2011 Vasario 21

LIETUVA IN MEMORIAM

“Paskutiniajam teisme prieš mane liudys medis, žolė, upokšnis…”

veidas.lt

Be patetikos, arba Justino Marcinkevičiaus literatūrinis testamentas.

Justinas Marcinkevičius savo gyvenimo vartelius užkėlė vasario 16-ąją, 9 valandą 10 minučių. Jau buvom primiršę sutapimų simbolikos galią. Tarsi ten, aukštai, prie rašomojo stalo irgi sėdėtų Poetas, kruopščiai renkantis istorijos metraščiui iškalbingas metaforas.

1

Amžinojo poilsio vieta – paties daugsyk apvaikščiotos Antakalnio kalvos. O štai ir kapo kauburys, supiltas atokiau nuo draugus priglobiančio Menininkų kalnelio, – pabrėžiant, kad tylus ir kuklus, niekam pats į draugiją nesipiršęs J.Marcinkevičius Lietuvai buvo daugiau nei poetas.
Ateidavo, jei būdavo pakviestas. Skaitydavo, jei būdavo prašomas. O jei kas imdavo jo asmenį nesaikingai liaupsinti, poeto veide atsirasdavo drovus nesmagumas. Ir tik eilėraščiai sugebėdavo nuo to išvaduoti – nesvarbu, ar skaitomi mitinge susirinkusiai žmonių jūrai, ar gimnazistams jo paties baigtos mokyklos aktų salėje. Tik jaunystėje, kaip liudija senos kino juostos, deklamuodamas kartais neišvengdavo tautos šauklio intonacijų, o vėliau su džiaugsmu paliko jas profesionaliems aktoriams.

FB-SM129847

Pats savo kūrybą skaitydavo ramiai, lygiai, pasitikėdamas žodžio galia. Nes žodis, anot poeto, “ne gyvatei, o žmogui įkandus gydo. Užkalba mūsų baimę, iš silpno tiesos daigelio medį išaugina, užvarduoja mūsų ištikimybę savo kraštui, jo kalbai ir kultūrai.”

Apie taikomąją literatūrą

Tai, beje, citata iš “Dienoraščio be datų”, išleisto 1981-aisiais. Anuomet rašytojų esė, apmąstymų, interviu knygos, priešingai nei dabar, buvo išskirtinė retenybė ir kartu – didelio pripažinimo ženklas. Tik įspaudusiems gilias pėdas grožinėje literatūroje būdavo suteikiama teisė knygose samprotauti apie gyvenimo prasmę ir kūrybos reikšmę. Tokią pat teisę dar galima būdavo užsitarnauti nuopelnais vienintelei partijai, bet ne apie tai čia kalbame. Greičiau apie tai, kad pamokslautojų skaičius, kaip šiandien įsitikinome, atvirkščiai proporcingas meninės kūrybos pločiui ir gyliui.
Nemenka dalis jaunesnių rašytojų sėkmingai persikvalifikavo į spaudos skiltininkus, laidų komentatorius ir knygose tepublikuoja tai, kuo reguliariai šeria neišrankų žiniasklaidos slibiną. Stebint tokių knygų srautą (kad ir Vilniaus knygų mugėje) atrodytų, jog Lietuvoje noksta dešimtys liaudies šauklių – būsimųjų Marcinkevičių. Tik… kažkaip iš priešingo galo noksta.

FB-TU83485

Nes neparašė jie nei “Mindaugo”, nei “Katedros”, nei “Mažvydo”, netgi “Grybų karo”, kurį jau pusę amžiaus deklamuoja lietuvių darželinukai, neparašė. Ir tikrai neskandavo jų eilučių minios klausytojų stadionuose ir teatrų salėse.
Nors – gal tai nėra būtina? Pats J.Marcinkevičius “masinį” savo kūrybos populiarumą buvo linkęs vertinti atsargiai, o viešus pamokslautojus – teisinti. “Taikomoji literatūra, sąžiningai atlikdama savo darbą, tvarko žmogaus aplinką, švarina jo buitį, linksmina jį poilsio valandą. Šito darbo jai nėra ko gėdytis. Blogai, jeigu ji ima didžiuotis ir pūstis, riesti nosį ir nepamatuotas pretenzijas reikšti”, – perspėjo jis.

