Veidas.lt Veidas.lt
Pasivažinėji nauju automobiliu kelias savaites ir jį grąžini
BFL

Prieš mėnesį įsigaliojo Vartojimo kreditų įstatymas, kuris parengtas perkeliant Europos ir Tarybos direktyvą dėl vartojimo kredito sutarčių. Vartojimo kredito įstatymas reguliuoja tik lizingo davėjų ir fizinių asmenų/klientų santykius.

„Vartojimo kreditų įstatymo taikymo priežiūrą vykdo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba (VVTAT)“, sako Lietuvos automobilių verslininkų asociacijos administracijos (LAA) vadovas Mindaugas Beišys. Jo žodžiais, įstatymas naujas, todėl svarbu išankstinėje stadijoje suderinti jo veikimą ir išvengti skundų. Pagal teisinį statusą naujus automobilius perka 20-30 proc. fizinių asmenų, tai nemažas kiekis, atitinkamai svarbu iš anksto užbėgti už akių nesklandumams. Formuojasi situacija, kai pardavinėti automobilius lizingo būdu būtų nenaudinga nei pardavėjams, nei lizingo kompanijoms (nors pastarosios “gudriomis sutartimis su fiziniais asmenimis dar gali ir pralobti“), nes tiek vieniems, tiek kitiems nauja tvarka atneštų didelius nuostolius. Naujos nuostatos – tai tiesiog plėšikavimas vidury baltos dienos, – neslepia „Tokvilos generalinis direktorius Algimantas Purauskas. „Kia Motors“ vadovas, jam antrindamas, priduria, „kad dėl naujųjų lizingo sutarčių bankrutuos bent pusė naujų automobilių pardavėjų“. LAA administracijos direktorius Mindaugs Beišys aiškina: įstatymas taikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims (tarp juridinio asmens lizingo ir fizinio asmens –  paskolos ėmėjo).

Keičiamos lizingo sutartys

Sumodeliuokime situaciją, kuriose dalyvauja keturios pusės:

1. Pardavėjas (dileris)

2 Pirkėjas (lizingo kompanija). Lizingo kompanija perka iš dilerio automobilį ir tampa jo savininku.

3. Lizingo davėjas (lizingo kompanija)

4. Klientas (fizinis asmuo)

Lizingo davėjas ir klientas pasirašo lizingo sutartį. Va, šita sutartis ir pakliūva po šio įstatymo taikymo raide, taip pat į naująjį ES direktyvos spektrą patenka ir kitos susijusios sutartys, jei jas pasirašo fizinis asmuo.

Lizingo kompanija perka iš dilerio automobilį ir tampa jo savininku. Šiuo atveju šis sandoris jau nepatenka po įstatymo reguliavimu, nes čia dalyvauja juridiniai asmenys.

Fiziniams asmenims suteikta landa

Kaip procese sąveikavo dalyvaujančios šalys arba kokios buvo sutartys anksčiau iki įstatymo įsigaliojimo.  Būdavo sudaromos 2 sutartys: 1) kredito davėjas (bankas) ir kredito gavėjas, 2) pirkėjas (bankas) ir pardavėjas. Su antrąja sutartimi klientas (kredito gavėjas) buvo tik supažindinamas pasirašytinai.

Išvada. Iš esmės po įstatymo pasikeitimo bankų ir pardavėjų santykių teisinis reguliavimas nepasikeitė.

Tačiau pirkimo-pardavimo sutartis bankai savo iniciatyva pakeitė po įstatymo įsigaliojimo.

Pirkimo-pardavimo sutartys tapo nebe dvišalėmis, o trišalėmis, t.y. trečioji šalis tapo klientas. Gudrybė yra ta, kad iš įstatymo visos teisės (nutraukti lizingo sutartis ir susijusias sutartis) yra suteikiamos fiziniam asmeniui.

Konkrečiu atveju (skirtingai nei perkant šaldytuvą, kai klientas su pardavėju pasirašo pirkimo-pardavimo sutartį ir tampa šaldytuvo savininku) bankas yra pirkėjas/savininkas ir klientui nutraukus sutartį, lizingo kompanija sau pasiliktų automobilį.

