2016 Vasario 28

Paskutinis UPA reidas – į Lietuvą

veidas.lt

Bigfoto.in. ua nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Dvylika vyrų Karpatų kalnuose 1950 m. liepą krovėsi kuprines ir paskutinį kartą tikrino ginklus. Su sovietais kovojantys Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) partizanai ruošėsi prasiveržti į Lietuvą. Tai bus paskutinis UPA organizuotas žygis už savo šalies ribų.

Partizanai puikiai žinojo, kad Lietuvoje, kaip ir pas juos, liepsnoja partizaninis ka­­ras. Tačiau tarp dviejų didžiausių sovietų okupuotoje teritorijoje partizaninių judėjimų nebuvo jokio ryšio. Todėl UPA vadai ryžosi pa­mėginti jį užmegzti.

Tai buvo pavojingas bandymas. Reido dalyvius gaudė ne tik sovietai. Lietuvos partizanai jau nebebuvo naivūs kovotojai ir žinojo, kad NKVD gali griebtis pačių įvairiausių provokacijų. Neaišku, kaip ukrainiečiai būtų sutikti mū­sų giriose. Nepaisant visų galimų pavojų, nu­spręsta bandyti.

Mūsiškiai nemėgino

Ukrainiečiai į Lietuvą veržėsi ne tuščiai – mus siejo seni ryšiai. Ukrainiečių istorikas Olek­sandras Vovkas rašo, kad tarpukariu Lie­­tu­vos Vyriausybė kuo galėdama padėjo sukarin­toms ukrainiečių formuotėms, Kaune buvo spausdinami svarbiausi OUN (Ukrainos na­ciona­listų organizacijos, kurios padalinys buvo ir Uk­rainos sukilėlių armija) leidiniai – žurnalai „Sur­ma“ ir „Nacionalist“, taip pat daug bro­šiūrų.

Kaune, Laisvės alėjos 20, oficialiai veikė Lie­tuvių ir ukrainiečių draugystės bendrija. OUN atstovas Lietuvoje buvo šimtininkas Iva­nas Revjukas (Bartovičius). Jis nuolat palaikė ryšius su Lietuvos Vyriausybės atstovais, kon­kre­čiai – su Užsienio reikalų ministerijos pareigū­nais. Pirmasis OUN vadovas J.Konovalecas nuo 1929 m. turėjo Lietuvos pilietybę ir mūsų krašte lankydavosi dažnai. OUN per Europos šalių sostinėse esančias ambasadas iš Lietuvos gaudavo subsidijų.

Istorija neišsaugojo detalių, tačiau yra tikimybė, kad šalia atsišaukimų kuprinėse gulėjo ir už­šifruoti bloknotai su prieškarinių rėmėjų ad­resais. Galbūt sukilėliai vylėsi, kad karas dar ne­išblaškė ryšininkų ir pagalbininkų, kurie ir ga­lės suvesti su mūsų partizanais. Tačiau dabar jau niekas negali pasakyti, ar šios viltys buvo rea­lios.

Yra duomenų, kad Tauro apygardos kovoto­jai palaikė ryšius su atskiromis Vakarų Bal­ta­ru­sijos partizanų grupėmis. Su Ukrainos sukilė­lių armija, bent kiek žinoma dabar, ryšių ne­buvo.

Vasarą, kalbėdamasis su Adolfo Ra­ma­naus­ko-Vanago asmens sargybiniu Juozu Ja­ka­vo­niu-Tig­ru, klausiau, ar mūsiškiai buvo užmezgę ryšius su ukrainiečių partizanais, tačiau jis tik liūdnai palingavo galvą: „Mums iki jų buvo per didelis atstumas. Tose teritorijose, per kurias bū­tų reikėję eiti, neturėjome ryšių, patikimų žmo­nių. Miškai buvo prigrūsti sovietų kariuomenės. Kai 1949 m. partizanų vadai rinkosi į su­sitikimą, kad pasirašytų Vasario 16-osios deklaraciją, iš Dzūkijos iki susitikimo vietos te­ko eiti kelis mėnesius. Tiek laiko užtruko kelionė savame krašte. Buvo nerealu galvoti apie pra­siveržimą iki Ukrainos nepažįstamomis vietomis, kuriose nėra rėmėjų tinklo, pogrindžio palaikymo.“

