2016 Sausio 14

Archyvas

Politika tarp grėsmių ir stabilumo

veidas.lt

BFL

 

Permainų ribos. Kaip atrodys Lietuvos politika po penkerių ar dešimties metų ir kokie didžiausi iššūkiai mūsų laukia? Galbūt tuo metu žvelgdami iš perspektyvos į dabartį negalėsime atpažinti šiandien vykstančių procesų ir politinių lyderių, o gal ir toliau judėsime dar nuo pereinamųjų laikų susiformavusia politine vaga su buvusiais komunistais ir buvusiais sąjūdininkais priešakyje.

Reikėtų pradėti nuo to, kad ateities politikos prognozavimas – ganėtinai keblus uždavinys. Kaip knygoje „Kokia demokratija, koks kapitalizmas“ pastebi sociologas Zenonas Norkus, paskutiniais komunizmo gyvavimo Sovietų Sąjungoje ir Rytų bei Vidurio Europoje dešimtmečiais prognozių apie jo žlugimą buvo mažiau nei pranašysčių apie kapitalizmo griūtį ar pasaulio pabaigą 2000-aisiais. O komunizmo pabaigos ir Sovietų Sąjungos žlugimo devintojo XX amžiaus dešimtmečio pradžioje tiksliai nenumatė nė vienas akademikas.

Lygiai kaip beveik nė vienas ekonomistas tiksliai nepranešė ir apie didžiulę ekonominę krizę, kuri pasaulį sudrebins 2008-aisiais, nors skaičiuojama, kad pasaulyje iš viso yra apie milijoną šios profesijos atstovų.

Kaip teigia Z.Norkus, socialinių mokslų prognostinis potencialas šiandien panašus į geologų galimybes nuspėti tikslią žemės drebėjimų vietą ir laiką. Jie gali nustatyti, kokiomis aplinkybėmis tikimybė, kad jis įvyks, yra didesnė ar mažesnė, tačiau patį žemės drebėjimą, lygiai kaip karinį konfliktą, revoliuciją ar ekonominę krizę, galimybių numatyti yra nedaug.

Ar galime pasakyti, kaip atrodys Lietuva ir Europa po dešimtmečio? Kaip atrodys Europos Sąjunga, tarptautinė pasaulio tvarka, šalies politinių partijų žemėlapis ar būsimi politiniai lyderiai? Priešingai nei sovietologai, kurie tegalėjo remtis falsifikuotais statistikos duomenimis ir šykščiomis informacijos nuotrupomis, kurios ateidavo iš už geležinės uždangos, šiandien bent jau galime pasitelkti pakankamai išsamius duomenis, mokslinius tyrimus ar tikslią statistiką.

Pavyzdžiui, žinant emigracijos skaičius, gimstatumo ir mirtingumo statistiką, nesunku nuspėti, kad demografinių iššūkių sprendimas bus vienas svarbiausių ateities politikų uždavinių, nuo kurio priklausys bene visų kitų valstybės sričių raida. Tačiau tai, kokie procesai iš tiesų vyksta už Kremliaus sienų ar kokius planus kuria šiandieniniai Graikijos politikai, jau yra už mūsų pažinimo ir žinojimo ribų. Bet visa tai, nori nenori, daro tiesioginę įtaką ir procesams Lietuvoje.

O svarbiausi Lietuvos politinės darbotvarkės klausimai nekinta jau gana ilgą laiką ir jų keliami iššūkiai iš pažiūros nemažėja. Beveik visi 2013-aisiais „Veido“ išskirti svarbiausi politinės darbotvarkės klausimai iki 2018-ųjų galėtų užimti ir šiandien sudaromo tokio pobūdžio sąrašo vietas: tai demografija ir emigracijos stabdymas, valstybės biudžeto ir „Sodros“ deficitas, energetikos projektai, ekonomikos augimas ir investicijų skatinimas, valstybės valdymo ir viešojo sektoriaus reformos, socialinės nelygybės mažinimas, daugiabučių renovacija ir kt.

