2015 Birželio 18

Pirmas „žaliasis“ prezidentas Latvijos politinės darbotvarkės nepakeis

veidas.lt

Scanpix

Rinkimai. Per prezidento rinkimus Latvijoje, kaip ir kone visose Rytų bei Vidurio Europos regiono valstybėse pastaruoju metu, dominavo saugumo temos, o naujuoju šalies vadovu tapo gynybos ministras Raimondas Vėjuonis.

Latvijoje daug politinių galių neturinčio prezidento rinkimai primena vieną didelę politinių intrigų, rietenų, interesų, išankstinių susitarimų ir išskaičiavimų kovą. Dėl to Latvijos piliečiai jų nemėgsta, o dauguma gyventojų, apklausų duomenimis, pasisako už tiesioginius prezidento rinkimus. Turbūt todėl tarpukario prezidentai Latvijoje prisimenami ir vertinami itin palankiai ir dažnai net teigiama, kad pirmajam po nepriklausomybės atkūrimo valstybės vadovui Gunčiui Ulmaniui postą garantavo būtent jo garsi pavardė. Šalyje net veikia nereikšminga vieno klausimo politinė partija „Už prezidentinę respubliką“, kuri pagrindiniu savo tikslu laiko tiesioginių prezidento rinkimų įteisinimą.

Dėl sudėtingo okupacinio palikimo, pilietybės praktikos niuansų Latvijoje politinis tęstinumas buvo dar svarbesnis nei kitose Baltijos valstybėse. Būtent todėl latviai nusprendė nepriimti naujos konstitucijos, tačiau atkurti tarpukario, 1920 m. Latvijos konstitucijos galiojimą. Nenuostabu, kad to laikotarpio politinės realijos ir tradicijos buvo kitokios, tad negali atitikti XXI a. poreikių. Būtent todėl pagrindinis šalies dokumentas buvo ir yra dažnai koreguojamas.

Vis dėlto kai kuri iš tarpukario atėjusi politinė praktika gyva iki šiol. Pavyzdžiui, Latvijos Respublikos Saeimą sudaro šimtas narių, nors šiuolaikinės demokratijos valstybėse suvokiama, kad lyginis parlamentarų skaičius gali atvesti valstybę į gilią politinę krizę. Panašus tarpukario reliktas yra ir prezidento rinkimai parlamente.

Viskas atrodo taip – prezidentas Saeimoje renkamas tol, kol kažkuris kandidatas surenka daugiau nei pusę, tai yra 51 balsą. Tam, kad parlamentarai artėtų prie bendro sutarimo, po kiekvieno balsavimo iš kovos pasitraukia mažiausiai balsų surinkęs politikas. Po eilės balsavimų paprastai lieka vienintelis pretendentas, kurio kandidatūrai galiausiai pritariama.

Panašiai nutiko ir per šių metų prezidento rinkimus. Kovą pradėjo keturi kandidatai, tačiau jau nuo pat pradžių buvo aišku, kad tikrosios varžybos užvirs tarp dviejų – krašto apsaugos ministro R.Vėjuonio ir teisininko, buvusio Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjo Egilo Levičio. Abu šiuos kandidatus iškėlė ir rėmė skirtingos valdančiosios koalicijos partijos: R.Vėjuonį – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, E.Levitį – dešinysis Nacionalinis susivienijimas. Pirmiesiems iš kovos pasitraukus opozicinių partijų kandidatams, dauguma jų atstovų neberėmė nė vieno iš šių politikų, todėl pagrindiniu iššūkiu tapo valdančiosios koalicijos sutarimas, ką ji pasiryžusi matyti šalies vadovo poste.

Sutarti nebuvo lengva. Po keturių slaptų balsavimų nė vienas iš kandidatų taip ir nesurinko daugumos. Jau buvo paskelbta, kad kitas bandymas išrinkti Latvijos prezidentą atidedamas dviem savaitėms. Tačiau tuomet Saeimos vadovė pakvietė valdančiąsias partijas dar kartą pasitarti, o po diskusijos buvo paskelbta, kad bus pasinaudota Latvijos konstitucijos suteikiama galimybe neatidėlioti rinkimų ir tą patį vakarą surengti dar vieną balsavimą dėl likusio kandidato. Šįkart R.Vėjuoniui pavyko atrasti trūkstamų rėmėjų, užsitikrinti keleto opozicijos parlamentarų palaikymą ir surinkti 55 balsus. Po įtemptos rinkimų dienos, kuri galėjo sukelti ir politinę vyriausybės krizę, Latvija pagaliau išsirinko naują valstybės vadovą.

Rugpjūtį pareigas eiti pradėsiančio R.Vėjuonio sėkmė – politinių susitarimų ir išskaičiavimo rezultatas. Latvijoje pamažu nusistovi postų dalybų tradicija, kai pagrindinei koalicijos partijai „Vienybė“ atitenka galimybė vadovauti vyriausybei, Nacionaliniam susivienijimui – parlamento vadovo kėdė, o trečiajam koalicijos partneriui, Žaliųjų ir valstiečių sąjungai, – prezidento postas. Būtent tai daugiausia ir nulėmė, kad pergalę šventė patyręs, tačiau visuomenės gana menkai pažįstamas technokratinis politikas, o ne kur kas ryškesnis teisininkas E.Levitis.

