2014 Sausio 13

Audrius Bačiulis

Politinis projektas “Landsbergis 2.0″

veidas.lt


Konservatorių vadovybės sprendimas kandidatu į Europos Parlamentą kelti jaunosios Landsbergių kartos atstovą sukėlė nemenką šaršalą partijos viduje ir tapo viena svarbesnių prasidedančios europarlamentarų rinkimų kampanijos naujienų.

Jeigu iškeldami vos 30-metį peržengusį diplomatą Gabrielių Landsbergį kandidatu į Europos Parlamentą konservatoriai siekė pritraukti visuomenės dėmesio savam sąrašui, jiems tai tikrai pavyko. Žinia, kad į politiką žengia jau ketvirtoji Landsbergių karta, nenublanko netgi Loretos Graužinienės nusišnekėjimų fone ir akivaizdžiai užtemdė socialdemokratų norus išsiųsti į Europos Parlamentą mažne pusę dabartinio Ministrų kabineto.
Tai neturėtų stebinti, nes Landsbergių-Žemkalnių-Jablonskių dinastija Lietuvos politiniame ir visuomenės gyvenime greitai pusantro amžiaus užima tokią pat vietą, kaip von Bismarckai ir von Weizsäckeriai Vokietijoje, Schwarzenbergai Čekijoje ar Bushų, Kennedy, Taftų šeimos Amerikoje. Lietuvos valstybės tęstinumą ir institucinę atmintį Landsbergiai įkūnija ir užtikrina labiau nei visos “kvarbatkomis” su dzinguliukais pasidabinusių bajorų sąjungos kartu paėmus.
Tačiau prancūzai ne veltui kadaise pasakė: „Kilmė įpareigoja.“ Šiais laikais, kai didesnėje Europos dalyje titulai ir kilmė formaliai nebeturi jokios reikšmės (nors iš tiesų turi), kilmė įpareigoja dvigubai. Jauniesiems garsių ir įtakingų šeimų atstovams, dėl savo giminės ir iš jos kylančio žinių bei įgūdžių bagažo turintiems savaiminį pranašumą prieš kitus, norint užimti vienokį ar kitokį postą tenka daug labiau stengtis, o vėliau kiekvienu savo poelgiu įrodinėti, kad vietą visuomenėje jie pelnė dėl savo žinių ir pastangų, o ne pavardės.
Nepaisant to, kone kiekvieną kartą, kai kurio nors žymaus Europos politiko sūnus ar anūkas ima siekti posto politikoje ar valstybės tarnyboje, neapsieinama be įtarimų ir kaltinimų nepotizmu. Lietuva šiuo atžvilgiu ne išimtis. Kai į Seimą ėjo „raudonieji princai“ Algirdas Paleckis, Juras Požela 2-asis, pirmo po Rolando Pakso „Tvarkos ir teisingumo“ partijos politiko sūnus Andrius Mazuronis, netrūko (dažniausiai pagrįstų) kalbų apie jų tėvų ir žinomų pavardžių įtaką tiek karjeros pasirinkimui, tiek jos sėkmei, tegu kai kuriems jų permainingai.
Vis dėlto G.Landsbergio karjeros posūkis iš diplomatijos į politiką sulaukė kur kas daugiau dėmesio ir vos per savaitę sukėlė gerokai daugiau prieštaringų vertinimų. Dėl dviejų priežasčių: pirmoji – Lietuvos valstybės gyvenime Landsbergiams lygios šeimos nėra; antroji – G.Landsbergis ligi šiol nė jokiu būdu nedalyvavo nei politinėje, nei visuomeninėje veikloje, nebuvo matomas viešumoje. Tylus, teigiama, labai gabus ir profesionalus diplomatas, apie kurį pačių geriausių atsiliepimų teko išgirsti ir iš šalininkų, ir iš kritikų, ir, kas itin pabrėžtina, iš politinių oponentų pusės.
