2011 Spalio 01

Pasaulio istorija: visa tai, ką reikia žinoti

veidas.lt

Norintiems suprasti dabartį reikia pažintį praeitį. Apie praeitį daugiau žinosite perskaitę W.Seidelio knygą “Pasaulio istorija: visa tai, ką reikia žinoti”, o kol kas – bent ištrauką iš jos, spausdinamą su mūsų “Skaitinių” rubrika.

Neolito revoliucija – naujasis akmens amžius

Naujajame akmens amžiuje, nuo 11 500 m. pr. Kr., žmonės tapo sėslūs, kūrė nuolatines gyvenvietes ir bendruomenes, kuriose jau pradėjo ryškėti darbo pasidalijimas. Jokia kita žmonių “visuomeninio” elgesio permaina nelaikoma tokia lemiama, kaip tasai perėjimas nuo rinkimo ir medžioklės prie žemdirbystės ir gyvulininkystės.

Derlingasis pusmėnulis
Savaime aišku, akmens amžiaus žmonės nelipo ant barikadų ir nešaukė unisonu: neolito revoliucija! Tą terminą tik 1936 m. pirmąsyk pavartojo Australijos mokslininkas Vere’as Gordonas Childe’as, sekdamas “pramoninės revoliucijos” pavyzdžiu. Skirtingose šalyse neolito revoliucija vyko ne tuo pat metu. Anksčiausiai į pažangos kelią stojo dabartiniai Artimieji Rytai, nusidriekę nuo Nilo slėnio per Jordaną aukštyn iki Eufrato ir Tigro ištakų, o paskui pagal tas dvi upes pasroviui ligi Persijos įlankos. Žemėlapyje to regiono kontūrai šiek tiek primena pusmėnulį.
Anuomet (maždaug nuo 11 000 m. pr. Kr.) klimatas tuose kraštuose, net iki Sacharos, buvo labai palankus augalams, daug drėgnesnis nei dabar, bet jau ir pakankamai šiltas – visai kaip rojuje. Žmonės ten kūrėsi nuolatinėse gyvenvietėse, augino laukines žoles, veisė gyvulius ir pirmąsyk ėmė kaupti atsargas. Naujovė buvo ir molinės plytos, iš kurių galima statyti stačiakampius namus. Mat iki tol visi būstai būdavo apskriti. Žiedžiamasis ratas irgi išrastas toje ankstyvoje žmonijos kultūros fazėje.

