2011 Sausio 23

Mantas Martišius

Pirmoji karo auka būna tiesa

veidas.lt

Šį kartą su “Skaitinių” rubrika pateikiame ištrauką iš “Versus aureus” leidyklos išleistos Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto lektoriaus Manto Martišiaus knygos “Neakivaizdus karas”, pasakojančios apie propagandines manipuliacijas karinių konfliktų metu.

2008 m. rugpjūtį, kai pasaulio žiniasklaidos priemonių dėmesys buvo sutelktas į Pekino vasaros olimpinių žaidynių atidarymą, tarp Gruzijos ir jai priešiškų Rusijos kariuomenės remiamų separatistų kilo ginkluoti susirėmimai. Netrukus Rusijos tankai kirto Gruzijos sieną. Savo ruožtu Gruzijos vyriausybė paskelbė, kad privalo atstatyti konstitucinę tvarką P.Osetijoje ir pasipriešinti Rusijos invazijai į jos teritoriją. Rusijos gynybos ministerija neigė įsiveržimo faktą, esą jos kariuomenė dar iki vidurnakčio, prieš Gruzijai paskelbiant savo siekį atkurti konstitucinę tvarką P.Osetijoje, jau pirmąją konflikto parą įžengė į Gruzijos teritoriją. Neigdama šį precedentą Rusijos gynybos ministerija negalėjo pasakyti, kada tiksliai Rusijos kariai kirto Gruzijos sieną. 2008 m. rugpjūčio 8 d. Gruzija atakavo separatistinės P.Osetijos autonomijos sostinę Cchinvalį. Mūšiuose buvo naudojama sunkioji karinė technika, aviacija, reaktyvinė artilerija, žuvo žmonės.

Į Gruzijos kontroliuojamą Cchinvalį atvykus rusų tankams, gruzinai turėjo apleisti savo pozicijas mieste. Be to, Rusijos kariuomenė pradėjo kovas prieš Gruzijos kariuomenę ir už P.Osetijos regiono ribų. Kai rusų lėktuvai subombardavo gruzinų aviacijos bazę šalia Tbilisio, Gruzija pagrasino galinti paskelbti Rusijai karą ir pradėjo visuotinę mobilizaciją.

Rusijos kariniai daliniai taip pat įžengė į tarptautinės teisės požiūriu de jure Gruzijai priklausantį kitą separatistinį regioną – Abchaziją.

Spauda palaiko oficialią šalies poziciją

Karas didina visuomenės susidomėjimą, todėl sulaukia atitinkamo žiniasklaidos dėmesio. Didžiausias domėjimasis žiniomis būna konflikto metu. Dauguma žmonių neturi galimybės tiesiogiai stebėti karo, todėl smalsumą priversti tenkinti žiūrėdami tiesiogines transliacijas iš įvairių karinių konfliktų vietų ar skaitydami periodinėje spaudoje publikuojamą informaciją. Anot Dano Kennedy, per televiziją transliuojant užsienio naujienas neretai pristingama labai paprasto pateikimo: “Karas paprastas – geri vaikinai kovoja prieš bloguosius, žurnalistai įsitaisę kariniuose džipuose, o išėję į pensiją generolai rodo į žemėlapį ir sako, kad pergalė jau arti.”

Gruzijos ir Rusijos karo metu abi kariaujančios šalys intensyviai vykdė informacinį propagandinį karą, skelbė skirtingus pranešimus, kuriuos operatyviai patikrinti buvo sudėtinga. Užsipultas Gruzijos nacionalinio banko tinklalapis, o jo tituliniame lape pavaizduoti XX amžiaus diktatoriai ir M.Saakašvilio portretas šalia jų. Pasaulio žiniasklaida buvo įtraukta į Rusijos ir Gruzijos informacinį karą. Tai, kad konfliktas daugumai masinės komunikacijos priemonių prasidėjo “netikėtai”, kariaujančioms šalims leido efektyviai plėtoti informacinį karą. Iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo, kas pirmieji pradėjo karinius veiksmus. Rusijos ir Gruzijos karinio konflikto metu informacinėje erdvėje vykęs intensyvus informacinis karas privertė redakcijas spręsti sunkius žinių atrankos ir tikslaus jų pateikimo uždavinius. Konflikto metu įvairūs žiniasklaidos kanalai dažnai skirtingai pranešdavo apie tą patį įvykį, skirtingai interpretuodavo ar komentuodavo abiejų konfliktuojančių šalių atstovų pasisakymus.