Daugelis šių politinių tikslų Lietuvoje gali atrodyti kaip iš vokiečių matematiko Davido Hilberto 1900-aisiais sudaryto 23 neišspręstų matematikos problemų sąrašo. Vokietis tikėjosi, kad per XX amžių mokslininkams visas jas pavyks galutinai išspręsti. Tačiau 2015-aisiais iki galo pavyko išspręsti tik dešimt iš jų, o daugumą likusių – tik iš dalies. Panašiai galima kalbėti ir apie dešimtmečiais Lietuvoje besitęsiančias ir nebaigtas reformas sveikatos, socialinės apsaugos, aukštojo mokslo ar pensijų srityse.

Nepriklausomoje valstybėje gyvename vos 25 metus ir, kaip pabrėžia Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Liutauras Gudžinskas, per šį laikotarpį esame padarę itin daug, o Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse valstybėse vykdytos reformos dažniausiai buvo daug sudėtingesnės nei analogiškos kituose pasaulio kraštuose. Tačiau viso amžiaus, kaip matematikai, laukti laiko neturime ir kai kuriuos iššūkius būtina pradėti spręsti tučtuojau. Tik taip galima galutinai užbaigti transformaciją bei užtikrinti tvarią valstybės ateitį.

Visi „Veido“ kalbinti politikos ekspertai sutaria, kad ateities Lietuvos politinius iššūkius neišvengiamai lemia dabartinė geopolitinė situacija: karas Ukrainoje, atšalę Rusijos ir Europos Sąjungos santykiai, pastebimai grėsmingesnis didžiosios Rytų kaimynės tonas.

VU TSPMI docento Tomo Janeliūno teigimu, tokia tarptautinė padėtis lemia tai, kad įvairūs valstybės saugumo aspektai – ne tik karinis, bet ir politinis, socialinis, ekonominis ar informacinis saugumas – iškyla į pirmą planą. O visapusiškam jo stiprinimui reikia ir daugiau išteklių, ir strategijos, kur tų papildomų išteklių atrasti.

„Ilgą laiką jautėmės pakankamai saugūs ir tik kalbėdavome apie tai, kokie galėtų būti mūsų saugumo iššūkiai, tačiau mažai ką darėme. O šiuo metu akivaizdu, kad didesnę savo išteklių dalį reikės skirti saugumui ir atitinkamai tai gali sukelti nemažai problemų, kad ir ekonominėje srityje: tai biudžetinių asignavimų perskirstymas, naujų subalansavimo instrumentų paieškos ir pan. Didžiausias dėmesys valstybėje anksčiau buvo skiriamas socialinėms, ekonominėms problemoms, valstybės gerovės didinimui, o dabar vardan saugumo gali tekti kai kurias socialines ir ekonomines programas šiek tiek lėtinti“, – prognozuoja politologas.

Pasak T.Janeliūno, kai saugumas iškyla į pirmą vietą, net ir ekonominio pakilimo laikotarpiu tam tikras diržų veržimasis tampa neišvengiamas, todėl visuomenės lūkesčiai, kurie pamažu pradėjo didėti išbridus iš ekonominės krizės, – atlyginimų ar pensijų augimas, greičiausiai neišsipildys taip greitai. O politikams, akivaizdu, teks susidurti su tam tikrais iššūkiais žmonėms aiškinant, kodėl tai nevyksta taip greitai.

L.Gudžinsko manymu, pagrindiniai ateities vidaus politikos iššūkiai – tai įsisenėjusios problemos, kurias ilgą laiką nesėkmingai bandyta spręsti: socialinė nelygybė, gerovės politikos raida, struktūrinės sveikatos apsaugos, socialinio draudimo reformos. „Nepaisant to, kad finansavimas šioms sritims didėjo, jų efektyvumas vis tiek nėra pakankamai geras. Žmonių, esančių skurdo rizikos zonoje, rodikliai, kiti socialinės nelygybės rodikliai per 10 narystės ES metų yra nedaug pakitę ir nemaži. Tai savo ruožtu skatina tokius procesus, kaip emigracija, kuri švelnina visą situaciją, sprendžia nedarbo problemą, bet kartu ir trukdo didėti šalies ekonominiam konkurencingumui“, – komentuoja politologas.

Pasak jo, jei šie klausimai išliks aktualūs ir dar labiau ryškės ateityje, tai gali dar labiau skatinti žmonių nepasitikėjimą politinėmis institucijomis, nusivylimą demokratija. Todėl politinis elitas ateityje turėtų labiau sutarti ir susitelkti dėl šių iššūkių.

