2010 Liepos 07

Rūta Vainienė

Ežiukai rūke

veidas.lt

Atsidūrusi tarp prasilenkiančių norų ir galimybių žirklių, valstybės tarnyba yra “ežiukas rūke”.

Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, 2010 m. birželio 1 d. valstybės bei savivaldybių viešojo administravimo įstaigose buvo patvirtinta apie 79 tūkst. pareigybių, o dirbo apie 74 tūkst. valstybės tarnautojų ir įdarbintųjų pagal darbo sutartis. Štai toji biurokratų armija, kuri tiesiogiai neteikia paslaugų, kitaip tariant, yra “kabinetiniai”. Kiekvienas atskiras žmogus iš šių tūkstančių, esu tikra, – savitas, išsilavinęs, geras draugas, įdomus pašnekovas, turi humoro jausmą, yra mylimas ir reikalingas. Tačiau kai kalbame apie valstybės tarnybą, kalbame ne apie konkretų jos žmogų, ne apie Vardenį Pavardenį. Kalbame apie sistemą, jos ypatybes, vertybes bei sukuriamas motyvacijas. Prašau nepriimti asmeniškai sistemos ydų, kurios bus minimos toliau.

Kai finansų ministrė Ingrida Šimonytė, kurią įvardyčiau ligšioline geriausia valstybės tarnautoja gerąja prasme, pranešė, kad Vyriausybė jaučiasi lyg ežiukas rūke, tai buvo bene tiksliausias ir šmaikščiausias valstybės tarnybos apibūdinimas. Ir nors ministrė kalbėjo apie laikiną situacijos nestabilumą, būtent orientyrų ir ryšių nebuvimas yra didžiausia viso viešojo sektoriaus yda. Visos viešojo sektoriaus problemos kyla dėl to, kad šioje sistemoje nėra individualaus sąryšio tarp viešosios paslaugos gavėjo, paslaugos teikėjo ir to, kuris sumoka už paslaugą. Negana to, šioje sistemoje nėra rinkos kainų, nėra ir patikimo tiesioginio veiklos įvertinimo – pelno.

Paklausa viešųjų paslaugų srityje pasireiškia “aš noriu”, bet ne “aš moku”, ir tai sujaukia rinkoje įprastą harmoniją. Biurokratai mato tik milžiniškus žmonių norus “nemokamų” paslaugų ir lėšų stygių joms teikti. Todėl tipinis bet kurio tarnautojo atsakymas į bet kokį klausimą yra “trūksta lėšų”. Atsidūrusi tarp prasilenkiančių norų ir galimybių žirklių, valstybės tarnyba yra “ežiukas rūke”. Ji tiesiog nežino, ko žmonėms reikia labiausiai, nes nemokamai jiems reikia visko ir daug. Ji nežino ir kaip tai, ko reikia, pateikti efektyviausiu būdu, nes ji neskaičiuoja veiklos rezultato. Net ir norėdama suskaičiuoti negalėtų, nes jos siekiami tikslai negali būti išmatuoti.

Atpildas už šį buvimą rūke yra nulinė valstybės tarnybos atsakomybė. Beklaidžiodamas gali pridaryti didžiausių nesąmonių, milžiniškos žalos rinkos dalyviams, tačiau daugiausia rizikuoji netekti posto (ir tai – išimtiniais atvejais). Kai nėra patikimų orientyrų, objektyvaus veiklos įvertinimo ir atsakomybės, yra puiki dirva sprendimus viešajame sektoriuje pastūmėti subjektyvumo, favoritizmo ar korupcijos link. Kadangi nėra ryšio tarp paslaugos vartotojo ir mokėtojo už paslaugą, ribotus išteklius imamasi skirstyti ne pagal vartotojų prioritetus ir ne pagal “užsakovų”, t.y. mokesčių mokėtojų, prioritetus, o pagal valstybės tarnybos dalyvio, dažnai – konkretaus žmogaus ar nedidelės grupės prioritetus. Vidinė sprendimų motyvacija skiriasi nuo nuoširdaus “aš manau” iki simplicus vulgaris “man naudinga”, ar tai būtų politiniai dividendai, ar finansinė nauda.