Kuprinėse – atsišaukimai

Nepaisant pavojų, kuriuos UPA kariai vertino realiai, ukrainiečiai buvo pasiryžę užmegzti ry­šius su lietuviais partizanais. Į rizikingą žygį iš­sirengę sukilėliai į kuprines krovė rusų ir uk­rainiečių kalba parašytus atsišaukimus „Broliai lietuviai, latviai ir estai“, kuriuose kvietė kartu kilti į kovą prieš bolševikus. Kaip vėliau pasakojo šio reido dalyviai, pogrindinėse spaustuvėse miškuose išleistų propagandinių lapelių buvo tiek, kad juos teko kimšti į kuprines vietoj maisto. O maistas, grupei keliaujant nepažįstamomis vietovėmis, kur nėra ryšininkų bei rė­mėjų tinklo, itin svarbus sėkmės veiksnys.

Tokie reidai ukrainiečių sukilėliams nebuvo naujiena. 1945–1949 m. jie buvo prasiveržę į Len­kiją, Slovakiją, Čekiją, Rumuniją – šalis, ku­riose gyveno ukrainiečių diaspora, egzistavo dar nuo lenkų valdymo laikų likęs ryšininkų ir rė­mėjų tinklas.

Šie reidai – ne kovinės akcijos. Atvirkščiai, stengtasi išvengti susidūrimų su priešo kariuomene. Tikslas – propaganda. Kaimuose rengti mi­tingai, kalbėtasi su vietiniais, ieškota ryšio su vie­tos pogrindžiu ir stengtasi išjudinti antisovie­tinį pasipriešinimą. Taip pat skleista žinia apie ukrainiečių sukilėlių judėjimą.

Dokumentų nuotrupose rašoma, kad ukrainiečiai jau 1945 m. mėgino prasiveržti ir į Lie­tuvą, tačiau ar toks žygis įvyko, rasti duomenų ne­pavyko.

Trumpa sėkmė

Jei kalbėtume apie kitų 1945–1949 m. ukrainiečių reidų sėkmę, dauguma dalinių pasiekė iš­keltus tikslus. Dauguma tų, kurie buvo gavę įsakymą prasiveržti į Vakarus, tai padarė. Kiti grį­žo į dislokacijos vietas. Į Vakarų Vokietiją per Čekiją nužygiavo kelios ukrainiečių partiza­nų grupės.

Ukrainiečiai svetima teritorija per tris mė­nesius nukeliaudavo 1500 kilometrų.  Pės­čio­mis ir naktimis, nes juos priešas medžiojo. Po tokių prasiveržimų į Vakarus apie ukrainiečių sukilėlius pirmuose puslapiuose pradėjo rašyti Vakarų spauda. Šaltasis karas jau buvo prasidėjęs ir ginkluotas pasipriešinimas sovietinei dik­tatūrai kėlė pagarbą.

Tačiau įgyvendinti kito tikslo – suvienyti so­vietų okupuotų valstybių sukilėlius – UPA ne­pavyko. Daugumoje šalių pasipriešinimas buvo palyginti silpnas ir gana greitai po Antrojo pa­saulinio karo kovos nuslopo. Su kiek ilgiau išsilaikiusia lenkų Armija Krajova kovojo patys uk­rainiečių sukilėliai. 1950 m. centralizuotas ir ben­drą vadovybę turintis partizaninis judėjimas, be Ukrainos, veikė tik Lietuvoje. Atskiros su­kilėlių grupės veikė Latvijoje, Estijoje ir Va­karų Baltarusijoje.