Kas žinoma apie naująjį prezidentą R.Vėjuonį? Apžvalgininkai po jo pergalės labiausiai išskyrė prezidento politinę patirtį. Estų dienraštis „Postimees“ pabrėžė,  kad R.Vėjuonio stiprybė yra jo neutralumas, kurį kritikai galėtų pavadinti ir bespalviškumu. Tačiau po šiuo neutralumu slepiasi didelė politinė patirtis, be to, naujasis Latvijos vadovas yra nusiteikęs mažiau nacionalistiškai nei daugelis kitų šalies politikų.

O štai Vakarų žiniasklaida suskubo iškelti egzotiškesnius ketverių metų kadencijai išrinkto R.Vėjuonio biografijos faktus: jis tapo vieninteliu Žaliųjų partijai atstovaujančiu valstybės prezidentu ES, socialiniame tinkle savo religines pažiūras yra apibūdinęs kaip pagonio, o kovodamas su klimato kaita savo vardu turi registruotą tik motorolerį.

Rusų žiniasklaidą labiausiai sudomino naujojo prezidento biografija: gimęs Pskove, motina rusė, kasdieniame gyvenime dažnai pereina prie rusų kalbos, nuosaikus nacionaliniais klausimais. Tikriausiai tai lėmė, kad Latvijos vadovas buvo pristatomas gana palankiai. „Rosijskaja gazeta“ priminė ir skambią tuomečio Latvijos gynybos ministro frazę, kad „tankų „Abrams“ mums nereikia, nes jie dažnai nuskęsta pelkėje“. Vis dėlto politikas aktyviai palaikė amerikiečių sprendimą dislokuoti šiuos tankus Latvijoje.

Netrukus 49-ąjį gimtadienį švęsiantis R.Vėjuonis iš tiesų yra sukaupęs didelę politinę patirtį. Latvijai atkūrus nepriklausomybę, jis dirbo biologijos mokytoju, vėliau nemažai metų praleido regioninėse aplinkos apsaugos tarnybose. 2002-aisiais politikas tapo aplinkos apsaugos ministru ir šiame poste be ryškesnių skandalų praleido net dešimtmetį. 2014 m., į Europos Komisiją išvykus dirbti Andriui Piebalgui, politikas užėmė gynybos ministro postą ir nutildė skeptikų, teigusių, kad nesugebės tinkamai pakeisti savo pirmtako, balsus. R.Vėjuoniui pavyko užtikrinti, kad gynybos finansavimas būtų padidintas, įsigyta ir nemažai naujos technikos, ginkluotės.

Nenuostabu, kad pagrindiniais savo prioritetais naujasis šalies vadovas ir išskyrė vidinį bei išorinį Latvijos saugumą. „Bet kuriame poste gali priimti svarbius praktinius sprendimus, taip pat ir būdamas prezidentu. Prezidentas Latvijoje ypatingas tuo, kad yra ir karinių pajėgų vadas, o saugumo klausimai Latvijos politinėje darbotvarkėje bus numeris vienas bent kelerius artimiausius metus. Juolab kad vėl prasidėjo debatai dėl kitų metų biudžeto mažinimo maždaug 100 mln. eurų. Tiek gynybos ministrui, tiek prezidentui bus labai svarbi užduotis užtikrinti, kad šis sumažimas nepaliestų gynybos ir kitų saugumo sričių“, – sakė R.Vėjuonis.

Jau anksčiau jis yra minėjęs, kad sieks, jog Latvijoje atsirastų ir nuolatinės NATO bazės, o krašto apsaugos finansavimas artėtų prie 2 proc. bendrojo vidaus produkto.

Akivaizdu, kad R.Vėjuonis – kur kas didesnis tarptautinio bendradarbiavimo šalininkas nei buvęs prezidentas Andris Bėrzinis, kuris nepanoro siekti antrosios kadencijos, o dažnai skeptiškai vertindavo Latvijos vaidmenį tarptautinėje bendruomenėje ar pirmininkavimą ES. Be to, naujasis prezidentas daug laisviau kalba angliškai.

Pagal nusistovėjusią Latvijos tradiciją pirmojo savo vizito kryptimi naujasis šalies vadovas rinksis Estiją, o po to greičiausiai aplankys Lietuvą.

Pagal Latvijos konstituciją prezidentas neturi didelių galių daryti įtakos Saeimos darbui ir gali tik vetuoti kai kurios parlamento priimtus įstatymus. Tačiau pats R.Vėjuonis įžvelgia nemažai neišnaudotų galimybių ir žada būti aktyvus. „Prezidentas turi teisę sušaukti valdybos posėdį dėl kiekvieno klausimo ir sudaryti konkrečią darbų eigą. Ši galimybė Latvijoje išnaudojama retai, bet tai suteikia progą kalbėti apie konkrečius klausimus – mediciną, pensijas, švietimą ar saugumą. Svarbu, kad prezidentas atrastų jėgų kalbėtis su partijomis. Tai atveria plačias duris“, – interviu „Latvijas Avize“ yra sakęs išrinktasis prezidentas.