Visos valstybės raidai reikšminga data gali tapti ir 2020-ieji – naujojo Europos Sąjungos finansinio laikotarpio pradžia. Per jį Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms greičiausiai bus numatyta kur kas mažesnė parama, nei buvo iki šiol, kai įplaukos iš Bendrijos sudarydavo ir penktadalį visų biudžeto lėšų.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, ekonomikos ir politikos programos direktorius dr. Vincentas Vobolevičius primena, kad jau artimiausiu metu europinius pinigus taps būtina naudoti kur kas racionaliau ir efektyviau nei dabar. Atsakomybė šiuo atveju greičiausiai teks ilgesnę kadenciją ir platesnį interesų lauką turintiems politikams.

„Politikai yra bejėgiai, nes jų tikslas – laimėti, o jei remiesi vietinių verslų parama, kaip dažnai būna regionuose, kur ilgą laiką renkamas tas pats parlamentaras ar meras, natūraliai nenorėsi šio „kranelio“ uždaryti. Šitoje vietoje atsakomybė teks politikams, kurių kadencija ilgesnė, ypač Prezidentei, kuri turi laisvesnę darbotvarkę, nes dabar yra antra jos kadencija. Reikėtų tikėtis lyderystės iš valstybės vadovų, kad būtų efektyviau panaudojamos tos lėšos, – tai ne tik ekonominis, bet ir politinis momentas, nes efektyvesnis panaudojimas, skatinant užsienio investicijas, o ne vien asfaltuojant raudonom plytelėm šaligatvius, sukels nepatogumų vietiniams kunigaikštukams, ir čia šis stumdymas gali būti svarbus politinis įvykis“, – sako V.Vobolevičius.

Per artimiausius trejus metus Lietuvoje įvyks bent treji reikšmingi rinkimai. Kitąmet rinksime Seimą, 2019-aisiais – savivaldybės tarybas ir prezidentą. Kažką prognozuoti apie pastaruosius dvejus rinkimus būtų tolygu burti iš kavos tirščių, nors aišku, kad dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė negalės siekti trečiosios kadencijos ir Lietuva bet kokiu atveju turės naują vadovą. Tačiau kitų metų Seimo rinkimams partijos jau pradėjo intensyviai ruoštis, o šių rinkimų įžanga galima pavadinti ir neseniai praėjusius savivaldos rinkimus.

Kaip vieną svarbiausių šalies netolimos ateities politikos iššūkių V.Vobolevičius išskiria ir partijų atsinaujinimo klausimą. Šis procesas jau prasidėjo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų gretose, kurių lyderiu greičiausiai taps jaunasis Gabrielius Landsbergis, o su juo į partiją greičiausiai ateis ir naujų, jaunesnių žmonių, suteiksiančių jai ryškesnę neokonservatorišką liniją.

Įsileisti jaunimo, ieškoti naujų veidų, politologo vertinimu, reikės ir socialdemokratams bei kitoms politinėms jėgoms, nes esama lyderių karta daugelyje jų jau pasiekė garbingą amžių. O paprastai jaunatviškiems liberalams, kurie sėkmingai pasirodė per savivaldos ir Europos Parlamento rinkimus, nematytų veidų prireiks todėl, kad nemaža dalis jų lyderių išvyko į Briuselį arba pradeda darbą savivaldybėse. Toks pavyzdys galėtų būti Seimo nare tapusi šachmatininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen arba iš Europos Parlamento sugrįžęs Antanas Guoga, nors galvojant apie ilgalaikę karjerą politikoje – Europos Parlamento mandatas yra svarbesnis nei Seimo nario. O štai Gintaras Steponavičius ar Eugenijus Gentvilas, V.Vobolevičiaus vertinimu, jau yra ne pirmo ryškumo politinės figūros.

T.Janeliūno vertinimu, savivaldos rinkimai parodė, kad dėl geriausių rezultatų 2016-ųjų Seimo rinkimuose greičiausiai varžysis konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai, „Tvarka ir teisingumas“ bei Darbo partija praras pozicijas, o galbūt net turės galvoti apie tai, kaip perkopti parlamentinį 5 proc. barjerą. Daugelis kitų, mažesniųjų partijų taip pat sieks būtent šio, o ne didesnių politinių tikslų.