Seniausieji miestai
Šioje Derlingojo pusmėnulio srityje kūrėsi ir seniausi pasaulio miestai, buvo statomos šventyklos. Naujausių kasinėjimų duomenimis, tai vyko jau ir pačioje neolito revoliucijos pradžioje.
Gebekli Tepės šventykla (apie 9500 m. pr. Kr.) yra šešiais tūkstantmečiais senesnė už piramides; tą nuostabą keliantį akmeninį pastatą jau rado pirmieji Jericho naujakuriai. Jo reikšmė paaiškėjo tik 1994 m. Ta šventykla – tai tarsi ankstesnių akmens amžiaus epochų paminklas, kurį paveldėjo neolitas. Čia stūkso kelių metrų aukščio stulpai, ištašyti iš vientiso klinties luito, o į juos remiasi gulsti akmens blokai; dalis tų stulpų sustatyti ratu. Kol kas atkasta 40 tokių stulpų, bet archeologai spėja, kad dar 150 slypi po Gebekli Tepės nuolaužų kalnu. Tokiai šventyklai pastatyti prireikė ir sumaniai organizuoti darbus, ir pristatyti marias maisto. Ligtoliniai medžiotojai ir rinkėjai nebūtų įstengę to padaryti.
Kitoje Anatolijos vietoje, netoli dervišų miesto Konijos, yra dar vienas, tik neseniai atrastas archeologinis objektas – Čatal Chiujukas, seniausia pasaulyje žinoma gyvenvietė. Maždaug nuo 7400 m. pr. Kr. ilgiau kaip tūkstantį metų joje gyveno iki 10 000 žmonių. Įdomu, kad tenai, nors nebuvo nei šventyklos, nei valdovo rūmų, aptikta sienų tapybos kūrinių su gyvūnų atvaizdais, aiškiai skirtų kulto reikmėms. Šių dienų žmones Čatal Chiujukas stebina kaip įspūdinga išimtis, nes paskui dar ne vieną tūkstantį metų niekur neatsirado jokios panašios miesto tipo gyvenvietės.
Miestų su mūro pastatais ir darbo pasidalijimui pritaikyta struktūra, kuriuose tikrai ilgai be pertraukos buvo gyvenama, tik apie 5000 m. pr. Kr. ėmė rastis visai kitoje šalyje – Mesopotamijos pietuose. Neolito laikų Mesopotamijai būdingos telių tipo gyvenvietės, priskiriamos vadinamajai Obedo kultūrai, ant kurios pamatų tiesiogiai išaugo šumerų kultūra. 7000–4000 m. pr. Kr. telių tipo gyvenvietėse spietėsi tūkstančiai žmonių. Jie gyveno vienoduose namuose, sumūrytuose iš molinių plytų. Tokie pastatai nebuvo amžini, todėl per tuos tūkstantmečius ant namų griuvėsių ir iš jų buvo statomos vis naujos gyvenvietės, kol toje vietoje išaugdavo geroka kalva. Iš to ir kilo telių pavadinimas (“kalva” arabiškai tel), išlikęs, tarkim, Tel Avivo vietovardyje.
Maždaug nuo 5300 m. pr. Kr. telių kultūra, vadinama dar Obedo vardu, vyravo visame plote tarp Eufrato ir Tigro. Žymiausia jos vietovė buvo pajūrio miestas Eridu. Ne vien tik Babilonijos mitai teigia tą uostą prie Persijos įlankos buvus pirmuoju visų laikų pasaulio miestu. Tą teiginį patvirtino kasinėjimai. Šumerų sostinėje Eridu buvo atrasta šventykla, kurios pamatai siekė Obedo laikus; ji, ko gero, buvo skirta vandens ir išminties dievui Enkiui. Šumerų miestai visada buvo statomi aplink šventyklą. Mūsų dienomis Eridu yra kasinėjimų vieta. Tačiau seniausias pasaulyje iki šiol gyvenamas miestas yra Jerichas.

Keturios Bronzos amžiaus imperijos
Tuo metu, kai į šiaurę nuo Alpių plito įvairios virvelinės ir varpelinės keramikos kultūros, buvo statomi megalitų kompleksai ir daugybė žmonių vis dar gyveno gyvenvietėse ant polių, tarp Egėjo jūros krantų ir Persijos įlankos gyvavo keturi kultūros ir politikos centrai: Babilonija ir Egiptas, turintys jau tūkstantmetes gan vientisas kultūros tradicijas, neindoeuropietiška Minojo kultūros “jūrų valdovė” Kreta ir indoeuropiečiai hetitai. Paskui į Egėjo jūros pakrantes atkeliavo vienos seniausių graikų genčių – achajai ir kiti; žymiausiu jų centru tapo Mikėnai.

Babilonas
Babilonas, arba Babelis, įsitvirtino mūsų istorinėje atmintyje kaip seniausias pasaulio didmiestis, daugiakalbės civilizacijos sostinė, istorijos vyksmo židinys. Nei Roma, nei Jeruzalė tiek neapaugo simboliais ir neįėjo į priežodžius kaip Babelio bokštas, Babelio kalbų sąmyšis, Babilonijos nelaisvė.
Tačiau Babilonas Babilonui nelygu. Per ilgą savo istoriją miestas, išaugęs strategiškai svarbioje vietoje prie Eufrato, bet netoli ir nuo Tigro, ne sykį buvo sugriautas ir vėl atstatytas. Čia rezidavo daugelio skirtingų dinastijų valdovai. Labai senas mitas apie Babelio bokšto statybą atėjo iš visai kitos kultūros – iš šumerų ir jų zikuratų. Maždaug pustrečio tūkstantmečio skiria zikuratų laikus nuo to meto, kai chaldėjo Nabuchodonosaro II valdoma (604–562 m. pr. Kr.) klestėjo Naujoji Babilonija, kai buvo pastatyti Ištarės vartai (dabar jie yra Berlyne, Pergamo muziejuje) ir žydai išvaryti į nelaisvę. Žinoma, ir Nabuchodonosaro laikais stūksojo aukšta šventykla. Kur ji pradingo? Juk piramidės tebestovi! Ogi buvo sugriauta Aleksandro Didžiojo įsakymu.

