2010 Spalio 16

Elizabeth Gilbert

Pasižadėję

veidas.lt

"Veido" archyvas

Karščiausia leidyklos “Vaga” naujiena – amerikiečių žurnalistės ir rašytojos Elizabet Gilbert knyga “Pasižadėję: kaip skeptikė susitaiko su vedybomis”. Autorė, skaitytojams jau gerai pažįstama iš savo memuarų knygos “Valgyk, melskis, mylėk”, dabar siūlo tęsinį, kuriame gilinasi į santuokos temą, su jai būdingu sąmoju stengdamasi suvokti šios neįtikėtinai patvarios institucijos esmę. “Veido” skaitytojams – ištrauka iš dar spaustuvės dažais kvepiančios knygos.

Nenoriu atrodyti kaip romantiška, paprasta valstietė, gyvenanti gražiame kaime. Paaiškinsiu iš karto: niekada netroškau pasikeisti gyvenimais nė su viena iš tų moterų, kurias sutikau hmongų kaimelyje Vietname.(…)

Taigi neketinu – galbūt ir negalėčiau – atsisakyti savo individualių troškimų sklidino gyvenimo, kuris yra prigimtinė mano laiko teisė. Kaip dauguma žmonių, kartą supratusi, kad galiu rinktis, visada rinksiuosi ką nors geresnio: galimybę išreikšti save, būti kitokia, paslaptinga, neapginama, kartais rizikuoti… Tačiau visi tie pasirinkimai bus mano. Jei manoji draugė hmongė, Mai senelė, sužinotų, kokius pasirinkimus – gluminančią virtinę pasirinkimų – gyvenimas man jau pateikė, jai akys ant kaktos išsprogtų. Todėl, kol naudojuosi asmenine laisve, mano gyvenimas priklauso ir tinka tik man. To Šiaurės Vietnamo kalnų gyventojai net dabar negali suprasti. Tarsi būčiau kilusi iš visiškai naujos moterų giminės (mane galima būtų pavadinti “ribas peržengusia homo”). Tačiau svarbu prisiminti, kad nors ir esame šios drąsios, naujos giminės atstovės bei turime begalę nuostabių galimybių, mums kyla savitų rūpesčių. Štai emocinis nestabilumas ir neurozės tarp hmongų turbūt nelabai paplitę, o, tarkim, Baltimorėje, tarp mano bendraamžių, nūnai tiesiog siaučia.(…)

Paprasčiau sakant, problema ta, kad negalime vienu metu rinktis visko. Todėl gyvename būgštaudami, kad nesukaustytų neryžtingumas, baimindamiesi, kad galime netinkamai pasirinkti. Neramu būna ir tada, kai ką nors pasirenkame, tačiau paskui jaučiamės taip, tarsi priimdami konkretų sprendimą kažką savyje nužudome. Bijome, kad žengdami pro duris, pažymėtas trečiu numeriu, nuslopiname kitokią – tačiau tiek pat kritikuotiną – savo sielos dalį, kuri galėtų pasireikšti žengiant pro duris, pažymėtas pirmu ar antru numeriu.

Filosofas Odo Markardas (Odo Marquard) pastebėjo vokiečių kalbos žodžio “zwei”, kuris reiškia “du”, ir žodžio “zweifel”, kuris reiškia “abejonė”, panašumą ir padarė prielaidą, kad mūsų gyvenimo netikrumą visada sukelia bet kokių dviejų dalykų egzistavimas. Dabar įsivaizduokite tokį gyvenimą, kuriame kiekvieną dieną žmogui pateikiamos ne dvi ir net ne trys, o daugybė galimybių, tada galbūt suprasite, kodėl šiuolaikinis pasaulis, net turėdamas visus privalumus, virto ypač sudėtinga neurozių gamybos mašina. Kai pasaulyje tiek daug galimybių, daugumą mūsų sukausto neryžtingumas. Kartais sustabdome gyvenimo traukinį ir pasukame atgal, kad vėl pamėgintume įžengti pro duris, kurias pirmą kartą atvykę apėjome, o dabar desperatiškai norime pro jas patekti į vidų. Arba pradedame lyginti savo gyvenimą su kito žmogaus gyvenimu, slapta abejodami, ar būtume pasirinkę jo kelią.