Ir dabar šį jokios politinės patirties neturintį, tik dėl garsios pavardės žinomą vaikiną konservatoriai kelia kandidatu į Europos Parlamentą? Juk tenai viešpatauja gerokai per penkiasdešimtmetį persiritę politikos sunkiasvoriai, pavargę nuo kovų nacionaliniuose parlamentuose, tad persikėlę į Briuselį, kuris yra jų karjeros viršūnė ir pabaiga. Savotiškos politinių dramblių kapinės. Ką ten gali nuveikti jaunasis G.Landsbergis? Parodyti rinkėjams Lietuvoje, kad konservatoriai – atvira jaunimui partija? Veikiau jau tai bus suprasta kaip signalas, kad be tėvo ar senelio partijos vadovybėje pas konservatorius karjeros nepadarysi. Įgyti politinės patirties ir ryšių? Į EP reikia važiuoti jau su patirtimi, antraip būsi tuščia vieta, o ryšiais irgi neapaugsi, nes perspektyvių bendraamžių beveik nėra, o iš senių – kokia nauda ateityje? Juk G.Landsbergiui prieš akis – bent trys dešimtmečiai politinės karjeros.
Nereikia stebėtis, kad konservatorių sprendimas iš karto apaugo sąmokslo teorijomis. Pradedant tuo, jog Andrius Kubilius, kurio „tėvonija“ Antakalnyje ir iškėlė G.Landsbergio kandidatūrą, taip nori užganėdinti Vytautą Landsbergį, kad šis baigtų drumsti vandenį partijoje po pralaimėtų pirmininko rinkimų, baigiant tuo, jog G.Landsbergis nori sukaupti pinigų ateities politinei karjerai.
Patys konservatoriai aiškina, esą G.Landsbergiui „nuo kažko reikia pradėti“, o EP rinkimai – tiesiog kalendoriškai artimiausi: štai pavažinės vaikinas su rinkimų kampanija po Lietuvą, pamatys, kaip žmonės gyvena, pasisems patirties. Tokiam požiūriui būtų galima pritarti – dauguma politinių dinastijų atstovų karjerą pradeda būtent tėvų, dėdžių ir senelių rinkimų kampanijose. Tik štai jie ne patys kandidatuoja, o dirba štabuose, perpranta rinkimų technologijas nuo apačios, išmoksta bendrauti su žmonėmis. Juk gebėjimas rasti kalbą su pačių įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovais, pelnyti jų pasitikėjimą ir balsus per rinkimus – pati svarbiausia gero politiko savybė. Puikus G.Landsbergio išsilavinimas, politikos išmanymas, darbo Vašingtone ir Briuselyje patirtis, atsparumas nepelnytai kritikai – visa tai geram politikui reikalingos, bet nepakankamos savybės.
Vienintelis tikras politiko gerumo matas yra sugebėjimas laimėti rinkimus vienmandatėje apygardoje. Ir ne vieną, o kelis kartus iš eilės. Deja, tokia šeimoje įgyta patirtimi G.Landsbergis pasigirti negali, nes jo nusipelnęs senelis Vytautas vienmandatėje sugebėjo laimėti tik kartą – 1996 m. Kauno rajone (1990 m. rinkimų neskaičiuojant), tad du dešimtmečius, kaip politikas, buvo, vaizdžiai sakant, viena koja raišas.
Paradoksas tas, kad G.Landsbergio asmenyje konservatoriai turi šansą įgyti tai, ko jiems visą pastarąjį ketvirtį amžiaus trūko: moterims patrauklų politiką su garsia pavarde ir rūpestingo šeimos tėvo reputacija. Tokį, kokį kiekviena pana norėtų matyti savo vyru, o namų šeimininkė – savo žentu. Būtent tokie buvo Algirdas Brazauskas (iki sutuoktuvių su Kristina Butrimiene), Viktoras Uspaskichas, tokį įvaizdį kurė Artūras Paulauskas ir Rolandas Paksas. Už tokį politiką balsuotų ne tik tie ištikimieji konservatorių rinkėjai, kurie prie urnų ateina net akmenimis lyjant, bet ir tie (ypač tos), kurie lig šiol niekados „už tą sniaukrojantį Lancbergį“ ar „amžinai paniurusį Kubylių“ nebalsuodavo.
Tačiau tam reikia, kad savo politinę karjerą jauniausios Landsbergių kartos atstovas pradėtų ne tolimame Briuselyje, išrinktas pagal sąrašą, bet Lietuvoje, pradėdamas nuo nulio (nes šiandien politikoje nulis ir yra), pereidamas visas pakopas: partinio aktyvisto, aparato darbuotojo, savivaldybės, vėliau – Seimo politiko. Tai gali užtrukti dešimtmetį, bet toks kelias yra būtent tai, ko reikia, norint iš gabaus jaunuolio sukurti rimtą politiką.