Beveik įprasta, kad prieš kiekvienus svarbesnius rinkimus į politinę areną žengia ir naujos, labai dažnai trumpalaikės ir populistinės partijos, surenkančios esama politine darbotvarke nusivylusį elektoratą. Nors tokių antisisteminių pažiūrų žmonių per kiekvienus rinkimus vis mažėja, realu, kad šią nišą 2016-aisiais dar užims sėkmingai per pastaruosius prezidento ir savivaldos rinkimus pasirodęs Naglis Puteikis. Realu, kad politikui po savo sparnu pavyks suvienyti ir kai kuriuos sėkmingai per savivaldos rinkimus pasirodžiusius visuomeninius judėjimus.

O kada pagaliau galėsime kalbėti apie šalies politinių partijų, kurios senesnes tradicijas turinčiose šalyse yra pagrindinis demokratijos veikimo ir viešojo intereso apgynimo instrumentas, konsolidaciją? Ar ateis laikas, kai, užuot steigę naujus judėjimus, sąjūdžius ar susivienijimus, naujieji politiniai lyderiai atras savo vietą jau įsitvirtinusiose partijose? O pastarosios gebės demokratiškai ir atvirai į savo gretas įsileisti visus potencialius bendraminčius ir sudaryti jiems galimybę siekti savo politinių tikslų?

VU TSPMI docento T.Janeliūno manymu, pagrindiniai kairiųjų ir dešiniųjų galios centrai išliks nepakitę ir didžiosios partijos bus ilgalaikės, tačiau šiandieninių mažųjų dalia tebus stumdymasis tarp šių polių ar tiesiog prisišliejimas prie jų. „Jos gali atsirasti, išnykti, keistis, ir tokia padėtis liudija apie pakankamai gyvybingą partinę sistemą. Turbūt būtų ir neįdomu, jei dešimtmečiais visiškai nesikeistų penkios ar septynios partijos, nepaisant to, kaip keičiasi politinė situacija arba kokie yra iššūkiai. Tai gana sveikas politinis procesas, kai sistema leidžia atsirasti naujoms jėgos, kartu leidžia natūraliai nunykti toms jėgoms, kurios nepateisino lūkesčių“, – vertina mokslininkas.

Nusivylimas ir nepasitikėjimas partijomis, pasak V.Vobolevičiaus, pastebimas ir daugelyje kitų demokratinių valstybių. Jos veikia gerai, kai yra aiškus ryšys tarp socialinės grupės, rinkėjų ir partijos, kuri yra glaudžiai su ja susijusi. Tačiau dažniausiai šios grupės būna ganėtinai pakrikusios, pačiose partijose esama labai daug skirtingų srovių, be to, atsiranda ir oportunistinių judėjimų, apeliuojančių į emocinius dalykus. Vakaruose tokios yra prieš imigrantus nusistačiusios partijos, Lietuvoje – antisisteminiai judėjimai. Jų egzistavimas yra nulemtas pačios demokratijos ribų.

Be to, politinės partijos šiandien konkuruoja su nepolitiniais, dėmesio reikalaujančiais užsiėmimais, pramoginiu pasauliu. „Pačios partijos panašėja į pramogų pasaulio organizacijas, nes konkuruoja su visokiais šokių projektais ir pan. Dėl to, kad reikia konkuruoti, kad aižėja socialinė bazė, partijoms neapsimoka prisirišti prie vienos socialinės bazės ir rinkėjų grupės. Todėl, kad laimėtum rinkimus ir patrauktum kuo daugiau rinkėjų, reikia ir daugiau šou elementų“, – konstatuoja V.Vobolevičius.

Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, iš beveik 1,2 mln. piliečių, kurie balsavo per pastaruosius savivaldos rinkimus, daugiau nei 550 tūkst. rinkėjų buvo vyresni nei 55 metų amžiaus, vos 220 tūkst. – jaunesni nei 35-erių. Tai rodo, kad valstybės politinę raidą iš esmės lemia vyresnio ar jau pensinio amžiaus žmonės, kurie neabejotinai turi ir savo politinių prioritetų bei lūkesčių. Ar tokiu atveju apskritai įmanoma vykdyti ryžtingas reformas?

