2010 Rugsėjo 28

Dr. Frances Hensley

Pokyčiai mokyklose prasideda nuo noro keistis pačiam

veidas.lt

Gyvename pasaulyje, kur viskas keičiasi ne dienomis, o valandomis, todėl greičiausiai nerasime pasaulyje valstybės, kur nevyktų įvairių sričių reformos, o ypač – švietimo. Būtent ši sritis turi būti sparčiausiai besivystanti, nes ji ugdo mūsų ateities žmogų. Deja, visi esame pripratę prie nusistovėjusios tvarkos, taip pat ir mokyme. Tačiau ar senas mokymo modelis gali veikti pasaulyje, kuriame daugelio dabar populiarių specialybių prieš 20 metų net nebuvo.

Įgyvendinti pakeitimus nėra lengva, tačiau jų siekiantys švietimo sistemos kūrėjai ir mokytojai nenuleidžia rankų – jie bando norą keistis ir tobulėti sužadinti kiekvieno mokyklos direktoriaus, mokytojo, mokinio širdyje.

Tokį tikslą – ugdyti švietimo darbuotojų lyderystę, kuri atvestų prie realių pokyčių, yra išsikėlusi ir projekto „Lyderių laikas“ komanda.

Praėjusią savaitę ji Vilniuje surengė jų pačių išverstos ir išleistos Carlo D. Glickmano knygos „Lyderystė mokymuisi: kaip padėti mokytojams sėkmingai dirbti“ (angl. „Leadership for Learning: How to Help Teachers Succeed“) pristatymą.

Knygą pristatė bei savo pačios patirtimi, kaip iš esmės pakeisti mokymo bei mokymosi procesą, ugdyti mokytojų lyderystę bei kurti tai skatinančią infrastruktūrą dalijosi viešnia iš Jungtinių Amerikos Valstijų – dr. Frances Hensley – Mokyklų reformos iniciatyvos (School Reform Initiative angl.), valstybinės profesinės organizacijos, vienijančios šalies ir užsienio valstybių švietimo darbuotojus, steigėja ir pirmininkė.

Konferencijos, į kurią atvyko per 450 švietimo darbuotojų iš visos Lietuvos, metu F. Hensley ne tik pristatė knygą, bet ir ragino mokytojus iš šono pažvelgti į savo profesiją, mokymą ir jo tikslus. Renginio dalyvius ji kvietė nebijoti keistis ir keisti savo požiūrio – tiek asmeniškai, tiek ir valstybiniu lygiu, nes tik taip, jos nuomone, galima įgyvendinti realią švietimo sistemos reformą.

Taigi, apie tai, kaip skatinti ir remti į pokyčius nukreiptą suaugusiųjų mokymąsi šio tikslo siekiančiose, mąstančiose švietimo bendruomenėse, kurioms svarbus tobulas žinių išmokimas ir teisingumas, klausėme pačios dr. F. Hensley.

Dr. Frances Hensley

V.: Kokia pagrindinė idėja, kurią atsivežėte į Lietuvą?

F.H.: Viena pagrindinių idėjų, – tam, kad sukurtume tokias mokyklas, kuriose būtų gera mokytis mūsų vaikams, reikia panaikinti ribas, kurias sukuria pažymiai, klasės, durys, nekalbėjimas tarp mokinių ir mokinių, švietimo sistemos administravimas. Manau, kad mums reikia daugiau bendrumu, bendravimu, visapusišku mokinių ir mokytojų mokymusi vieniems iš kitų pagrįstos mokyklos. Kur visi dalinasi savo žiniomis ir patirtimi. Reikia siekti tokios mokyklos, kur nuolatinis mokymosi procesas niekada nesustoja, kur nuolat siekiama būti geresniu mokiniu ir geresniu mokytoju, ir tai daryti kuo geresniais būdais.

Tai visai kitokia nei įprasta mokymosi forma. Nes dabar mokytojai susitinka su kitais mokytojais, su kitais lyderiais, kitais žmonėmis iš ministerijų, ir taip siekia tobulinti savo darbo metodus ar juos susikurti.

Tačiau mokytojai turėtų būti ne tik kažkieno kito žinių bei idėjų naudotojais, bet ir bendraautoriais. Jie turėtų dirbti kuriant mokymosi ir mokymo sistemą.

