2011 Birželio 06

Pinigų triumfas

veidas.lt

"Veido" archyvas

Šį kartą “Skaitinių” puslapiuose siūlome ištrauką iš knygos “Pinigų triumfas. Finansai pasaulio istorijoje”. Šio veikalo autorius N.Fergusonas tikina, kad finansai yra žmonijos pažangos pagrindas.

Finansų bonapartas

Valdydamas begalinius turtus, jis didžiuojasi tuo, kad lemia taiką ir karą ir kad valstybių paskolos priklauso nuo jo linktelėjimo; jis susirašinėja su begale žmonių; turi daugiau pasiuntinių nei suverenai princai ir absoliutūs valdovai; jis samdo aukštus vyriausybės pareigūnus. Tapęs įtakingiausiu žmogumi žemyninės Europos vyriausybėse, jis siekia viešpatauti ir mūsiškėje.

Šiuos žodžius 1828 m. ištarė parlamento narys Thomas Dunscombe’as. Žmogus, apie kurį jis kalbėjo, – Nathanas Rothschildas, XIX a. didžiausio banko pasaulyje Londono skyriaus steigėjas.

(…)

1815 m. birželio 18 d. rytą 67 000 Velingtono hercogo vadovaujamų britų, olandų ir vokiečių kareivių Vaterlo mūšio lauke netoli Briuselio žvalgėsi į beveik tiek pat prancūzų kareivių, vadovaujamų Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto. Vaterlo mūšis – Britanijos ir Prancūzijos konflikto, kuris su pertrūkiais tęsėsi daugiau nei du dešimtmečius, kulminacija. Tačiau čia susirėmė ne tik dvi armijos, bet ir dvi besivaržančios finansinės sistemos: viena, prancūziškoji, valdant Napoleonui rėmėsi grobstymu (užkariautųjų apmokestinimu), kita, britiškoji, – paskolomis.

Dar niekada kariniam konfliktui finansuoti nebuvo išleista tiek daug obligacijų. Nuo 1793 iki 1815 m. Britanijos šalies skola padidėjo trigubai, iki 745 mln. svarų sterlingų. Tai daugiau nei du kartus viršijo metinę Jungtinės Karalystės produkciją. (…)

Pasak ilgai gyvavusios legendos, Rothschildų šeima už pirmuosius savo milijonus turi būti dėkinga sėkmingam Nathano spėjimui, kaip šio mūšio baigtis pakeis britų obligacijų kainą. Kai kurie legendos variantai byloja, kad Nathanas pats tapo mūšio liudytoju ir rizikavo plaukti per Lamanšo sąsiaurį siaučiant audrai, kad pasiektų Londoną dar prieš pasirodant oficialioms naujienoms apie Velingtono hercogo pergalę. Jis esą spėjo nupirkti obligacijų, kol jos dar smarkiai nepabrango, ir susižėrė į kišenę nuo 20 iki 135 mln. svarų sterlingų. (…)

Tačiau iš tikrųjų buvo visai ne taip. Rothschildai ne tik neuždirbo pinigų iš Velingtono hercogo pergalės – ji juos beveik visai sužlugdė. Jie praturtėjo ne dėl Vaterlo mūšio, o dėl to, kad mūšis jiems nesutrukdė.

Po eilės nepavykusių įsiveržimų nuo 1808 m. rugpjūčio britų kariuomenė kovojo su Napoleonu žemyne. Būsimasis Velingtono hercogas, tuo metu generolas leitenantas seras Arthuras Wellesley, nuvedė karines pajėgas į Portugaliją, prieš metus užgrobtą prancūzų. Kitus šešerius metus vis reikėdavo, kad Iberijos pusiasalyje netrūktų vyrų. Be abejo, parduodama visuomenei obligacijas, Britų vyriausybė surinko daugybę grynųjų pinigų, tačiau iš banknotų toli esančiuose mūšio laukuose buvo mažai naudos. Kad aprūpintų kariuomenę ir sumokėtų Britanijos sąjungininkams, kovojantiems su Prancūzija, Velingtono hercogui reikėjo valiutos, priimtinos visur. Jis susidūrė su tokia problema: kaip obligacijų rinkoje gautus pinigus paversti auksinėmis monetomis ir nugabenti jas ten, kur reikia. Siųsti auksines ginėjas iš Londono į Lisaboną karo metais buvo brangu ir pavojinga. Tačiau kai portugalų pirkliai atsisakė priimti Velingtono hercogo pasiūlytus vekselius, rodės, nebeliko kitos išeities, kaip tik siųsti grynuosius.