T.Janeliūnas prognozuoja, kad situacija ateityje kažin ar keisis. Jo žodžiais tariant, visuomenė apskritai sensta, todėl natūralu, kad vis didesnė rinkėjų dalis bus vyresnio amžiaus. Be to, jaunimas, kaip ir daugelyje kitų pasaulio valstybių, pasyviau dalyvauja politikoje ir rinkimuose, nes turi kur kas patrauklesnių veiklų. Tačiau, mokslininko vertinimu, tai nebūtinai reiškia, kad politikai turėtų tenkinti vien pensininkų ar pagyvenusių piliečių interesus, o ir jie patys gali būti pakankamai toliaregiški ir norėti gerovės ne tik asmeniškai sau, bet ir savo vaikams ar anūkams. Šiuo atveju būtina, kad atsakomybę prisiėmę politikai suvoktų, jog negali populistiškai pataikauti vienai rinkėjų grupei.

Politologo V.Vobolevičiaus nuomone, jei jaunesnieji rinkėjai jaustųsi itin blogai, jie tikrai ateitų į rinkimus ir iš pačios politikos tikėtųsi daugiau. Tiesiog pensininkai turi daugiau laisvo laiko gilintis į politiką, todėl ir reiškiasi joje aktyviau.

„Politika pirmiausia yra reginys, o ne atsakingas programų skaitymas vardan valstybės ateities, kaip kartais sako teoretikai. Panašiai kaip sportas, kai tu sergi už komandą ne dėl to, kad tavo vienas balsas kažką labai daug reiškia ir tu labai atsakingai eini šaukti ir palaikyti savo komandos arenoje, o todėl, kad tau arenoje šaukti visų pirma yra gera ir tu turi tam laiko“, – teigia politologas.

O kaip šį reginį padaryti ne tik malonų akiai ir tenkinantį visuomenės poreikius, bet ir kokybiškesnį? Pasaulio banko sudaromi reitingai, kuriuose vertinamas politinis patronažas – valstybės išteklių eksploatacija, valstybės tarnybos politizacija, politinė korupcija ir panašūs rodikliai, rodo, kad Lietuva vis dar gerokai atsilieka nuo demokratinių Vakarų šalių.

„Pesimistinis dalykas yra tas, kad tai įsisenėję ir labai sunkiai keičiasi. Pokyčiai įmanomi, jei pačiam politiniam elitui ateina supratimas, kad daugiau taip gyventi mes nebegalime ir reikia valytis iš vidaus, pradėti tų ligšiolinių praktikų netoleruoti. Tokį supratimą paprastai lemia išoriniai veiksniai. Per nepriklausomybės laikotarpį politikos kokybė labai smarkiai išaugo nuo 1998–1999 iki 2004 metų, kai norėjome stoti į ES, bet nepatekome į pirmąją derybų bangą, o į ją pateko tiek Lenkija, tiek Estija. Visam politiniam elitui buvo didelis šokas, todėl sutelktos pastangos atlikti reikšmingas reformas. Kitas panašus sukrėtimas buvo pasaulinė finansų krizė“, – aiškina L.Gudžinskas.

Pasak jo, įstojus į ES valdymo kokybė išaugo, tačiau pastarąjį dešimtmetį mes daugiau ar mažiau plūduriuojame toje pačioje vietoje – nekrintame žemyn, tačiau ir reikšmingai nekylame. Paskata susirūpinti, gerinti viešąjį sektorių ir valdymo kokybę gali būti ir išaugusi Rusijos agresija ar sumažėjusi ES parama.

Mokslininkas pateikia Švedijos pavyzdį. Naujausia istorinė šios valstybės analizė rodo, kad Švedijai išnaikinti korupciją ir pagerinti valdymo kokybę pavyko XIX a. viduryje. Viskas prasidėjo nuo to, kad 1809-aisiais Švedija prarado daug metų valdytą Suomiją, kurią prisijungė Rusijos imperija. Švedijos politinis elitas, pasak L.Gudžinsko, tuomet sunerimo: jeigu ir toliau taip tvarkysimės valstybės viduje, tai ir mūsų pačių nebeliks. Teismuose labai padidėjo bylų skaičius dėl piktnaudžiavimo viešąja tarnyba, korupcijos ir pan. Švedijai iš viso prireikė 40 metų, kad korupcija būtų įveikta ir politikos kokybė kardinaliai išaugtų. Belieka sužinoti, kiek laiko prireiks mums.

Dovaidas Pabiržis

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...