V.: Kalbate apie visos sistemos reformą. Negi tai padaryti taip paprasta?

F.H.: Nemanau, kad tai paprasta. Jei būtų lengva, tai jau būtume padarę seniai. Tai didelis iššūkis, nes mokyklos yra gana uždaros, izoliuotos nuo kitų, viskas vyksta tarsi už uždarų durų. Tai kultūrinis paveldas. Ir dėl to reikia visapusiškų pastangų, kad tai pasikeistų. Tai turi ateiti ir iš pačios mokyklos, mokinių ir mokytojų, iš ministerijų, iš žiniasklaidos, tėvų. Mokyklos turi dalintis savo patirtimi vienos su kitomis – ne tik regioniniu, bet ir nacionaliniu lygiu. Šiems pokyčiams turi būti naudojami ir mokesčiai, ir įvairiausi fondai.

Taigi, tai reiškia ne tik tai, kad pasikeičia mokytojo elgesys, bet ir tai, kaip viskas pasikeičia platesnėje erdvėje.

Iš esmės ir kultūrinis pokytis, nes reikia keisti požiūrį į mokyklą. Reikia pakeisti savo vertybes ir nuomonę. Turime norėti kitokios mokyklos. Ir tas noras turi tapti parama. Pokyčiai turi atsirasti kiekvienoje klasėje, kiekvienoje mokykloje, visoje Lietuvoje, visoje Europoje, visose JAV.

Neužtenka siekti pokyčių vienoje ar kitoje mokykloje ar kelių mokyklų grupėje. Viskas turi vykti vienu metu, mokyklos visoje šalyje turi padėti vienos kitoms, palaikyti vienos kitas ir taip augti bei keistis, judėti ta pačia kryptimi.

Štai kodėl tai toks didelis iššūkis. Mokytojai turi siekti ne vien to, kaip išmokyti vaikus geriau skaityti. Taip, jei turi siekti ir šito. Tačiau labai svarbu, kad tai būtų daug didesnės sistemos dalis.

V.: Taigi, nuo ko reikia pradėti? Kas pasikeisti turi pirmiausia? Ar pakanka, kad pradžioje apie tai padiskutuotume, taip kaip šiandien?

F.H.: Manau, kad daug kur šie procesai prasidėjo būtent nuo to. Imkime JAV profesinio ugdymo mokyklas, vidurines mokyklas ar universitetus. Čia ėmė keistis mokytojų lyderystės suvokimas ir mokytojų rengimasis savo darbui. Tai buvo tarsi pokyčiai iš vidaus. Vėliau tai ėmė keisti visą aplink esančią sistemą. Mokytojai sukūrė savo modelius, vėliau jie apėmė vis daugiau klasių ir mokyklų, kol galiausiai atsirado kritinė masė žmonių, tikinčių tokiais pokyčiais ir norinčių, kad jie būtų įgyvendinti.

Kitur procesai prasidėjo nuo to, kad mokytojai mokėsi naudodamiesi profesiniu tobulėjimu, iš karto baigę mokyklas ir pradėję mokytis būti mokytojais.

Dar kitur pokyčiai prasidėjo nuo visuomenės narių intereso.

Manau, kad modelių yra labai daug, ir viskas priklauso nuo to, kokios vyrauja nuostatos, kiek mokytojai yra stiprūs, galiausiai, kokie yra ištekliai.

V.: Tačiau ar šie pokyčiai tikrai įmanomi visose šalyse, nepriklausomai nuo jų kultūros ir istorinės patirties? Juk tarkime Lietuva labai skiriasi nuo JAV.

F.H.: Konferencijoje paminėjau pavyzdžius šalių, kuriose šie pokyčiai buvo įgyvendinti itin sėkmingai, nors ir visur skirtingai. Pirmiausia tai Suomija – artima Lietuvos kaimynė. Taip pat visiškai kitokios ir tolimos šalys kaip Singapūras, Pietų Korėja, JAV. Tai labai skirtingos šalys, kur ir nuostatos labai skirtingos.

Vienur pokyčiai prasidėjo apačioje ir išplito, kol apėmė visą sistemą. Kitur jie prasidėjo „iš viršaus“ ir buvo puikiai adaptuoti mokyklose.

