Lietuvoje didžioji teisėkūros bėda yra ta, kad kai sprendžiama kokia nors konkreti problema, neapsidairoma aplinkui, kokių dar pasekmių sukurs naujasis reguliavimas.

Vyriausybė, užsimojusi iš šešėlio ištraukti milijardą litų, svarsto galimybę apriboti atsiskaitymus grynaisiais. Šiam pasiūlymui dar nėra suteikta apčiuopiama forma. Tačiau net ir nesant jokių konkretesnių šios priemonės detalių galima vertinti jos poveikį daug platesniame kontekste, nei vien kova su šešėline ekonomika.

Pirmiausia reikia sutikti, kad šešėlis ir grynieji pinigai yra susiję, šešėlis gyvena grynųjų pinigų pavidalu, o dideli atsiskaitymų grynaisiais mastai gali byloti apie šešėlį. Vis dėlto grynųjų naudojimas yra tik šešėlio simptomas, jo pasekmė, bet niekada – priežastis. Šešėlyje žmonės ir verslai slepiasi nuo per didelių mokesčių, reguliavimo arba draudimo užsiimti tam tikra veikla.

Ribojant atsiskaitymus grynaisiais būtų siekiama vienintelio tikslo – kovoti su šešėliu. Argumentai prieš šį pasiūlymą daug margesni. Nemaža jų dalis – verslo sąlygų lygmens. Siūlomas reguliavimas padidintų banko paslaugų, su bankais susijusių inkasavimo paslaugų paklausą ir kartu padidintų šių paslaugų teikėjų pajamas. Prievartinė inkasacija sukurtų papildomą finansinę naštą kitiems verslo subjektams. Itin didelė ši našta būtų smulkiesiems, kurių verslo specifika lėmė patogumą atsiskaityti grynaisiais. Sunkumų gali kilti kaimo vietovėse, kur grynieji pinigai dabar yra populiarūs, ir perėjimas prie negrynųjų keistų daugelio gyventojų įpročius. Vertinant verslo sąlygas galima teigti, kad būtų mažinama konkurencija atsiskaitymų srityje, kuriamas atsiskaitymo monopolis.

Vis dėlto didžioji pasiūlymo riboti atsiskaitymus grynaisiais kritika kyla ne dėl verslo sąlygų bloginimo, bet dėl grynųjų apribojimo makroekonominio poveikio pinigų ir bankų rinkai. Šis poveikis nebus toks matomas, kaip dirbtinės rinkos sukūrimas ar padidėjusios kai kurių verslų sąnaudos, tačiau būtent dėl to, kad paslėptas – jis dargi klastingesnis.

Priklausomai nuo grynųjų “atidavimo” bankams masto ir sėkmės, tai lems didesnę infliaciją, rizikingesnius kreditus, o su jais – ir naujus kainų burbulus, padidėjusią riziką asmens finansams, potencialią naštą viešiesiems finansams.

Šių neigiamų padarinių priežastis ta, kad grynasis litas, patekęs į komercinį banką, gali “pasidauginti” kelis kartus.

Komerciniai bankai turi įstatymo suteiktą privilegiją saugoti tik keturis procentus į atsiskaitomąją sąskaitą padėtų lėšų. ES – tik du procentus. Kiti 96 procentai atsiskaitomosiose sąskaitose esančių lėšų gali būti ir yra perskolinami. Kai kas gal pasidžiaugs gausesniais kreditais, tačiau šiuo atveju naudos iš nesutaupytų pinigų skolinimo nėra – tik rizika.

Jei žmogus ar įmonė turi grynųjų pinigų, šiais pinigais naudojasi vien tik jis, ir niekas daugiau. Vos tik litas patenka į banko atsiskaitomąją sąskaitą (terminuotiems indėliams tai negalioja), jų padaugėja tarsi iš oro. Tais pačiais pinigais vienu metu naudojasi jau ne vienas savininkas, o keli. Kuriama piramidė, kai vienas grynųjų pinigų litas gali būti padaugintas net kelis kartus, pinigai multiplikuojami, Lietuvoje – apie keturis kartus.

