis procesu. Juk geros emocijos teigiamais smegenų impulsais atsiliepia ir fiziniam tobulėjimui.

Vietoje pabaigos

Vaikų auginimas – tai vienas didelis procesas, kuriame yra daug visko: kartais katarsio, atsipalaidavimo ir džiaugsmo, o kartais tenka lėkti amerikietiškais kalneliais sulaikius kvapą. Būna momentų, net periodų, kai pavyksta pasijusti “prie vairo”, bet daug dažniau tėvai ypač aiškiai pajunta, kad yra, anot Kalilio Džibrano, “lankai, iš kurių paleidžiamos strėlės”. Tėvų užduotis – tik padėti augti, įsiklausyti ir būti patikima alkūne lipant į kalną. O atpildas gal – tik gal! – jei lipant žemyn bus į ką atsiremti.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...