Bankas atsisakyti būti turto savininku nenori, bet, kita vertus, nenori ir likti su turtu, nutraukus lizingo sutartį.

Tokiu atveju brukamos trišalės pirkimo-pardavimo sutartys, kurios trečioji šalis yra klientas. Jei pilietis nesąžiningas ir bent turi teisinių žinių pagrindus, pagal naująją siūlomą tvarką klientas, iš kur išplaukia ir įstatymo galimybė panaudoti fiziniam asmeniui suteiktą teisę atsisakyti susijusių sutarčių ir grąžinti turtą, tik šį kartą regresuoti iš kliento tiesiai pardavėjui.

Vartotojų teisių apsaugos tarnyboje įvyko 2 susitikimai. Pirmasis, dalyvaujant tik VVTAT ir LAA, antrasis dalyvaujant VVTAT, LAA ir bankų atstovams.

Siūlyta: sugrįžti prie pirkimo pardavimo sutarčių, kurios buvo pasirašomos iki įstatymo įsigaliojimo, nes po įstatymo pasikeitimo bankų ir pardavėjų santykių teisinis reguliavimas nepasikeitė. Bankai nesutinka.

Numatyti, kad turto savininkai taptų fiziniai asmenys, o ne bankai, atitinkamai pirkimo-pardavimo sutartys būtų pasirašomos pardavėjo ir fizinio asmens, kuris naudotųsi būtent jam įstatymo suteiktomis teisėmis. Kai asmuo būtų pats ir savininkas, tai veiktų kaip saugiklis nepiktnaudžiauti įstatymo normomis. Bankai nesutinka.

Gali grąžinti nuvažinėtą mašiną per dvi savaites

Pagal įstatymo 15 straipsnį Vartojimo kredito gavėjas, nenurodydamas priežasties, gali atsisakyti vartojimo kredito sutarties per 14 kalendorinių dienų nuo vartojimo kredito sutarties sudarymo dienos. Nesąžiningam klientui sudaromos sąlygos 14 dienų nemokamai naudotis automobiliu. Per tą laikotarpį galima apvažiuoti visą Europą (15.000 km) ir grąžinti be jokios atsakomybės. Ir atgauti visus savo pinigus. Tokiu atveju automobilio vertė kristų jau apie 20-30 procentų. Klientas gali pasakyti, kad jam nepatinka, pavyzdžiui, mašinos kilimėliai ar veidrodėliai per maži.

Tarp automobilių pardavėjų bandyta ieškoti konsensuso:

Jei turtas perduotas ir lizingo kompanijų bandyta ieškoti konsensuso:

a)     klientas grąžina bankui visą paskolą, t.y. nusiperka turtą ir tampa jo savininku

b)    klientas pirkimo-pardavimo sutartyje pažymi, kad atsisako teisės grąžinti turtą per 14 d.

c)     nuo lizingo sutarties pasirašymo klientas laukia 14 d. ir po to termino jam perleidžiamas turtas

Jei turtas neperduotas (sutarta su bankais sukurti sutartyse tokias nuostatas):

Klientas privalo grąžinti ekonomiškai pagrįstus automobilio užsakymo nuostolius.

Praktika. Automobilis nėra plataus vartojimo prekė, kurią pardavėjas sandėliuoja savo sandėliuose – paprastai automobiliai yra užsakomi, patiriami užsakymo, dalinio įnašo gamintojui, pervežimo kaštai.

Pagal ES įstatymo 16 str. Vartotojas turi teisę atsisakyti ir nutraukti susijusias sutartis kai prekės neatitinka prekių pirkimo pardavimo sutarties ir jam turi būti grąžinamos visos įmokos.

Susitarta, kad jei dėl automobilio vyksta ginčai, klientas privalo automobilį atiduoti.

Vengiama praktikos: klientas įmokų lizingui nemoka, nori susigrąžinti jau sumokėtas įmokas, bet automobilį, kuriuo yra nepatenkintas, naudoja, gal net tyčia gadina – automobilis vis labiau nusidėvi. Dėl to liko nesusitarta.

