2017 Gegužės 08

Pasitikėjimu grįstos paslaugos – nuo ūkių iki prekybos centrų

veidas.lt

Jurgita LAURINĖNAITĖ-ŠIMELEVIČIENĖ

Ūkininką Kanadoje, atidariusį nesaugomą savitarnos parduotuvėlę prie savo ūkio, gėlių augintoją Šveicarijoje, siūlantį pirkėjui pačiam prisiskinti gėlių ir palikti už jas pinigus dėžutėje, prekybos centrus Prancūzijoje ar Olandijoje, kur pirkėjas pats skenuoja prekes brūkšninių kodų skaitytuvu ar telefonu, sieja viena – pasitikėjimas savo klientu.

Šveicarijoje prie pat Ženevos esantis nedidelis Merino miestas apsuptas dirbamų laukų ir pievų. Važiuodamas miesto pakraščiu iš tolo pamatai žydinčių tulpių lauką, o šalia jo – prekystalį su didžiuliu pavadinimu „Self-service“ (savitarna). Ant prekystalio padėtas peilis, du kastuvėliai, pritvirtinta metalinė dėžutė su užrašu „kasa“ ir popieriaus lapas, skelbiantis, kad vienos tulpės kaina – 1 frankas (0,93 euro). Aplink – nė gyvos dvasios. Nėra nei pardavėjo, nei laukus saugančio darbuotojo, nei kamerų – netgi tvoros. Pirkėjas gali nueiti į tulpių lauką, iš keliolikos rūšių išsirinkti ir pats nusipjauti patinkančių gėlių bei atsiskaityti už jas įmesdamas pinigus į dėžutę. Gėlių savininkas ateis tik vakare – susirinkti dienos uždarbio.

Nors gėlyno niekas nesaugo, akivaizdu, kad pirkėjai elgiasi kultūringai: lysvėse susodintos gėlės neišlaužytos, neišmindytos. Įdomu, kad savitarnos gėlynas įkurtas ne atokiame kaime, o Ukmergės dydžio miesto pašonėje – tulpių lauką supa dirbama žemė, kiek toliau matyti ūkis, tačiau kitoje kelio pusėje stovi daugiabučiai.

Ūkininkų įrengti nesaugomi savitarnos prekystaliai, grįsti vadinamąja garbės ar pasitikėjimo sistema (angl. „honor system“), Šveicarijoje labai paplitę. Nuo pavasario iki vėlyvo rudens kiekviename regione prie dirbamų laukų ar ūkių galima pamatyti savitarnos prekystalių su sodo gėrybėmis.

Šveicarijoje esančiame garsiajame Europos mokslo židinyje CERN (Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijoje) dirbanti 30 metų vokietė fizikė Michaela Schaumann „Veidui“ pasakojo vaisius ir daržoves dažnai perkanti nuo vežimėlio, pastatyto prie nedidelio dirbamo lauko, kurį ji pravažiuoja pakeliui į darbą.

„Vežimėlis pastatomas tuomet, kai uždera sezoninės daržovės. Produktai paprastai būna ką tik nuskinti ir geros kokybės. Prie kiekvienos daržovės parašyta kaina, o pinigus už produktą įmeti į nedidelę dėžutę, stovinčią šalimais. Taip pirkti labai patogu. Kartą esu pirkusi obuolių nuo prekystalio, stovinčio priešais fermerio namą: išsirenki obuolių maišelį, o pinigus tiesiog padedi ant stalo“, – pasakojo M.Schaumann.

Šveicarijoje gyvenanti vengrė Reka Mathe taip pat mėgsta naudotis paslaugomis, grįstomis pasitikėjimu vartotojais. Kiekvieną pavasarį, važiuodama į parką netoli Niono miesto, ji prisiskina įvairių gėlių savitarnos lauke, o pinigus už jas palieka dėžutėje. Rudenį vykdama aplankyti draugės į nedidelį Šveicarijos miestelį Signy-Avenex ji dažnai mato du savitarnos prekystalius: vieną su moliūgais, o kitą su obuoliais, sultimis ir kitais produktais iš obuolių.