Pušies vypsniai

Visą gyvenimą poetas laikėsi nuostatos, kad rašytojas turėtų būti negailestingas savo paties kūrybai: “Pasakyk, kaip tu žiūri į kritiką, ir aš pasakysiu, koks tu rašytojas.” Niekad neslėpė, kad savo literatūrinio kelio pradžią (rinkinį “Prašau žodžio”, poemą “Dvidešimtas pavasaris”) laiko skubota, nevykusia. “Ne visa, ką žmogus parašo per daug metų, jam vienodai brangu. Kai ko norėtum ir visai atsisakyti. Arba bent jau perrašyti iš naujo. Tačiau ar tai nebūtų tikrovės, šiuo atveju ir savęs, lakavimas? Didelė dalis silpnų ir naivių mano pirmųjų eilėraščių mirė, vos susilietę su skaitytoju, ir joks stebuklas jų nebeprikels”, – neslėpė J.Marcinkevičius.

FB-SM164459

Tačiau “stebuklas”, kurio poetas nesitikėjo, įvyko lygiai po dešimtmečio (primenu – “Dienoraštis be datų” pasirodė 1981 m.). Tuomet “Pušis, kuri juokėsi” (1961 m. išleista konjunktūrinė J.Marcinkevičiaus apysaka) dar kartą įžūliai nusikvatojo autoriui tiesiai į akis. Priminti ją Sąjūdžio euforijos apimtiems lietuviams ryžosi svečias nebuvėlis profesorius Tomas Venclova, su žurnalistu Vytautu Matulevičiumi priešais televizijos kamerą pjaustydamas kepsnį “Neringos” restorane.
Keista, šių dienų akimis žvelgiant, tai buvo laida. Žurnalistai, irgi apimti laisvės euforijos, tuomet verždavosi iš atgimimo metais spėjusių įgrįsti pokalbių studijų, o techninės transliuotojų galimybės tebebuvo ganėtinai menkos. Tačiau žiūrovai, išlavinę kantrybę Sąjūdžio mitinguose, pirmenybę tebeteikė žodžiui, o ne spalvingo vaizdelio mirgėjimui. Tad ir pietaujantį profesorių, raginusį “nesakralizuoti literatūros klaidų”, kantriai išklausė.
Viena vertus, nieko nauja V.Matulevičiaus auditorija toje “Krantų” laidoje neišgirdo (bent ta jos dalis, kuri vidurinėje mokykloje stengdavosi įveikti mokytojų įteiktus užklasinės literatūros sąrašus…). Didžiausia naujiena tapo ekrane amerikoniškai atsainiai lietuvišką kepsnį dorojantis žurnalisto pašnekovas, tuo nejučiomis suteikdamas savo kalbos turiniui papildomų poteksčių. Jos irgi įsirėžė žiūrovų atmintyje ir veikiausiai praėjusią savaitę ne sykį jam buvo primintos.

FB-UA17596

Kiekvienas savo patirtyje nešiojamės po vienaip ar kitaip vypsančią pušį – svarbu, kaip išmokstame su jos spygliais gyventi. J.Marcinkevičius ilgokai tylėjo, vengdamas kaitinti ir be jo smarkiai įsiliepsnojusį viešų diskusijų žaizdrą. Šiame žaizdre, kuriame pirmąkart taip aršiai ir tiesmukai susigrūmė skirtingi požiūriai į sovietmečio kultūros palikimą, poetas tebuvo abiem karingai nusiteikusioms stovykloms parankus žarsteklis.
Vieną paskutiniųjų J.Marcinkevičiaus interviu, specialiai tausotą Nepriklausomybės dienos išvakarėms, spausdina pirmieji šių metų “Kultūros barai”. Jame daugiausiai vietos, kaip ir dera minėta proga, skiriama istorinėms poeto dramoms bei apskritai literatūros ir istorijos santykiui aptarti. “Istorinio vertinimo motyvas, kalbant apie literatūrą, dingo. Tai lėmė, kad visi kūriniai sumetami į krūvą, o dalis jų paprasčiausiai išmetama. Šitai, mano nuomone, bent jau iš dalies lėmė ir požiūris į sovietmečio kūrybą – ją plačiu mostu iš karto atmetėme, galima sakyti, atstūmėme”, – konstatavo poetas, primindamas pareigą “kalbėti istoriškai”, nes tik istoriniame konstekste įmanoma objektyviai suvokti kūrybos vyksmą.