Žinoma, idealu, kai tie pokyčiai plinta abejomis kryptimis – pradedant švietimo ministerija viršuje, baigiant kiekviena klase atokiausioje mokykloje.

Prezidentas ar ministras turi pasakyti – taip, tai labai svarbu, tai mūsų tikslas. O kiekvienas mokytojas turi suvokti, kad jam būtina pasikeisti.

Kitaip sakant, svarbiausia, kad visur pokyčiai apėmė daug grandžių vienu metu – pradedant kiekviena klase, baigiant visa švietimo sistema.

Ir tai buvo kiekvienos šalies sėkmės pagrindas, net jei visur jis buvo kitoks.

V.: Kaip tokia reforma galėtų vykti Lietuvoje? Kurių šalių pavyzdžiai mums būtų tinkamiausi?

F.H.: Žinoma, negalima paimti kurios nors šalies pavyzdžio ir paraidžiui jo nukopijuoti. Kiekviena šalis turi to, ko iš jos galima pasimokyti. Kiekviena šalis turi rasti savo modelį. Tiek, kiek susipažinau su Lietuva ir kiek spėjau čia pamatyti, susidariau įspūdį, kad čia jau yra visos pokyčiams reikalingos aplinkybės, struktūros, ir, svarbiausia, mokytojų nusiteikimas.

Be to, Lietuvoje yra galimybė į mokyklas atvesti naujus mokytojus ir naujus lyderius, kurie galėtų remti ir palaikyti šią naujo mokymosi idėją. Gal tai neturi būti formali programa, nors matau, kad ministerijose pokyčiai mokyklose yra prioritetas.

Manau, svarbiausia, jog šalyje būtų lygybė tarp mokymo įstaigų. Kad kiekviena jų turėtų galimybę vystytis savarankiškai, prieiti prie šaltinių, gauti išorinę paramą – tai svarbiausia, kas prisidėjo prie pokyčių JAV, ir manau, kad tai labai svarbu ir Lietuvoje.

Žinoma, visi į šį procesą ateiname su savo patirtimi ir istorija, ir visiems mums tai yra labai svarbu. Tačiau tikiu, kad tokios programos gali būti įgyvendintos bet kurioje šalyje.

V.: Ar Lietuvoje mokytojai yra pasirengę tokiems pokyčiams?

F.H.: Į konferenciją (ji vyko rugsėjo 23 d. aut. past.) užsiregistravo 450 žmonių. Man tai atrodo labai svarbus požymis, kad mokytojai nori keistis ir mokytis. Tai mane labai padrąsina ir įkvepia.

Kokius matote pavojus? Ar nenutiks taip, kad vieni mokytojai labai norės keistis ir keisti mokymosi procesą, o kitiems tai atrodys nepriimtina, o kadangi mokyklos turės pakankamai daug laisvės turėti savo modelį, nukentės vaikai, nuo kurių iš esmės niekas nepriklausys? Kad tarp jų atsiras atstumas, nes vieni bus mokomi pagal naują sistemą, o kiti su ja net nesusidurs?

Galiu pasakyti, kad tai didelis iššūkis, bet jei jo bijosime, tai gali atgrasyti mus nuo tobulėjimo. Ir tada vaikai nukentės lygiai taip pat.

Žinoma, toks naujas požiūris į mokymąsi yra labai naujas, o pokyčiai visuomet yra rizika. Keistis sunku bet kurioje profesijoje – ar jūs esate mokytojas, ar žurnalistas. Tačiau tuo pačiu keistis ir tobulėti būtina. Net jei pagal tą pačią schemą dirbai kokius 20 ar 30 metų.

Juk jei tu nenori keistis ir tobulėti, vadinasi, nesi profesionalas, o gal ir mokykla tau nėra pati geriausia vieta dirbti. Noras keistis mokytojui turi kilti iš širdies, tai neturi būti prievarta ar nurodymas iš viršaus.

Iš kitos pusės, negalima mokytojo palikti vieno paties. Jam reikia padrąsinimo, įkvėpimo, galiausiai, būtina suteikti žinių, galimybes, pasiūlyti naujus modelius.

V.: Taigi, kokie tie modeliai? Nupieškite naujos pamokos viziją.