Paskutinis reidas

Dėl organizuoto pasipriešinimo 1950 m. į mū­sų kraštą ir nukrypo ukrainiečių sukilėlių va­dų akys. Reidai į Vakarus jau buvo praeityje. Sie­nų apsauga sustiprinta. Maskvos palaikomi ko­munistiniai Slovakijos ir Čekijos režimai sustiprėjo.

Iki tol šių komunistinių šalių kariuomenė ir policija palyginti atlaidžiai žiūrėjo į per jų žemę žygiuojančius ukrainiečius, stengėsi nekreipti į juos dėmesio ir nesivelti į konfliktus, o dabar sukilėliai buvo negailestingai persekiojami. Vis dėlto šiuose kraštuose išlikusiomis ryšių linijomis, kai kuriais duomenimis, pavieniai sukilėlių pasiuntiniai iš Vakarų Ukrainą pasiekdavo dar 1951 m. Tačiau tai buvo išimtys.

Reidas į Lietuvą buvo paskutinis ukrainiečių partizanų žygis į užsienį. Jį organizuoti pa­vesta Vasilijui Galasai, kuris buvo Šiaurės rytų Ukrainos vadas. Ši užduotis jam skirta ne tik todėl, kad kelionė turėjo prasidėti iš Voluinės, kurios kovotojams vadovavo V.Galasa, bet ir dėl to, kad būtent jis turėjo patirties rengiant tokius žygius.

V.Galasa 1945–1946 m. rengė reidus į Slo­va­kiją, o 1946 m. netgi parašė išsamią žygio į Len­kiją instrukciją. 1947 m. jo įsakymu trys sukilėlių šimtinės veržėsi į Vakarų Vokietiją.

Geriausia agitacija

Būtent V.Galasa parengė žygiui į Lietuvą skir­tą propagandinę medžiagą rusų ir ukrainiečių kalbomis. Keliautojų kuprinėse gulėjo ir atsišaukimas „Baltarusijos tautai“ bei savotiški to meto komiksai – pieštiniai propagandiniai lapeliai „Laisvę tautoms ir žmonėms“.

Šiuos piešinius sukūrė garsus Ukrainos su­kilėlių dailininkas Nilas Chasevičius-Bei Zo­tas. Menininkas piešė ne tik propagandinius pla­katus, bet ir sukilėlių pinigus „bofonus“, kū­rė apdovanojimus. Po dvejų metų, 1952 m., dai­lininkas su dviem mokiniais žuvo vienoje so­dy­boje įrengtame bunkeryje, kuriame ir dirbo.

V.Galasa norėjo atrasti ryšių su dar išlikusiais antisovietinio pasipriešinimo židiniais. At­sišaukime, kurį į Lietuvą nešė sukilėliai, bu­vo rašoma: „Lietuviai, latviai ir estai, turime su­jungti jėgas, kad galėtume kartu kovoti už savo tau­tų laisvę. Visų mūsų tikslas – sukurti savo vals­tybes ir išlaisvinti visas Maskvos pavergtas tautas. Lietuvos, Latvijos ir Estijos revoliucionieriai, pradėkime bendradarbiauti. At­siųs­kite į Ukrainą savo pogrindinės literatūros, atsišaukimų. Sakykite savo broliams, kurie prie­varta paimti į sovietinę kariuomenę, kali Si­biro lageriuose ar tremtyje, kad draugautų su ukrainiečiais ir petys petin kovotų su sovietais. Mes visada taip elgsimės.“

Šie priesakai buvo įgyvendinti. Tiesa, ne miš­­kuose ir kalnuose. 1953 m., po Josifo Sta­li­no mirties, sovietų konclageriuose prasidėjo po­­litinių kalinių sukilimų banga. Lietuviai ir uk­rainiečiai buvo daugumos jų vadai ir pagrindi­nė smogiamoji jėga.