Kai neskauda, tai labai graži Lietuva

Dabar spaudoje ir eteryje mirga pastarųjų metų poeto interviu kartojimai. Nesunku pastebėti, kad šalia įprastų J.Marcinkevičiui istorijos, kalbos ir kultūros temų juose vis dažniau ir atviriau aptarinėti socialiniai Lietuvos skauduliai. Ne išimtis – ir 2007-ųjų pabaigoje vykęs pokalbis su žurnaliste Vale Čeplevičiūte, spausdintas “Veide”.
“Negalima nusikaltimų ar kitokių gyvenimo duobių priskirti tik vargstantiems, tik neturtingai gyvenantiems. Jokiu būdu su tuo nesutikčiau. Manau, tam tikrų gyvenimo vertybių atsisakoma ir vienoje, ir kitoje to brūkšnio pusėje. Kitą sykį pastebi, kad šiurkštaus, prievartinio egoizmo gal daugiau esama kaip tiktai toje turtingoje pusėje, ji tartum apsvaigina žmogų, suteikia daugiau laisvės, siūlo užmiršti pagrindinius moralaus gyvenimo principus. Šitaip viską užmirštant netoli ir iki nusikaltimo, apgaulių, stambaus plėšikavimo. Lietuviškas kapitalas (nors kapitalas ir neturi tautybės, bet laikinai galima taip pavadinti), mano supratimu, per daug egoistiškas”, – teigė poetas.
Dar atviriau prieš metus šia tema jis pasisakė savo 80-mečio jubiliejaus proga kalbinamas “Respublikos” dienraščio: “Atrodytų, tas laikotarpis, kaip Baltijos kelias kadaise, buvo vos ne priešistoriniais laikais. Dabar atrodo, kad tos dvasios, tos vienybės, pasirengimo padėti kitam ten nė nebūta. Atrodo, visi išėjo į tą kelią ir apsižiūrėjo – čia ežeriukas, čia žemė nebloga, čia kokią trobą būtų galima pasistatyti. Keičiant nuosavybės formą silpnesnių moralinių įsitikinimų žmogų patraukė galimybė siekti naudos tik sau. Ir iki šiol tai tebevyksta.”

ig6tbm985

Ir jau galutinai pratrūko pernai lapkritį per Lietuvos mokslų akademijoje surengtą diskusiją “Tauta ir piliečiai: ar esame savo valstybės šeimininkai?”, kurioje emocingas visuomet santūraus poeto pasisakymo tonas susirinkusiuosius privertė suklusti. “Tikro šeimininko Lietuvoje nėra ir negali būti. Galvojame tik apie kolektyvinį šeimininką, apie vieną ar kitą partiją, opoziciją ir poziciją. Bandome įteigti, kad partijos organizuoja ir vadovauja. Man jau seniai aišku, kad mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. Kodėl nutilo garsusis šūkis “Visi susiveržkime diržus”? Pensininkus suveržė, valstybės tarnautojų armija kultūringai pamiršo tai padaryti. Diržą susiveržti labai sunku. Reikia kultūros, ponai”, – išrėžė J.Marcinkevičius.
Maždaug metais anksčiau “Veido” žurnalistė turėjo progos įsitikinti, kad savo paties finansiniais reikalais ir tuo metu sparčiai kaitaliojamais mokesčių įstatymais poetas, nuo banalių rūpesčių saugomas rūpestingos žmonos Genovaitės, ne itin domėjosi: akademiką labiau skaudino vargingiau nei jis gyvenančiųjų padėtis. Tačiau nustebo iš žurnalistės išgirdęs, kad gavęs kurio nors leidinio honorarą ar paėmęs atlygį už literatūros vakarą, kaip ir kiti literatūros senjorai, netektų dalies jam priklausančios valstybinės pensijos. “Išeina, kad valdininkai ketina mus narvelyje uždaryti. Ar jie nežino, kad poetų honorarai šiandien – tik vargo trupiniai?” – patylėjęs sau būdingu žodynu prabilo kitame telefono laido gale.
“Kai neskauda / tai labai graži Lietuva”, – rašė poetas paskutiniajame, 2008 m. išleistame poezijos rinkinyje “Naktį užkluptas žaibo”. Persekioja tos eilutės kiekvieną vakarą, klausantis priešrinkiminių reklaminiuose siužetuose dailiai nupudruotų politikų pažadų.