Iš esmės praktiškai gali susidaryti situacijų:

- kai klientas dar galiojant garantiniam laikotarpiui po 2 ar 3 metus, pareikš, kad ,,ne tokios spalvos durų rankena ar saugos diržas juodas, o jis nori šviesaus“, ir tai bus pretekstas nutraukti sutartį ir susigrąžinti VISUS įmokėtus pinigus

- arba per 30 dienų, nespėjus (kaip to reikalauja įstatymas) panaikinti trūkumus, taip pat galima nutraukti sutartį. Bet praktiškai gali būti objektyvių priežasčių, kai automobilių salonas per 30 d. negali atvežti detalių, tai aktualu, kalbant apie modelius, gaminamus Japonijoje ir Šiaurės Korėjoje, per tiek laiko detalių neatveši, ypač jei retesnis gedimas. O šiaip kiekvienas pardavėjo servisas laiko 4-5 mln. Lt vertės atsarginių detalių sandėlius populiariausioms detalėms.

Automobilių verslininkai siūlo, kad tiek sutartyse, tiek teisės aktuose reikalingas išaiškinimas/detalizavimas dėl sutarties nutraukimo sąlygų, kai prekės teikiamos iš dalies ar neatitinka prekių pardavimo sutarties, t. y. siekiant išvengti sutarties nutraukimui minorinių priežasčių. Pagal naująsias sutartis, lizingo bendrovė, likus iki mašinos išmokėjimo 3 ar 4 mėnesiams, paskambina klientui ir pasako: „Žinote, ponas, jūs kelis kartus viršijote greitį, todėl mes savo turtą (automobilį) atsiimame…“

Jei visgi atsitiktų atvejų, kad automobilį reikia priimti, suprantama, kad klientas ilgą laiką automobilį naudojo, gavo naudą, automobilį nudėvėjo, tad normalu, kad jam negali būti po 3 metų naudojimo grąžinamos visos įmokos kaip už naują daiktą.

LAA siūlo tiek sutartyse, tiek teisės aktuose nustatyti, kad grąžinant automobilį įvertinama gauta/automobilio likutinė vertė.

„Paskutinis susitikimas VVTAT baigėsi tuo, kad buvo sutarta, kad bandysime susitikti su bankais atskirai ir aptarti klausimus, dėl kurių nepavyko susitarti, jei dėl ko susitarsime ir bankai pakeis pirkimo pardavimo-sutartis, tai šios būtų teikiamos VVTAT įvertinti,“ –pasakojo M. Beišys. – Tam tikru požiūriu VVTAT mus – suinteresuotas šalis – laikinai stumtelėjo neva tartis patiems, bet tokia situacija reiškia, kad galima ir susitarti, o galima ir niekada nesusitarti“.

Bankų laikysena. Klausimus, dėl kurių neva nesusitaria bankai mėgino interpretuoti, kad to neleidžia daryti įstatymas, tad reikia keisti įstatymą. Žodžiu, tai ne bankų lizingo kompanijų,  o Seimo ir vyriausybės reikalas.

VVTAT laikysena. Leidžia suprasti, kad būtina žiūrėti lanksčiai ir ieškoti sprendimų ir susitarti bei siūlo bankams nekryžiuoti iečių, nes įstatymo kaitaliojimas visiškai nieko dėtas, tokiais atvejais neturi įtakos ir iš ES perrašytos direktyvos, ir reglamentuoti nuostatų savaip, traukti vežimą tik į vieną pusę negalima. Kai kurie drąsesni naujų automobilių pardavėjai bankus užsipuolė kaip „veikiančius savanaudiškai“. Pasak panorėjusio likti neįvardytu šaltiniu, labiausiai „ragus“ rodo  SEB Lizingas.

Matyt, visgi galima paraginti VVTAT būti iniciatoriais poįstatyminių teisės aktų pakeitimų dėl diskutuotinų klausimų. Tai turėtų būti kaip išvada ar hipotezė, tačiau tai neturi skambėti kaip kaltinimas ar raginimas iš suinteresuotos pusės, nes visiems gali ,,atsiliepti ateityje” (teks ir toliau bendrauti pardavėjams su lizingo kompanijomis), geriau visa tai išspręsti diplomatiškai ir be jokio didesnio triukšmo.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.

Komentuokite