Nathanas Rothschildas – vidutinės sėkmės sulaukusio prekiautojo antikvariniais daiktais ir vekselių brokerio iš Frankfurto sūnus. Į Angliją Nathanas atvyko tik 1799 m., ir tolesnius dešimt metų daugiausia laiko praleido neseniai industrializuotoje Anglijos šiaurėje, čia pirko tekstilės dirbinius ir gabeno juos atgal į Vokietiją. Iki 1811 m. jis nesiėmė bankininkystės verslo Londone. Kodėl tada Britų vyriausybė, ištikta finansinių sunkumų, kreipėsi į jį? Todėl, kad Nathanas turėjo įgijęs vertingos patirties gabendamas kontrabanda auksą į žemyną, pralauždamas blokadą, Napoleono įvestą Anglijos ir Europos prekybai. 1814 m. sausį iždo kancleris įgaliojo vyriausiąjį intendantą Johną Charlesą Herriesą “kuo slapčiausiai ir konfidencialiausiai pasamdyti šį džentelmeną [Nathaną] surinkti Vokietijoje, Prancūzijoje ir Olandijoje didžiausią skaičių, kokį tik galės gauti per du mėnesius nuo dabar, prancūzų auksinių ir sidabrinių monetų, kurių vertė neviršytų 600 000 svarų sterlingų”. Paskui šias monetas reikėjo nugabenti į Nyderlandų uostą Helvutsleisą, kad iš ten britų laivai galėtų nugabenti jas Velingtono hercogui, tuo metu kirtusiam Pirėnus ir įžengusiam į Prancūziją. Ši nuostabi operacija rėmėsi brolių gebėjimu pasinaudoti savo kreditų tinklu, aprėpusiu abi Lamanšo sąsiaurio puses, ir vadovauti didžiuliam luitų pergabenimui. Jie atliko užsakymą taip puikiai, kad Velingtono hercogas netrukus raštu padėkojo už “pakankamas [...] pinigų atsargas”. Pasak Herrieso, “Rothschildas pasigėrėtinai atliko įvairias jam patikėtas šios srities paslaugas, ir nors jis yra žydas, mes juo labai pasitikime”. Iki 1814 m. gegužės Nathanas vyriausybei pateikė beveik 1,2 mln. svarų sterlingų – du kartus daugiau, nei buvo numatyta iš pradžių.

Be abejo, sukaupti tokį milžinišką aukso kiekį buvo rizikinga netgi karo pabaigoje. Tačiau Rothschildai manė, kad dideli komisiniai, kuriuos jie galėjo gauti, visiškai pateisina riziką. Broliai labai tiko šiai užduočiai dėl to, kad jų šeima jau buvo sukūrusi bankininkystės tinklą – Nathanas buvo įsikūręs Londone, Amschelis – Frankfurte, Jamesas (jauniausias) – Paryžiuje, Carlas – Amsterdame, o Salomonas keliaudavo ten, kur Nathanas jį siųsdavo. Išsisklaidę po Europą, penki Rothschildai užėmė pozicijas, ypač tinkamas pasinaudoti kainų ir valiutų kursų skirtumais tarp rinkų, – toks veiksmas vadinamas arbitražu. (…)

1814 m. birželį Herriesas apskaičiavo, kad jiems padedant sumokėta suma sudaro jau 12,6 mln. frankų. “Ponas Rothschildas, – pabrėžė ministras pirmininkas lordas Liverpoolis, – tapo labai naudingu draugu.” Jis pasakė užsienio reikalų ministrui lordui Castlereaghui: “Nežinau, ką be jo būtume darę [...].” Dabar Nathano broliai pradėjo vadinti jį vertybinių popierių biržos šeimininku.

Kai Napoleonas 1814 m. balandį atsistatydino, jis buvo ištremtas į mažą Italijos salą Elbą ir ėmė ją valdyti kaip miniatiūrinę imperiją. Ji pasirodė per maža, kad jį išlaikytų. 1815 m. kovo 1 d. monarchams ir ministrams susirinkus į Vienos kongresą atkurti Europoje senosios tvarkos, Napoleonas, jų siaubui, grįžo į Prancūziją, pasiryžęs atkurti savo imperiją. Grande armée veteranai susibūrė jam padėti. Nathanas Rothschildas reagavo į šias “nemalonias naujienas” taip: nedelsdamas vėl ėmė pirkti auksą, įsigijo visus luitus ir monetas, kurias jam ir jo broliams pavyko gauti, kad Herriesas galėtų nugabenti jas Velingtono hercogui. Rothschildų surinktų aukso monetų bendra vertė siekė daugiau nei 2 mln. svarų sterlingų – tiek, kad jų pakako pripildyti 884 dėžes ir 55 statines. Kartu Nathanas pasiūlė pasirūpinti Britanijos sąjungininkams žemyne skirtomis naujomis subsidijomis, tad 1815 m. jo ir Herrieso operacijų suma pasiekė beveik 9,8 mln. svarų sterlingų. Kadangi komisiniai pinigai už visus šiuos reikalus sudarė nuo 2 iki 6 proc., Napoleono grįžimas teikė vilčių, kad Rothschildai taps turtingais žmonėmis. Tačiau Nathanas nepakankamai įvertino riziką. Beatodairiškai supirkdamas tokį milžinišką kiekį aukso, jis manė, kad šis karas truks ilgai, kaip ir kiti Napoleono karai. Tai, pasirodė, buvo kone pragaištingas apsiskaičiavimas.