Betikslis degimas

O dabar vėl ženkime tris dešimtmečius atgalios, į jau minėtą ir kažkada man, moksleivei literatei, brangios mokytojos lituanistės dovanotą “Dienoraštį be datų”. Gal todėl šiuos poeto tekstus ligi šiol prisimenu geriausiai ir skaitau taip, tarsi nebūtų buvę tų dešimtmečių.

“Dabar aš suprantu, jog baisiausia poetui, kada jis įsitikina, kad žmogus ir pasaulis tvarkosi ne pagal jo modelį, kada jis pamato, jog į jo moralinį ir estetinį principą niekas nekreipia dėmesio. Beprasmiškos pastangos, betikslis degimas, – sako jis ir pasitraukia į šalį. Galbūt kuriam laikui, galbūt ir visiškai. Išsigiedojo, išsirašė, – sako apie tokį poetą skaitytojai ir kritikai. Kas pasidomėjo, kas paanalizavo – kodėl?”

Vietoj epilogo
“Laidotuvės. Šita šimtmečiais susiklosčiusi, kai kuriais reiškiniais net pagonybės laikus siekianti, tragiškiausia liaudies misterija niekada neužbaigia žmogaus gyvenimo, nepadeda taško jo kelyje, o permeta savotišką tiltą į būsimą jau kitokio pavidalo žmogaus gyvenimą: religinė pasaulėžiūra – į pomirtinį gyvenimą, ateistinė – į gyvenimą darbuose ir idėjose.

FB-SM179318

Žmogus negali suvokti Nebūties – todėl, kad jis yra būtis. Žiūrėkite, jis noriai eina į laidotuves ir stengiasi aktyviai dalyvauti jose, nes čia jis kurį laiką šalia baisiausios ir labiausiai Gamtos saugomos paslapties. Dvasios akimis jis tarytum žvilgteri į bedugnę, kurioje vienam šviečia tūkstančiai skaisčių saulių, kitam kvapą užima begalinė tamsa.”

MARCINKEVICIUS0003

Trumpa J.Marcinkevičiaus bibliografija
“Prašau žodžio” (1955)
“Dvidešimtas pavasaris” (1956)
“Kraujas ir pelenai” (1960)
“Pušis, kuri juokėsi” (1961)
“Duoną raikančios rankos” (1963)
“Donelaitis” (1964)
“Siena” (1965)
“Mediniai tiltai” (1966)
“Liepsnojantis krūmas” (1968)
“Mindaugas” (1968)
“Katedra” (1971)
“Mažvydas” (1977)
“Gyvenimo švelnus prisiglaudimas (1978)
“Pažinimo medis” (1979)
“Būk ir palaimink” (1980)
“Vienintelė žemė” (1984)
“Už gyvus ir mirusius” (1988)
“Eilėraščiai iš dienoraščio” (1993)
“Žingsnis” (1998)
“Carmina minora” (2000)
“Naktį užkluptas žaibo” (2008)

Epigrama

girdžiu ką jūs tylite
kurie kalbate kalbate kalbate

žinau ko nereikia jums
kurie perkate perkate perkate

suprantu kaip sunku jums
kurie griebiate griebiate griebiate

betgi kaip gražiai susilankstote
ir įsidedate save
į vidinę švarko kišenę

(2006 m.)

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (2)

  1. Marija Marija rašo:

    Pagarba Poetui. Bet…yra fariziejiška paskirti ,, Veidą” Lietuvos Dainiui, kvietusiam mus visus gerbti lietuvių kalbą, ir spausdinti žurnalą, nuolat darant lietuvių kalbos rašybos klaidų. Viena iš jų – kabučių rašymas pagal rusų, anglų, bet ne valstybinės lietuvių kalbos rašybos taisykles. Gėda.

  2. Gintas Gintas rašo:

    …spausdinti žurnalą,nuolat darant lietuvių kalbos rašybos klaidas.
    (Kaip turi būti parašyta teisingai ?).


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...