R.Mathe „Veidui“ tvirtino, kad pirkti iš tokių vietų jai labai patinka: „Tai labai malonu, nes gali pats pasiimti prekes, atsiskaityti, ir žmonės tavimi pasitiki. Be to, tu moki ne didelei korporacijai, o žmogui, kuris pats tuos produktus augino.“

Jai pritaria ir vokietė M.Schaumann: „Aš kilusi iš mažo kaimelio ir esu pripratusi palikti daiktus lauke nesijaudindama, kad kažkas juos pavogs. Taigi man patinka ši pasitikėjimu grįsta sistema ir toks pardavėjų požiūris. Galiu jaustis rami, nes jei ši sistema veikia, tai rodo, kad gali pasitikėti čia gyvenančiais žmonėmis“, – sako fizikė.

Savitarnos prekystaliai populiarūs visoje Vakarų Europoje

Lietuvoje ūkininkaujantis Tomas Skaizgirys ir pats prieš keliolika metų dirbo pas šveicarą ūkininką, turėjusį nesaugomą parduotuvėlę.

„Vasaromis prie savo ūkio šveicaras atidarydavo mažutę parduotuvėlę, kurioje prekiavo mėsa, pienu, uogomis, daržovėmis. Parduotuvėje prie prekių kabėjo surašytos kainos, bet pardavėjo nebuvo. Pirkėjai patys pasisverdavo daržoves, pasiimdavo mėsos iš šaldiklio, butelį pieno ir palikdavo pinigus dėžutėje. Pirkdavo vietiniai šveicarai ir pravažiuojantys vokiečiai, nes ūkis buvo įsikūręs už kilometro nuo didelio kelio, prie kurio būdavo pastatoma nuoroda į parduotuvėlę. Dienos apyvarta, manau, buvo apie 150 frankų (134 eurų)“, – prisimena T.Skaizgirys.

Šveicarijoje šios pasitikėjimu grįstos paslaugos turi senas tradicijas, nes žmonės elgiasi sąžiningai. Pasak T.Skaizgirio, netoli Ciuricho gyvenantis šveicaras ūkininkas pasakojo, kad per parduotuvėlės gyvavimo dešimtmetį tik vieną kartą įvyko vagystė – vagys išsinešė visą dėžutę su pinigais. Bet ir tuokart ūkininkas patyrė nedidelį, tik apie 20 frankų (18,5 euro) nuostolį, nes kelis kartus per dieną užeidavo į parduotuvėlę ir pasiimdavo stambesnes kupiūras.

„Šveicarijoje tokios paslaugos įprastos. Ūkininkams jos duoda papildomų pajamų ir nereikia stovėti turguje, nereikia samdyti pardavėjo“, – privalumus vardija T.Skaizgirys.

Prekyba nuo nesaugomų prekystalių, grindžiama pasitikėjimu klientais, paplitusi ne tik Šveicarijoje. Prie kelio stovinti pintinė su tvarkingai sudėliotais daržovių ryšuliais, šalia kurių padėta ant popieriaus skiautės užrašyta kaina ir dėžutė pinigams įdėti, – įprastas vaizdas Vakarų Europos kaimuose ir miesteliuose, kur garbės sistema grįstu būdu prekiauja ir smulkieji, ir didesni ūkininkai, paliekantys pirkėjams patiems įsigyti įvairiausių gėrybių – nuo obuolių, bulvių, vynuogių iki gėlių.

„Vokietijoje kartais matau vežimėlius su produktais šalia laukų arba laukus, kuriuose gali pats prisirinkti aviečių, šparagų ar gėlių ir palikti reikiamą sumą dėžutėje, pritvirtintoje ant tvoros. Regione, iš kurio esu kilusi, žmonės tiesiog ant stalo priešais savo kiemą pardavinėja namų gamybos džemą, arbatą, žoleles“, – pasakoja M.Schaumann.