Stokodama patikimų žinių pasaulio bendruomenė buvo verčiama moraliai stoti į vienos iš kariaujančių šalių pusę. Žiniasklaidai, o per ją ir visuomenei, kilo esminis klausimas – kaip vertinti iš konflikto zonos ateinančias žinias ir kuri pusė yra auka, o kuri agresorė. Nors pirmosiomis Gruzijos ir Rusijos karo dienomis dar niekas nebuvo aišku, Lietuvos žiniasklaida stojo palaikyti Gruzijos. Tai galima paaiškinti informaciniame kare būdingu reiškiniu, kai spauda stoja palaikyti savo šalies oficialios pozicijos.

Nutilus karo pabūklams ir įtampai atslūgus paaiškėjo, kad minėto karo pradžia nėra tokia vienareikšmė, kaip galėjo pasirodyti. Liko daugybė neatsakytų klausimų dėl karo eigos. Lietuvos žiniasklaidos vienpusiškas Gruzijos palaikymas neturėjo faktinio pagrindimo. Nepavyko išlikti nešališkiems ir objektyviems. Lietuvos atveju tai išskirtinis reiškinys, tačiau vertinant pasaulinio konteksto požiūriu – ne. Abu karai Persijos įlankoje, Kosovo konfliktas, karas Afganistane ir kiti pastarųjų dešimtmečių konfliktai tą puikiai iliustruoja.

Žinias reikia vertinti atsargiai

Dėl moderniųjų komunikacijos technologijų pasaulis tapo mažesnis, o valstybės – vis labiau priklausomos viena nuo kitos, nors ir yra už šimtų ar tūkstančių kilometrų. Mus veikia pasaulio įvykiai, o ir žinios apie procesus užsienyje tampa tokios pat svarbios kaip ir vidaus naujienos. Technologijų ir komunikacijų pažanga sumažino laiko ir erdvės keliamas kliūtis. Tai lėmė, kad dabartinėse visuomenėse komunikacijos reikšmė yra daug didesnė negu ikimoderniose visuomenėse.

Globali informacinė erdvė susikūrė, žiniasklaidai tapus globalios politikos žaidėja. Šiandien vienas svarbiausių valdžios prioritetų yra vyravimas informacinėje erdvėje. Siekis ją valdyti būdingas ir taikos, ir karinio konflikto metu. Taikos laikotarpiu globalioje informacinėje erdvėje taip pat vyksta informaciniai karai, todėl žinios iš užsienio turėtų būti vertinamos atsargiai. Karinio konflikto metu labai išauga ne tik žmonių domėjimasis informacijos srautais, bet ir informacinio karo paveiktų duomenų kiekis. Perteikiamų žinių kontrolė ir manipuliavimas jomis sudaro pagrindinę informacinio karo funkciją, kurios paskirtis – tarnauti kitų tikslų įgyvendinimui, t.y. formuoti politinį kontekstą, pateisinti karinius veiksmus, garantuoti įtaką bei galią ir jų plėtotę.