Jūrų keliautojai ir atradėjai

Europiečiai nebūtų galėję plaukioti į užjūrius, jei nebūtų pasistatydinę naujoviškų, tobulesnių burlaivių – karavelių. Su jomis pasipylė naujų žemių atradimai. Juos skatino didysis portugalų jūrų laivybos administratorius princas Henrikas Jūrininkas (1394–1460). Europos Renesanso laikais Portugalija ėmė vyrauti jūrose.

Iš naujo atandamos Kanarų salos
Nuo antikos laikų Kanarų salos buvo dingusios europiečiams iš akiračio, o 1341 m. vėl atrastos. Taip prasidėjo geografinių atradimų epocha. 1419 ir 1427 m. iš naujo atrastos Madeiros ir Azorų salos, apie kurias žinojo jau finikiečiai. Nuo 1415 m. Henriko skatinami portugalų jūrininkai sistemingai tyrė Afrikos krantus. Jie buvo įplaukę į Senegalo ir Gambijos upes, o 1456 m. atrado Žaliojo Kyšulio salas.

Sindbadas jūrininkas
XV a. pradžioje Mingų dinastijos imperatorius Džu Di surengė kelias dideles jūrų ekspedicijas ir joms vadovauti paskyrė admirolą Dženg He (1371–1433), dvimetrinį vyrą, imperatoriaus rūmų eunuchą. Tada kinų laivai, pirmąsyk perplaukę Pietų Kinijos jūrą, pasiekė Indijos vandenyną. Per pirmąją Dženg He ekspediciją 1405 m. į jūrą išplaukė 62 laivai su 28 000 žmonių įgula. Spėjama, kad Dženg He buvo kilęs iš musulmonų ir galbūt tapo “Tūkstančio ir vienos nakties” legendinio herojaus Sindbado prototipu. Jo laivai buvo prikrauti šilko, porceliano ir kitų vertingų prekių. Šis laivynas pasiekė Indiją, Arabiją ir net Afrikos rytų pakrantę.
Iki tol Kinija beveik neturėjo ryšių su išore. Vidurio imperija iš tiesų manėsi esanti pasaulio centre. Tad ir Dženg He ekspedicija netruko sukelti konservatyviems dvariškiams įtarimų. Jiems atrodė, kad vien iždo finansuojamas laivynas kainuoja per brangiai, o jo uždirbamas pelnas per menkas. Netrukus užjūrio prekyba ir ekspedicijos nutrūko; narsus Kinijos admirolo žygis liko tik pavienis epizodas. 1551 m. Kinijoje imperatoriaus įsaku buvo sunaikintos visos džonkos, turinčios daugiau kaip tris stiebus. Taip grįžo izoliacinė Kinijos užsienio politika.

Iš vokiečių kalbos vertė Valdemaras Kvietkauskas

Apie autorių ir knygą

Wolfgangas Seidelis – vokiečių teisės istorijos ir teisės filosofijos specialistas, vertėjas, daugelio populiarių mokslinių knygų autorius.
Kas sieja Egiptą su chemija? Iš kur kilo Romos vardas? Kas išrado monetas? Kada įkurta pirmoji akademija? Kas dėjosi Rusijoje ir Afrikoje, kai Europoje Liuteris pradėjo reformaciją? Ar Kinija jau turėjo imperatorių, kai Cezaris ir Augustas valdė Romos imperiją? Kas Prahoje išlėkė pro langą, kada istorijos arenoje pasirodė jaunaturkiai ir iš kur atsirado Talibanas?
W.Seidelis atsako į šiuos ir daugybę panašių klausimų. Aptardamas maždaug 650 istorijos, politikos, kultūrologijos ir ekonomikos sąvokų bei vardų, autorius išdėsto pasaulio istoriją. Turiningai ir vaizdingai pasakodamas, jis veda skaitytoją per skirtingas epochas, gretina regionus bei laikotarpius ir atskleidžia dar negirdėtus tarpusavio ryšius. Skaitydami keliaujame per tūkstantmečius ir po visus pasaulio istorijos užkampius, nuo Europos ligi Kinijos, nuo Amerikos ligi islamo pasaulio. Ir nuostabiausia tai, kad kai jis iš pavienių įvykių dėlioja vaizdingą temų mozaiką, mes ūmai pamatome sąsajas, apie kurias anksčiau net nenutuokėme.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...