Žygis Lietuvos link

Nueiti kelis šimtus kilometrų priešo kontroliuojama teritorija, kurioje nėra rėmėjų ir patikimų pagalbininkų, galėjo tik nedidelė mobili grupė. Ją parengti buvo pavesta Kovalio srities partizanų vadui Vasilijui Sementuchui-Jaryj.

Po prasiveržimų į Vakarus buvo konstatuota, kad idealus tokios reido grupės dydis yra 30–40 kovotojų, – toks santykinai nedidelis bū­rys yra kompaktiškas, lengvai valdomas ir gali ke­liauti slaptai. Kita vertus, jis yra pakankamai stip­rus, kad esant reikalui galėtų kautis su di­desnėmis priešo jėgomis. Tačiau kelionei į Lie­tuvą buvo atrinkta tik 12 partizanų. Jiems va­do­vavo Kamin Kaširo rajono partizanų vadas Ry­bakas. Jo tikrasis vardas nežinomas.

1950 m. liepos 19-ąją sukilėliai perėjo Uk­rai­nos ir Baltarusijos sieną ir įžengė į Da­vy­dogrodcko rajoną. Norėdami kuo greičiau pa­siek­ti Lietuvą, pirmame etape jie net neužsiėmė propaganda. Tiesiog stengėsi kuo greičiau ke­liauti miškais. Tačiau paaiškėjo, kad rusai ži­no apie reidą ir jo tikslą užmegzti ryšius su lietuviais.

Miškus apgulė kariuomenė, ant tiltų buvo pa­statytos sargybos, surengtos pasalos prie ke­lių ir perkėlų per upes. Į miškų glūdumą pa­siųstos operatyvinės grupės. Todėl jau liepos 22-ąją grupės vadas keičia maršrutą ir kelionės tiks­lus. Nuspręsta, kad pagrindinis dėmesys bus skiriamas baltarusių agitacijai ir propagandai.

Kita priežastis, privertusi atsisakyti kelionės į Lietuvą, buvo ta, kad Jaryj, kuris žygiavo kar­tu, nebegalėjo tęsti kelionės – jam neatidėliotinai teko grįžti į Voluinę. Vadas kartu su apsauga pasuko atgal. Likę partizanai tęsė reidą.

Baltarusiai atsikando okupacijos

Neseniai rasta partizanų ataskaita apie ke­lionę. Dokumente aprašoma, kaip vyko agitacija. „Užeiname į kaimą. Pas mus iš visų gyvenvie­tės pusių pradeda eiti vietiniai žmonės. Kar­tais pokalbiai virsta mitingais. Kalbame apie kovą su bolševikais, apie tai, kad šioje kovoje bū­tina sujungti visų pavergtų tautų jėgas. Aiš­ki­­name, už ką mes kovojame. Pavyzdžiui, tik vie­name kaime mūsų pasisakymus išklausė 200 žmonių.

Po trumpo mitingo prasidėdavo diskusijos, kurių metu kaimiečiai pasakojo apie savo gyvenimą ir keikė stalininius kolchozus (Sovietų Są­jun­ga Vakarų Baltarusiją, kaip ir Vakarų Uk­rainą, užgrobė tik 1939 m., kai užpuolė Len­ki­ją). Viena pagyvenusi moteris mūsų netgi pra­šė: „Vaikinai, gelbėkite mus nuo šėtonų bolševikų.“ Matome, kad baltarusiams taip pat jau te­ko ta pati kančių taurė kaip ir mums. Kai iš­pla­tiname revoliucinę literatūrą, pasitraukiame iš kaimo. Kai kurie, norėdami ilgiau pakalbė­ti, mus lydi iki miško.“

Tačiau ne visur partizanai buvo priimami taip širdingai. Daugelis baltarusių ukrainiečių par­tizanų klausėsi tylėdami. Apie savo pažiūras žmonės vengė prasitarti. Bijojo, kad ukrainie­čiai yra persirengę NKVD smogikai, tiesiog pro­vokuojantys ir ieškantys antisovietiškai nu­siteikusių žmonių, kad vėliau juos suimtų.