F.H.: Nenorėčiau dirbtinai siūlyti vienokio ar kitokio modelio. Ar pasakyti, kad dabar dirbti reikia visiškai priešingai nei iki šiol. Negalima pasakyti, kad štai toks ar anoks yra mūsų naujasis mokymosi būdas. Manau, kiekvienas mokytojas jį turi atrasti pats.

V.: Visgi, pabandykime pamodeliuoti bent jau bendrais bruožais.

Taip, yra tam tikros modelio charakteristikos. Ideali klasė – tokia, kur mokytojai ir vaikai visi įsitraukę į mokymąsi. Mokiniai gali mokytis individualiai ir poromis ar grupėmis, nes vieniems geriau sekasi vienaip, kitiems kitaip. Mokytojas gali sėdėti priešais mokinius ar tarp jų.

Svarbiausia, kad kiekvienas galėtų atsiskleisti geriausiai. Vienam sekasi dirbti žodžiu, kitam raštu, ir svarbu, kad po darbo žodžiu visuomet būtų galimybės tiems, kuriems geriau sekasi rašyti. Kitaip sakant, ideali klasė – tokia, kur kiekvienas sulauks savo galimybės atskleisti savo sugebėjimus ir stipriąsias puses.

V.: Ar tai tinka bet kuriai disciplinai, pradedant algebra, baigiant kūno kultūros pamokomis?

F.H.: Taip, visiškai. Matematika nėra vien tik skaičiai. Tai principai, o jų pritaikymas daug platesnis nei galima pamanyti. Mums reikia keisti požiūrį į tai, ką reiškia mokytis matematikos, geografijos, kalbų. Tai atvertų daug daugiau naujų galimybių mokytis kitaip, personalizuoti švietimą taip, kaip mes nė neįsivaizdavome.

V.: O kaip vyktų pats mokymasis?

F.H.: Svarbu, kad klasėje būtų padedama tiems, kuriems kas nors sekasi blogiau. Galiausiai, kad nebūtų koncentruojamasi į klaidas. Priešingai, kad iš klaidų būtų mokomasi. Kad klaidos būtų suvokiamos kaip natūralus mokymosi procesas. Kad atsakymas būtų ne tik teisingas ir klaidingas. Kad mokiniui liktų didžiulė erdvė tarp šių dviejų atsakymų, nes kaip tik čia ir vyksta mokymasis.

V.: Bet kad ir kaip būtų, galiausiai visų laukia baigiamasis egzaminas, kur atsakymas yra tik teisingas arba klaidingas…

F.H.: Taip, šitai neišvengiama ir tai visiškai natūralu. Svarbiausia, kad kelių iki šio egzamino yra labai daug, o mokymosi tikslas – ne vien baigiamasis egzaminas, o visas mokymosi procesas. Juk mums svarbu, ką vaikas gauna, koks jis užauga, ir ką sugeba bei suvokia baigęs mokyklą.

Ačiū už Jūsų atsakymus.

Apie projektą „Lyderių laikas“

Projektas yra sudėtinė programos „Mokyklų tobulinimo programa plius“ dalis. Lyderystės projektą inicijavo Švietimo ir mokslo ministerija, vykdo Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras. Projektas skirstomas į du etapus: 2009–2011 metai ir 2011–2013 metai. Projektą bendrai finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos Respublika. „Lyderių laikas“ skirtas visai Lietuvos švietimo bendruomenei siekiant sutelkti švietimo lyderystę ir jos ugdymu suinteresuotas pajėgas. Jo pagrindinis siekis – sukurti Lietuvoje paramos švietimo lyderiams infrastruktūrą, kuri skatintų iniciatyvių švietimo dalyvių veiklą, diskusijas apie lyderystės svarbą ir vertę, leistų įgyvendinti pažangias idėjas ir naujoves švietimo sistemoje.

Projekto interneto svetainė www.lyderiulaikas.smm.lt

Lyderių laikas

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Anonimas rašo:

    nieko ypatingo cia nepasake, tik kratinys dabar madingu zodziu. manau ir taip dauguma mokytoju stengiasi pritaikyti iviairius darbo metodus, padeti tiems kam sekasi sunkiau bei ne tik semtis patirties bet ja skleisti. zdz, isleista daug pinigu uz grazius madingus pasnekijimus, o visas efektas kad is jav si autore, daugiau nieko


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...