Visi žino, kad Velingtono hercogas pavadino Vaterlo mūšį “trumpiausiu, kokį esate regėję gyvenime”. Po vieną dieną trukusių žiaurių atakų, kontratakų ir didvyriškos gynybos atvyko pavėlavusi Prūsijos armija, ir tai galiausiai pasirodė lemtinga. Velingtono hercogui tai tapo šlovinga pergale, bet ne Rothschildams. Be abejo, Nathanui Rothschildui buvo malonu pirmajam iš savo kurjerių gauti naujienas apie Napoleono pralaimėjimą, beveik keturiasdešimt aštuoniomis valandomis anksčiau, nei majoras Henry Percy atgabeno oficialią vyriausybei skirtą Velingtono hercogo depešą. Tačiau kad ir kaip anksti šios naujienos pasiekė Nathaną, jos jam visai neatrodė geros. Jis nesitikėjo taip greitai sulaukti tokių lemiamų naujienų. Dabar jis ir jo broliai turėjo krūvą grynųjų pinigų, kurių niekam nereikėjo, – karas baigėsi.

Atėjus taikai, didžiules su Napoleonu kovojusias armijas galėjo paleisti, o sąjungininkų koaliciją – išformuoti. Tai reiškė, kad daugiau nebereikės atlyginimų kareiviams ir subsidijų Britanijos kariniams sąjungininkams. Karo metu pašokusi aukso kaina turėjo kristi. Nathanui grėsė dideli ir vis didesni nuostoliai, o ne neaprėpiamas legendinis pelnas.

Tačiau liko viena išeitis: Rothschildai galėjo panaudoti savo auksą stambioms ir rizikingoms “lažyboms” obligacijų rinkoje. 1815 m. liepos 20 d. Londono vakarinis “Courier” pranešė, kad Nathanas “įsigijo daug vertybinių popierių” – Britanijos vyriausybės obligacijų. Nathanas sumanė štai ką: kadangi britai iškovojo pergalę prie Vaterlo ir vyriausybei ateityje reikės mažiau skolintis, Britanijos obligacijos turėjo staiga pabrangti. Nathanas pirko dar konsolų, o kai jie, kaip ir reikėjo tikėtis, pradėjo brangti, irgi nesiliovė pirkęs. Nors Nathano broliai desperatiškai maldavo jį parduoti tai, kas įsigyta, jis dar metus neprarado savitvardos. Galiausiai 1817 m. pabaigoje, kai obligacijų kainos pakilo daugiau nei 40 proc., jis jas pardavė. Atsižvelgiant į tai, koks infliacijos ir ekonomikos augimo poveikis perkamajai svaro sterlingų galiai, jo pelnas dabar sudarytų apie 600 mln. svarų sterlingų. Tai vienas iš drąsiausių sandorių finansų istorijoje, finansinės pergalės išplėšimas iš Napoleono pralaimėjimo kare.

Iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda

Apie knygą ir autorių

"Veido" archyvas

Niallas Fergusonas (gim. 1964 m.) – vienas žymiausių Didžiosios Britanijos istorikų, Harvardo universiteto ir Londono ekonomikos bei politikos mokslų mokyklos dėstytojas. Jo knygos “Popierius ir geležis”, “Rothschildų giminė”, “Piniginiai santykiai”, “Imperija” ir “Pasaulio karas” pateko į perkamiausiųjų sąrašus. N.Fergusonas taip pat dažnai rašo į įvairius pasaulio laikraščius bei žurnalus ir yra didelio pasisekimo sulaukusių dokumentinių “Channel Four” televizijos serialų “Imperija”, “Milžinė Amerika”, “Pasaulio karas”, “Pinigų triumfas” ir naujausio – “Civilizacija: ar Vakarai jau istorija?” scenarijaus autorius ir vedėjas.

Knygoje “Pinigų triumfas” N.Fergusonas teigia, kad finansai yra žmonijos pažangos pagrindas. Jis parodo, kad finansų istorija – visos istorijos pamatas. Tam, kad civilizacija žengtų į priekį, kredito ir skolinimo raida buvo ne mažiau svarbi nei bet kuri technikos naujovė. Bankų lėšomis buvo finansuojamos italų Renesanso grožybės, įmonių finansų sistema tapo nepakeičiamu Nyderlandų ir britų imperijos pagrindu, o obligacijų rinka lemdavo konfliktų baigtį – pradedant Septynerių metų karu ir baigiant Amerikos pilietiniu karu.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...