Toks lyginimas tik dar labiau apsunkina padėtį. Prancūzų psichoanalitikas Žakas Lakanas (Jacques Lacan) pavadino F.Nyčės (F.Nietshe) sąvoką “Lebensneid”, arba “gyvenimo pavydas”, įsitikinimu, kad kitai moteriai labiau pasisekė nei tau, ir jei turėtum jos kūną, vyrą, vaikus, darbą, gyvenimas būtų lengvas, nuostabus ir laimingas.(…)

Toks ilgesys ir pasirinkimai gyvenime gali sukelti keistą pojūtį – tarsi mus supančiame prieblandos pasaulyje nuolat išnirtų kitų, nepasirinktų galimybių šmėklos, kurios vis klaustų: “Ar iš tikrųjų to norėjai?” Ir kur daugiau tos šmėklos gali persekioti, jei ne vedybiniame gyvenime. Tai nutinka todėl, kad emocinis aspektas intensyviai ir asmeniškai ką nors renkantis būna labai stiprus.

Patikėkite, šiuolaikinė vakarietiška santuoka turi daug pranašumų tradicinės hmongų santuokos atžvilgiu (tik pas mus nuotakos – ačiū Dievui – negrobiamos), ir vėl pakartosiu, kad nesikeisčiau gyvenimų su tomis moterimis. Jos niekada nesužinos, kiek daug turiu laisvių, niekada neturės mano išsilavinimo, negalės džiaugtis mano sveikata ir gerove, joms niekada nebus leidžiama atskleisti savo prigimties. Tačiau tradicinė hmongų nuotaka vestuvių dieną beveik visada gauna vieną ypatingą dovaną, kurios negauna vakarietė nuotaka. Tai – tikrumas. Kai priešais tave nutiestas tik vienas kelias, esi tikras, kad jis teisingas. Be to, nuotaka, iš pat pradžių puoselėjanti nedaug laimės vilčių, galbūt yra labiau apsaugota nuo pribloškiančių nusivylimų, kurie gali kilti žengiant kitu keliu.

Prisipažįstu, kad iki šiol nežinau, kaip vertinti tokią informaciją. Negaliu prisiversti ir viešai paskelbti devizą: “Prašyk mažiau!” Taip pat neįsivaizduoju, jog vestuvių išvakarėse jaunai moteriai galėčiau patarti nesitikėti, kad jos gyvenimas bus laimingas. Tokia mąstysena prieštarauja visiems šiuolaikiniams mokslams, kuriuos esu gavusi. Be to, mačiau priešingą tokios taktikos rezultatą. Viena mano koledžo laikų draugė, tarsi skiepydamasi nuo pernelyg ambicingų lūkesčių, tyčia sumažino savo gyvenimo pasirinkimų skaičių ir nesiekė karjeros, atsispyrė kelionių vilionėms: ji grįžo į gimtinę ir ištekėjo už vaikino, su kuriuo draugavo mokykloje. Tvirtai tikėdama, mergina pareiškė, kad bus “tik” žmona ir motina. Priimdama tokį paprastą sprendimą, ji pasijuto labai saugi, palyginti su konvulsyvių svyravimų kamuojamomis ambicingesnėmis bendraamžėmis (manimi irgi). Tačiau kai po dvylikos metų vyras paliko ją dėl jaunesnės moters, mano draugė pasijuto išduota ir labai įniršo. Niekada anksčiau nebuvau regėjusi tokio įniršio. Ji tiesiog sprogo pasipiktinusi, tačiau ne tiek savo vyru, kiek visa Visata, kuri, jos manymu, nutraukė šventą sutartį. “Juk prašiau tiek mažai!” – kartojo moteris, tarsi kuklūs poreikiai būtų galėję ją apsaugoti nuo nusivylimo.

Tačiau, mano nuomone, iš tikrųjų ji prašė daug. Moteris išdrįso prašyti laimės ir tikėtis, kad tą laimę jai suteiks vedybinis gyvenimas. Ar įmanoma prašyti ko nors daugiau?

Tačiau bent jau sau pačiai turėčiau prisipažinti, kad prieš tuokdamasi antrą kartą irgi prašau labai daug. Iš tikrųjų prašau. Tai būdinga mūsų laikams. Man leidžiama daug tikėtis iš gyvenimo.