Neformalus Žaliųjų ir valstiečių sąjungos lyderis, iš posto nepajudinamas Ventspilio meras Aivaras Lembergas yra minėjęs, kad R.Vėjuoniui praverstų viešo kalbėjimo pamokos. To neneigia ir pats prezidentas. Pasak jo, oratorystė nėra jo stipriausia pusė, tačiau jis įsitikinęs, kad darbai gali kalbėti už save, o prezidentas visuomet turi padėjėjų, galinčių pagelbėti šioje srityje.

A.Lembergas, neslepiantis savo pozicijos dėl glaudesnio Latvijos ir Rusijos bendradarbiavimo, taip pat pabrėžė prezidento galimybes suvienyti latvių ir rusakalbių bendruomenes. Tokią mintį nedrąsiai palaiko ir pats R.Vėjuonis. „Prezidentui reikia būti neutraliam ir jis neturi Latvijos piliečių skirstyti pagal tautybę, – teigia politikas. – Man dažnai sakoma, kad dėl savo pasisakymų apie agresyvią Rusijos užsienio politiką aš atstumiu nuo savęs rusakalbę auditoriją. Iš vienos pusės, taip tikriausiai ir yra, bet šiuo metu Latvijos saugumas reikalingas ne tik latviams, bet ir čia gyvenantiems rusams, ukrainiečiams, žydams ar bet kuriai kitai tautai.“

Paklaustas, ar ryžtųsi premjero postą patikėti dažnai Latvijoje rinkimus laiminčiai ir daugiausia rusakalbių interesams atstovaujančiai „Santarvės centro“ partijai, R.Vėjuonis pabrėžia, kad nors ir negalima visiškai atmesti tokios galimybės, tačiau jis palaiko Latvijoje nusistovėjusią praktiką, jog Saeimos partijos pačios susitaria dėl valdančiosios koalicijos. O tai reiškia, kad „Santarvės centras“, be kita ko, pasirašęs ir bendradarbiavimo susitarimą su Vladimiro Putino partija „Vieningoji Rusija“, lieka už valdžios borto.

R.Vėjuonis taip pat žadėjo neatsisakyti praktikos tiesioginiame eteryje kalbėti rusiškai, nors dešinieji dažnai ir kritikuoja tokį politikų elgesį. „Tiesioginiame eteryje labai sudėtinga atsakyti į klausimus kita kalba. Iki šiol klausiamas rusiškai aš atsakydavau rusiškai. Būdamas prezidentas, ir toliau taip darysiu. Mums būtina bendrauti ir su ta visuomenės dalimi, kurios gimtoji kalba yra rusų. O jei manęs klausia angliškai, atsakau angliškai“, – aiškino naujasis prezidentas.

Tačiau kažin ar tai padės pagerinti politinius ir ekonominius santykius su didžiąją Rytų kaimyne, nuo kurios Latvija vis dar yra nemažai priklausoma. Pastarosios žinios iš Rusijos nebuvo palankios: pirmąjį šių metų ketvirtį turistų skaičius iš Rusijos Latvijos sostinėje Rygoje smuko net 40 proc., Rusija esą dėl kokybės trūkumų neseniai paskelbė stabdanti estiškų iš latviškų žuvų konservų importą, o „Ernst & Young“ prognozuoja, kad dėl mažėjančio rusiškų prekių tranzito per Latviją darbo šiame sektoriuje gali netekti net 18 tūkst. žmonių.

Dovaidas Pabiržis

 

Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis

Gimė 1966 m. Rusijoje, Pskovo regione, latvio, tuo metu tarnavusio čia kariuomenėje, ir rusės šeimoje. Vaikystę ir jaunystę praleido Sarkaniuose, Maduonos rajone.

1987–1993 m. dirbo Maduonos vidurinėje mokykloje biologijos mokytoju, 1989–1996 m. buvo Maduonos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pavaduotojas, 1990–1993 m. – Maduonos miesto tarybos narys. 1996–2002 m. ėjo Rygos regiono aplinkos tarnybos direktoriaus pareigas. Nuo 2002-ųjų pradėjo dirbti vyriausybėje: 2002–2003m. – aplinkos apsaugos ir regioninės plėtros, 2003–2011 m. – aplinkos, 2014–2015 m. – krašto apsaugos ministru.

X ir XI Saeimų narys (2010–2014 m.).

1995 m. Latvijos universiteto Biologijos fakultete įgijo magistro laipsnį. Stažavosi Tamperės ir Talino universitetuose.

Moka anglų, rusų kalbas.

Latvijos žaliųjų partijos pirmininkas, vienintelis „žaliasis“ prezidentas Europoje.

Vedęs, turi du vaikus. Žmona Iveta yra pedagogė.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...