Pakito iki tol egzistavusi galios pusiausvyra. Pastaruoju metu valstybės karinė jėga nebėra išskirtinė priemonė, sprendžiant tarpvalstybinius konfliktus. Daug dėmesio skiriama žinių sklaidai. Įvykus informacinei revoliucijai, masinės komunikacijos priemonės įtraukiamos į vieną seniausių tarpvalstybinių konfliktų sprendimo būdų – karą. Technologinis progresas visada turėjo įtakos karo veiksmams. Ilgą laiką išskirtiniai karo bruožai buvo visuotinė mobilizacija ir glaudus pramonės bei karinio pajėgumo ryšys. Per informacinę revoliuciją karas įgavo dar vieną – informacinio karo pavidalą.

Karai keliasi informacinėn erdvėn

Informacinį karą analizuoja politologai, karo mokslo specialistai, psichologai ir sociologai, tačiau skiriasi šių mokslų tyrimo aspektai. Politologijos mokslų atstovus domina informacinio karo poveikis politinei padėčiai šalyje ir nacionaliniam saugumui. Karo mokslo specialistai sutelkia dėmesį į konkrečias priemones, kuriomis galima paveikti priešo komunikacijos sistemas, ir būdus, kaip apsisaugoti nuo nedraugiškos šalies priešiškų veiksmų. Psichologai nagrinėja propagandos poveikį psichinei visuomenės būklei. Sociologai tiria informacinio karo įtaką visuomenei bei informacinės revoliucijos, visuomenės transformacijos padarinius. Komunikacijos mokslo atstovus domina žiniasklaidos vaidmuo informaciniame kare.

Būtent šios priemonės šiuolaikinėse visuomenėse yra klijai, kurie “suriša” valstybės piliečius į bendrą visumą. Informacinio karo metu kryptingai veikiant žiniasklaidą daromas poveikis visuomenei. Ateities konfliktai – tai informaciniai karai. Iš kitų karybos rūšių jie išsiskiria tuo, kad pritaikomi ne tik per karinį konfliktą, bet ir taikos metu, nes sunku nustatyti informacinio karo agresijos šaltinį, besislepiantį po anonimiškumo skraiste. Be to, priešingai nei industriniam karui, informaciniam karui nereikia tiek daug valstybės išteklių ir lėšų, todėl, kilus konfliktinei tarpvalstybinei situacijai, valstybės linkusios jo griebtis.

Formaliai pirmojo informacinio karo pradžia laikoma 1991 m. sausio 18 d. prasidėjęs karas tarp koalicinių pajėgų ir Irako, okupavusio kaimyninį Kuveitą. 1991 m. sausio 13 d. įvykius Lietuvoje taip pat galima įvardyti kaip informacinį karą. Pastarieji dar kartą parodė, kad šiuolaikinių valstybių nacionalinį saugumą iš esmės lemia informacinis saugumas…

Apie knygą

“(Ne)akivaizdus karas” – knyga, kurioje metodiškai nagrinėjamas informacinis karas ir jo sąveika su masinėmis komunikacijos priemonėmis. Iš kitų karybos rūšių informaciniai karai išsiskiria tuo, kad pritaikomi ne tik karinių konfliktų, bet ir taikos laikotarpiu, nes informacinio karo agresijos šaltinį sunku nustatyti, be to, nereikia tiek daug išteklių, negu vykstant industriniams karams.

Knygos autorius – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorius daktaras Mantas Martišius. Kalbėdamas apie savo knygą jis pabrėžia: “Kiekviename kare pirmoji auka būna tiesa, tik ji mažai kam rūpi. Svarbiausia įtikinti aplinkinius, kad esi teisus. Susikuria paradoksali situacija: žiūri karo vaizdus ir suvoki, kad matai melą ir tiesą viename.

Tiesa – tai žinios, kad karas vyksta, o sprogimai ir šaudymas realūs, ten pavojinga, žūsta žmonės. Melas – tai karo priežastys, karo eiga ir kontekstas. Tikiuosi, kad knyga padės jums geriau perprasti informacinį karą.”

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. ?? ?? rašo:

    apgailetina, kai svetimomis frazemis, pristatomos knygos.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...