Sustabdė prie upės

Sukilėliai pasiekė Pripetę, iki tol jau buvo ap­lankę 21 kaimą, daugiausia Polesės srityje. Bū­rys, keldamasis per upę, pateko į pasalą ir į kitą krantą persikelti nepavyko. Nors jiems pa­sisekė atsitraukti be nuostolių, nuspręsta sukti at­gal, nes keliauti tolyn, tuo labiau į Lietuvą, ne­bebuvo kaip.

UPA partizanai 1950 m. rugsėjo 1-ąją kirto ­Ba­ltarusijos ir Ukrainos sieną ir sugrįžo į dislokacijos vietą Voluinėje.

Nors žygio grupę aktyviai persekiojo NKVD da­­liniai ir kariuomenė, sukilėliams pavyko iš­veng­ti rimtų ginkluotų susidūrimų – jiems pasisekė ištrūkti iš rajono, kurį blokavo apie pirminį par­tizanų maršrutą žinojusi kariuomenė. Sėk­­min­ga buvo ir agitacija Baltarusijoje. Ta­čiau pa­grindinis tikslas – užmegzti ryšį su Lie­tu­vos parti­zanais – nepasiektas. Tai buvo pa­skutinis Uk­rai­nos sukilėlių reidas už savo šalies teritorijos.

Kai kuriais duomenimis, kad būtų užmegzti ry­šiai su lietuviais, partizanų vadai planavo siųs­ti kelias partizanų grupes ir netgi organizuoti didelio būrio prasiveržimą. Tačiau šie planai taip pat liko neįgyvendinti.

Skirtingas likimas

Partizaninis judėjimas silpo. 1950 m. žuvo Uk­­­rainos sukilėlių armijos vadas Romanas Šu­che­vičius. Nuo tada prasidėjo pasipriešinimo sau­­lėlydis, pagrindinės organizacijos struktūros buvo sudaužytos.

Reido į Lietuvą dalyvių likimas susiklostė skir­tingai.

Vasilis Sementuchas-Jaryj, paskutinis Ko­va­lio srities partizanų vadas, žuvo 1954 m. kartu su trimis bendražygiais. Jam buvo tik 33 metai.

Vasilis Galasa-Orlanas, Ukrainos sukilėlių ar­­mijos pulkininkas, reido idėjinis organizatorius, mirė 2002 m. sulaukęs 81 metų.

1953 m. vasarą jį suėmė sovietinio saugumo už­verbuoti buvę partizanai. Orlanas pradėjo bendradarbiauti su sovietais. Šis žaidimas tęsėsi iki 1958 m. Per tą laiką jam pavyko į Vakarus iš­siųsti savo žmoną Mariją Savčin, kuri vyro nu­rodymu apsimetė užverbuota agente. Kaip įkai­tas Ukrainoje paliktas jų sūnus. Prieš M.Sav­čin kelionę į Vakarus saugumiečiai tė­vams leido at­si­sveikinti su šešerių metų sūnumi – vaikas jiems parodytas per automobilio lan­gą.

Pasiekusi Vakarus Marija viską išklojo JAV ir kitų šalių žvalgyboms ir kurį laiką sėkmingai da­lyvavo operatyviniame žaidime. Pats Or­la­nas 1958 m. buvo nuteistas dešimčiai metų ka­lė­jimo. Amnestuotas 1960 m. Pasirašė keletą at­sišaukimų, smerkiančių Ukrainos sukilėlių ar­mijos veiklą.

Laisvėje vedė antrą kartą. Dirbo šaltkalviu, eko­­nomistu. Jam pavyko atsiimti ir auginti sū­nų.

Kai kurių kitų reido dalyvių net nežinomi tik­rieji vardai.

 

 

 

 

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar jau esate apsisprendę, už kurią partiją ir politiką balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...