V.Landsbergio asmenyje konservatoriai turi šansą įgyti tai, ko jiems visą pastarąjį ketvirtį amžiaus trūko: moterims patrauklų politiką su garsia pavarde ir rūpestingo šeimos tėvo reputacija.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Audrius Bačiulis:
Skelbimas

Komentarai (6)

  1. Vytas Vytas rašo:

    Geras straipsnis.

  2. Tarka Tarka rašo:

    Teisingai surašyta. Nesu tikra dėl šeimos reikšmės Lietuvai, nusipelniusiu Lietuvai šeimu yra ir daugiau. Kita vertus, tas vaikas turi tėva ir motina, apie kuriuos nutylima… Kodėl? Yra ka slėpti? Daug vaiku pagaminti daug proto nereikia, o użauginti juos – reikia ir proto, ir pastangu. Tegul augina, tegul ditba Lietuvai, Europos Parlamentas – ne jo svorio kategorijai.

  3. Bruxelis Bruxelis rašo:

    Puikus straipsnis. Protingos mintys, vaizdingi ir taiklus palyginimai. Nėra ką pridurti. Idomu tai, kad iš tiesu partijos viduje pasirodė daug pavydo. Sakoma : genai – nepagydoma liga:)). Gal ateinancios Lietuvos- jau be sovietines kupros- kartos turės puiku išsilavinusi prezidenta.
    Gal baigsis praktika, kai ” kiekviena melzeja, sorry, kolukio buhaltere, gali valdyti valstybe”.

  4. lietuvis lietuvis rašo:

    Puikus jaunas žmogus,aš,tikrai,norėčiau tokį matyti betkur valdžioje,atsibodo visokie durniai gražuliai,vėsaitės,bradauskai.

  5. Lietuvė Lietuvė rašo:

    Teisingas straipsnis. Matome kaip daug gero Lietuvai davė ši dvi talentingų- protingų- garbingų JABLONSKIŲ- LANDSBERGIŲ DINASTIJOS… KOL TOKIŲ ŽMONIŲ BUS LIETUVA VALYSIS IR KILS . AČIŪ UŽ STRAIPSNĮ IR TIESĄ.

  6. Lietuvė Lietuvė rašo:

    PAPILDYSIU- KAD TIK PO 1906 METŲ (19 AMŽIAUS PRADŽIA) JABLONSKIO -ŠEIMAI BUVO LEISTA GYVENTI LIETUVOJ, KAD LIETUVOS ŠVIESUOMENĖ RINKDAVOSI JABLONSKIO NAMUOSE MINTAUJOJE, DERPTE IR KITUOSE RUSIŠKOS IMPERIJOS MIESTUOSE, KAD GABRIELIAUS PROMOČIUTĘ ONĄ KRIKŠTIJO VINCAS KUDIRKA IR PETKEVIČAITĖ BITĖ MINTAUJOJE, KUR TA PROGA SUSIRINKO LIETUVOS ŠVIESUOMENĖ DĖL SPAUDOS… IR SKAITYKIT KALBOS ISTORIJA


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...