Pasaulyje turime praktinių pavyzdžių, kai valstybės tarnyba veikia santykinai sklandžiai. Skandinavija dažnai pateikiama kaip sektinas valstybės tarnybos sutvarkymo pavyzdys. Tikrai galima sutikti, kad pasaulio pavyzdžiai gali pamokyti, kaip išgyvendinti piktžaizdes iš žemesniojo ir vidurinio tarnautojų sluoksnio. Štai norisi tikėti, kad pradėta kontroliuojančiųjų institucijų pertvarka išnaikins smulkmenišką kontrolierių pasipinigavimą prieš didžiąsias šventes. Tikrai galima pasiekti, kad kontroliuojanti institucija taptų verslo patarėju ir pagalbininku, geriausiai tarnaujančiu vartotojui, o ne baudžiamuoju organu. Tikrai galima užtikrinti, kad ministrai vadovautų ministerijai, o ne ministerijos senbuviai vairuotų ministrą. Deja, bet pavyzdžių, kur būtų išgyvendinta didmeninė korupcija, kai pridengus “valstybine svarba” vykdomos aukščiausio lygio aferos, pasaulyje nėra, ar nagrinėtume diktatūras, ar modernias demokratines valstybes. Nesiekime korupcijos tik su pinigais. Populiarumas daugeliui politikų taip pat yra valiuta. Karjera – irgi.
Lietuvoje stengiamasi, kad valstybės tarnyba būtų efektyvesnė, štai pasitelkiamas strateginis planavimas, svarstoma, kaip pakeisti apmokėjimo sistemą, kad ši būtų motyvuojanti pasiekti rezultatų. Sistemą turi reformuoti tos pačios sistemos dalyviai, tad pati reforma išgyvena sistemos ligas. Pavyzdžiui, reformuodama apmokėjimą už darbą, sistema negali išgyvendinti priedo už darbo stažą. Pasakiusi, kad nuo šiol sieks orientuotis į rezultatus, sistema vis viena linksta taikyti kriterijus, kurie yra patiems dalyviams arčiau kūno. Sistemoje tyliai tūnantis dalyvis yra labiau vertinamas nei sistemos ramybę sudrumstęs reformatorius. Kažką veikti yra vertingiau, nei ką nors padaryti. Padaryti tūnant pačioje sistemoje dažnai net neįmanoma.
Išlikimo instinktas būdingas kiekvienai sistemai, o valstybės tarnyboje, kuri kuria pati save, išlikimas yra itin lengvai pasiekiamas tikslas. Valstybės tarnyba tiesiog turi įtikinti pačią save, savo kompanionus, kad tik ji ar jai pavaldžios struktūros gali atlikti tam tikras funkcijas ir pasiekti tam tikrų tikslų. Tai darydama valstybės tarnyba yra pasmerkta supriešinti save su kita visuomenės grupe – su tais pačiais mokesčių mokėtojais, kurių lėšomis vėliau įtvirtins savo būties prasmingumą. Ji turi pasakyti, kad toji kuriančioji ir mokesčius mokančioji visuomenės dalis nemoka, negali, patiria nesėkmių tam tikrose srityse, todėl reikia veikti už ją, vietoje jos arba bent jau prižiūrėti, reguliuoti ir suvaldyti.

Taigi esamas valstybės tarnybos ir jos klientų supriešinimas kyla ne dėl to, kad žmonės mano, jog valstybės tarnyba yra blogis savaime, kurį tiesiog reikia sunaikinti. Valstybės tarnyba pradeda kliūti tada, kai pati užima pernelyg daug erdvės, kuri įprastai priklauso žmonėms. Iš rinkos, iš bendruomenių, iš žmogaus atimtose teritorijose dažniausiai tvarkomasi nekaip, valstybės tarnai neretai virsta tranais.Grąžinti kūrybines erdves žmonėms: pelno siekimą – verslui, rūpinimąsi artimuoju – bendruomenėms ir šeimoms. Toks turėtų būti pirmasis ir svarbiausias valstybės tarnautojo pareiginės instrukcijos punktas, jo pagrindinis orientyras rūke. Veiklos efektyvumas turi būti matuojamas įvykdytomis reformomis, o ne užimtomis naujomis teritorijomis. Efektyvus viešasis administravimas visų pirma turi būti mažas, kompaktiškas, tiek funkcijomis, tiek valstybės tarnautojais, o tada jau – ir finansais.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Rūta Vainienė:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...