Formalių ir neformalių visuomenės sambūrių daugės tiek dėl nusivylimo politikais, tiek ir dėl besiplečiančių virtualių komunikacijos kanalų.

Kai Europoje griūva Vyriausybės, o arabų pasaulyje revoliucijos suorganizuojamos per socialinius tinklus, Lietuva atrodo beveik kaip ramybės oazė. Politikos barikadose šaudoma, bet tuščiais šoviniais. Nepaisant interpeliacijų ar grasinimų jas surengti, pasišpagavimo net pačios valdančiosios daugumos viduje, Andrius Kubilius įeis į istoriją kaip pats nemylimiausias, bet kartu ir pirmasis per pastaruosius 22-ejus metus visą kadenciją poste išsilaikęs Ministras Pirmininkas.
Pats A.Kubilius ateinantiems keliolikai metų Lietuvai žada ateitį praktiškai be debesėlių, o pamatus jai jaučiasi pats padėjęs per pastaruosius ketverius metus. Tereikia, pasak premjero, tęsti pradėtus darbus ir daugiau pasitikėti savimi bei kitais. Kitų „Veido“ ekspertų įžvalgos ne tokios euforiškos.

Darbotvarkėje – dvidešimties metų senumo problemos
Valdymo sistemų specialistui Vincentui Jasiulevičiui prieš trylika metų buvo patikėta parengti strategiją „Lietuvos ateities scenarijus. 2001–2010–2020 metai“. 85-kių įvairių sričių ekspertų parengta studija net išleista atskiru leidiniu ir išplatinta, pavyzdžiui, mokyklose, kad jaunoji karta žinotų, kur link eina valstybė. Tačiau ten nenuėjome ir ne todėl, kad vizionieriai būtų klydę. „Parašiau strategijos „Lietuva 2030“ rengėjams – paimkite mūsų studiją ir tik pavėlinkite datas. Joje – ir energetikos nepriklausomybės projektai, ir mokslo sąveika su praktika, gamyba. Viskas jau turėjo būti padaryta prieš dešimt dvylika metų“, – konstatuoja V.Jasiulevičius. Ekspertas piktinasi, kad neatsižvelgta ir į akcentuotą pamatinį teisės ir teisingumo principą visose srityse. Neatkreiptas dėmesys ir į prognozuotą emigraciją.
Prisiminus, kad energetiniai projektai, apie kuriuos šiandien diskutuojame, ar iš mirties taško nepajudėjęs daugiabučių renovavimas buvo įrašyti dar pirmosios Vyriausybės programoje, akivaizdu, kad ateities viziją turime, tačiau politikai sabotuoja jos įgyvendinimą. Tad dar iki pat 2020 m. pagrindiniai politikų darbotvarkės klausimai liks tie patys – energetinė nepriklausomybė ir mažėjantis valstybės gyventojų skaičius. Žinoma, plius tai, ko pirmųjų strategijų kūrėjams nė nesisapnavo – 47 mlrd. Lt pasiekusi valstybės skola.
„Mažėsiantis gyventojų skaičius turės didelių pasekmių. Politikai kvailai ar ciniškai apsimetinėja, kad tų problemų nebus, – pabrėžia ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas dr.Vincentas Vobolevičius. – Sunkiau bus subalansuoti „Sodros“ biudžetą, mažės vartotojų – mažės poreikis kurti darbo vietas, mažės studentų – mažės universitetų. Išeitys – didinti gimstamumą, bet tai sunkiai padaroma, įsileisti imigrantus, bet tai problematiška Lietuvos atveju. Iš ekonominės pusės vienintelis realus dalykas – kelti darbo našumą, skatinti pažangias technologijas“.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad ateityje ir ES toli gražu nebus labai dosni – jau dabar yra ženklų, kad naujam laikotarpiui negausime tiek, kiek norėtume. O ir pačios ES laukia permainos. Sociologas dr. Mindaugas Degutis prognozuoja: „ES, išgyvenusi dabartinę krizę, turės tapti labiau centralizuota. Nenustebintų, jei šiame procese ji šiek tiek ir aptrupėtų.“

Viešasis sektorius: reformos būtinos, bet neplanuojamos
Lietuvos politikų laukia labai rimti iššūkiai, reikalaujantys efektyvinti valstybės valdymą ir viso viešojo sektoriaus darbą. Seimo dabar analizuojamoje strategijoje „Lietuva 2030“ pažymima: „Valdžios gebėjimas plačiai teikti paslaugas ir užtikrinti aukštą jų kokybę tiesiogiai priklauso nuo valdžios išlaidų dydžio“. Pagal jas (37,4 proc. BVP) esame 25-ti ES (ES vidurkis – 46,9 proc.), tačiau skaičiuojant pagal gyventojų skaičių turime beveik dukart didesnį viešąjį sektorių nei turtingieji vokiečiai. Bet nepaisant viešojo sektoriaus darbuotojų gausos pagal Pasaulio banko skaičiuojamo valdžios efektyvumo rodiklį tesame 21-mi iš 27-ių ES. Akivaizdu, kad esminės reformos būtinos, tačiau nežinia kas turi nutikti, kad politikams užtektų tam politinės valios, jei to neprivertė padaryti net pasaulinė ekonomikos krizė. Priežastis elementari: tas išpūstas viešasis sektorius – tai ir patys politikai, ir potencialūs 400 tūkst. jų rinkėjų.
Ekspertai neprognozuoja didelių pokyčių nei valdžios institucijose, nei rinkimų sistemoje, nes, kaip pastebi V.Vobolevičius, juk ją keičia tie, kurie yra jos laimėtojai. „Pirmuosius dešimt nepriklausomybės metų rinkimų sistema buvo keičiama, bet dabar ji nusistovėjo. Drastiškų pokyčių nebebus, bet ne todėl, kad ji tobula, o todėl, kad ji palanki tiems, kurie yra valdžioje“, – sako V.Vobolevičius. Pavyzdžiui, logiška būtų mažėjant gyventojų mažinti Seimo narių skaičių, bet parlamentarai nenorės susiaurinti savo šansą būti perrinktais, o referendumui organizuoti reikia daug finansinių ir žmogiškųjų išteklių.


Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.