Didžiojoje Britanijoje T.Skaizgirys taip pat matė tokių paslaugų, pavyzdžiui, prie braškyno stovinčią palapinę su braškėmis ir dėžute pinigams įdėti. Nesaugomų prekystalių su produktais gausu Norvegijoje, kur netgi galima rasti ūkininkų, leidžiančių vištidėje be priežiūros pačiam pasirinkti kiaušinių.

Savitarnos stendą atidarė iš būtinybės

Pasitikėjimu vartotojais grįsti prekystaliai ir parduotuvėlės plinta ir kituose pasaulio kampeliuose. Kanadoje įsikūrusio šeimos ūkio „The Dancing Farmer“ savininkai pernai vasarą pirmą kartą išbandė pasitikėjimu grįstą prekybą.

Kaip „Veidui“ tvirtino ūkio savininkas Justinas MacCurdy, nesaugomą savitarnos prekystalį jie pastatė iš būtinybės, mat jų nedidelis šeimos ūkis užsiima keletu skirtingų veiklų – augina gyvulius, daržoves šiltnamiuose ir laukuose, vaisius.

„Dėl visų šių įsipareigojimų būtų sudėtinga visą dieną praleisti stovint prie prekystalio. Kaip nuolat diversifikuojamam ūkiui, mums reikėjo tiesioginio pardavimo kanalo, tačiau nenorėjome patirti papildomų išlaidų samdydami žmogų, kuris visą dieną dirbtų prie prekystalio. Mūsų pasaulio krašte smulkieji ūkininkai dažnai vyksta parduoti produkcijos į ūkininkų turgus, bet tai reiškia nuolatinį keliavimą, galintį paveikti ūkio produktyvumą. Pirmi metai buvo testas, skirtas vartotojų pasitenkinimui ir galimybėms parduoti mūsų produkciją patikrinti. Pakelės stendą pastatėme nešiojamąjį ir daugiafunkcį, jeigu pasitikėjimo sistema žlugtų. Laimei, ji puikiai suveikė. Žmonės buvo sąžiningi, dėkingi ir dosnūs“, – tikino J.MacCurdy, 
 ketinantis pasitikėjimu grįstą prekybą tęsti ir šią vasarą.

Pasak ūkininko, pirmą vasarą užtruko šiek tiek laiko išmokyti pirkėjus reikiamą pinigų sumą tiesiog įmesti į „garbės dėžutę“. Kartais potencialūs klientai sutrikdavo ir važinėdavo aplink ūkį ieškodami žmonių. „Taigi pirmus metus skyrėme laiko klientams mokyti, kaip garbės sistema veikia. Ši idėja mūsų krašte gana nauja, todėl kai kuriems vyresniems žmonėms buvo sudėtinga įdėti pinigus į dėžutę, o ne įsprausti kažkam į ranką. Kad ir kaip būtų, pirkėjai sugrįždavo. Nuolatiniai klientai yra svarbūs kuriant pasitikėjimo sistemą, dalijantis sveikos mitybos ir sveiko gyvenimo būdo aistra“, – įsitikinęs ūkininkas.

Pernai perkamiausios buvo braškės, geltonosios pupelės, pomidorai, paprikos, morkos ir žaliosios salotos. Vartotojams pageidaujant ūkininkai taip pat pradėjo prekiauti cukinijomis, bulvėmis, česnakais, salierais ir kitomis daržovėmis.

Pasak J.MacCurdy, pinigų dėžutė būdavo ištuštinama kelis kartus per dieną. Per visą vasarą pasitaikė tik vienas incidentas, susijęs su gėlėmis. „Dažniausiai dėžutėje būdavo ta suma, už kurią pardavėme daržovių ir vaisių, o kai kuriomis dienomis – daugiau. Manome, kad žmonės yra sąžiningi ir paprastai kitiems nori daryti gera. Kelis kartus pirkėjai negalėjo sumokėti tą dieną, bet atvežė pinigus vėliau. Kaip tai puiku“, – džiaugiasi kanadietis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2017-m

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...