Pinigų multiplikatorius, vykstantis dėl dalinių rezervų bankininkystės, yra daugelio ekonominių traumų priežastis. Pirmoji – būtent jis kartu su centrinių bankų spausdinamais pinigais sukelia verslo ciklus ir krizes. Išsamiai šį priežastinį ryšį yra įrodęs ir Nobelio premijos laureatas Friedrichas A.Hayekas. Antroji – multiplikatoriaus poveikis infliacijai. Pinigų kiekio didėjimas lemia kylančias kainas. Jei ši kainų dedamoji sutaps su numatomais pasiūlos ir paklausos nulemtais kainų kilimo lūkesčiais – bus rimtų problemų dėl kylančių ypač maisto, o ir kitų produktų, kainų.

Trečioji – bankų sistemos nestabilumas ir iš to kylanti rizika asmeniniams bei viešiesiems finansams. Neigiamas pinigų multiplikatoriaus poveikis ekonomikai visada yra tiesiogiai proporcingas grynųjų pinigų apribojimo mastams. Tai, kad dalis pinigų cirkuliuoja grynųjų pavidalu, prideda sveikatos ekonomikai.

Neįmanoma valdyti rizikos, kurią sukuria perskolinami atsiskaitomosiose sąskaitose esantys pinigai, nebent bankai šias lėšas laikytų neperskolindami. Kai perskolina, bankai remiasi tik viltimi, kad visi klientai vienu metu neateis atsiimti savo pinigų. Ekonomikai esant ramybės ir visuotinio pasitikėjimo būsenos, taip paprastai ir būna. Deja, ne visada, nes bankų laivelis itin lengvai įsiūbuojamas. Rimtai juokaujama, kad laikraščiu galima užmušti musę ir banką. Tad kuo daugiau pinigų laikoma bankų atsiskaitomosiose sąskaitose, tuo didesnis bankų sistemos labilumas. Štai Didžiojoje Britanijoje, siekiant kovoti su neigiamais dalinių rezervų sistemos padariniais, buvo registruota įstatymo pataisa, siūlanti, kad įmonės bankų sąskaitose lėšas galėtų laikyti ne vien paskolos, bet ir pasaugos pagrindais (kaip seife, tačiau patogumo dėlei – sąskaitoje).

Jei dauguma lėšų prievarta būtų laikoma bankuose, kiltų dar viena – moralinio neatsakingumo (angl. moral hazard) rizika. Įsivaizduokime, į kokią itin vertingo agento padėtį patenka komerciniai bankai. Bankų sąskaitose yra visi visų pinigai. Tokiu atveju jau ne tiek pats bankas, kiek valstybė, valdžia, tampa suinteresuota, kad bankų sistemoje nebūtų jokių nesklandumų. Apie tai garsiai nekalbama, bet ir bankai, ir valdžia numano, kad banko problemos būtų sprendžiamos bendrai – infliacija (centrinio banko spausdinamais pinigais), mokesčių mokėtojų pinigais, paskolų pinigais, kitų rinkos dalyvių pinigais ir kitais rinkoje nepriimtinais bei žalingais būdais. Tokiomis sąlygomis bankai natūraliai linkę prisiimti didesnę riziką, privatizuoti naudą ir nacionalizuoti sąnaudas, kai tokių atsiras. Tai nėra jokio konkretaus banko yda, tai valdžios nustatyto reguliavimo pasekmė. Kai kam kiltų pagunda atsakomybę permesti bankams. Pripažinkime, rinkoje yra verslų, kurie norėtų gauti privilegijų. Bet juk valdžios priedermė – jokių privilegijų nedalyti.

Lietuvoje didžioji teisėkūros bėda yra ta, kad kai sprendžiama kokia nors konkreti problema, neapsidairoma aplinkui, kokių dar pasekmių sukurs naujasis reguliavimas. Kai keliama minimali alga, pamirštama apie didėsiantį nedarbą. Kai didinami akcizai, pamirštama kontrabanda. Kovojant su šešėliu ši bėda kartojasi. Kad kova su šešėliu duotų vien naudą, siūlomos grynųjų apribojimo priemonės yra pernelyg nutolusios nuo problemos ištakų – per didelių mokesčių.