Iš meilės ir gyvenimo leidžiama tikėtis daug daugiau nei kitoms moterims per visą istoriją. Kalbant apie intymų bendravimą, iš savo vyro noriu daug, ir kad jis man tą suteiktų tuoj pat. Prisiminiau, kaip sesuo kartą pasakojo apie anglę, apsilankiusią Jungtinėse Valstijose 1919-ųjų žiemą, kuri laiške namiškiams pašiurpusi rašė, kad toje keistoje Amerikos šalyje žmonės tikisi, jog vienu metu bus šilta visoms jų kūno dalims! Praleidusi popietę diskutuodama su hmongų moterimis apie vedybas pamaniau, ar širdyje netapau tokia pati kaip tie keistieji amerikiečiai: ar nesu įsitikinusi, kad mano mylimasis vienu metu turi stebuklingai sušildyti visas mano emocinio kūno dalis?

Mes, amerikiečiai, dažnai sakome, kad vedybinis gyvenimas – “sunkus darbas”. Nesu tikra, ar hmongės tokį apibūdinimą suvoktų. Gyvenimas apskritai yra sunkus darbas, pats darbas labai sunkus – neabejoju, kad jos su tuo sutiktų. Tačiau kaip vedybinis gyvenimas tampa sunkiu darbu? Ogi taip: gyventi santuokoje pasidaro sunku tada, kai tikitės, jog didelę laimę jums dovanos tik vienas vienintelis žmogus. Jei taip manysite, bus sunku. Neseniai atliktų tyrimų duomenys rodo, kad jaunos amerikietės nūnai trokšta, jog jų vyras – labiau nei bet kas kitas – jas “įkvėptų”. O juk tai, kad ir ką manytumėte, labai aukšta kartelė. Palyginkite pavyzdį: jauna tokio paties amžiaus trečiojo dešimtmečio moteris rinkdavosi partnerį, kuriam būtų būdingos “padorumo” ir “sąžiningumo” savybės arba gebėjimas pasirūpinti šeima. Deja, to nebepakanka. Dabar norime, kad mūsų sutuoktinis mus įkvėptų! Kasdien! Taigi, brangusis, darbuokis!

"Veido" archyvas

Vakarietės moterys gyvena pasirinkimo galimybių pasaulyje, daug tikisi iš gyvenimo ir santuokos, tačiau yra nuolat kamuojamos netikrumo jausmo. Tuo tarpu nedaug laimės vilčių santuokoje puoselėjančios Vietnamo kalnuose gyvenančios hmongės lieka apsaugotos nuo pribloškiančių nusivylimų

Apie autorę

"Veido" archyvas
Elizabeth Gilbert (g. 1969 m.) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja, lietuvių skaitytojams jau gerai žinoma iš savo memuarų knygos “Valgyk, melskis, mylėk”, kuri pirmą kartą lietuviškai buvo išleista 2007-aisiais, po to kelis kartus teko pakartoti šios knygos tiražą. E.Gilbert – daug laimėjimų pelniusi autorė: jos apsakymų rinkinys “Piligrimai” laimėjo PEN / E.Hemingway’aus konkursą, knyga “Paskutinis amerikietis” pelnė nacionalinės knygos apdovanojimą.

Tačiau labiausiai autorę išgarsino knyga “Valgyk, melskis, mylėk”, kuri jau išversta į daugiau nei trisdešimt kalbų, pasaulyje parduoti keli milijonai jos egzempliorių, neseniai pagal šią knygą pastatytas to paties pavadinimo filmas.
Knygoje “Pasižadėję: kaip skeptikė susitaiko su vedybomis” autorė, remdamasi mokslininkų ir rašytojų veikalais bei pokalbiais su įvairiais pašnekovais, nagrinėja antropologinius, kultūrinius ir socialinius santuokos aspektus. Rašytoja uždega visas šviesas net pačiose tamsiausiose santykių kertėse: ji aiškinasi partnerių tarpusavio dermės problemas, aptaria aistros, ištikimybės, šeimos tradicijų, visuomenės nuomonės, skyrybų pavojaus ir pavergiančių įsipareigojimų klausimus.

Iš anglų kalbos vertė Antanina Banelytė

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...