2010 Liepos 16

Tomas Ramanauskas

Ekonominė baudžiava XXI amžiuje

veidas.lt

Augant nedarbo lygiui bei mažėjant gyventojų pajamoms, pastaruoju metu nepaliaujamai didėjo gyventojų mokumo problemos. Jų mastas kelia nerimą – per metus gyventojų pradelstos skolos išaugo daugiau nei dvigubai ir balandžio mėnesio pradžioje sudarė apie 1,4 mlrd. Lt (“Creditinfo Lietuva” duomenimis). Skolų laiku nemoka apie 10 proc. visų Lietuvos gyventojų. Ypač nerimą kelia tai, kad su finansinėmis problemomis susiduria ne mažiau kaip 7 proc. būsto paskolas paėmusių asmenų. Artimiausioje ateityje dėl daugelio objektyvių priežasčių gyventojų nemokumo problemos gali dar labiau padidėti.

Šiame kontekste nerimsta aistros dėl asmens bankroto įteisinimo. Aišku, diskusija jau kokiais penkeriais metais pavėluota. Dar blogiau tai, kad ekonomistai beveik vieningai pasisako prieš asmens bankroto institutą, pateikdami tik labai paviršutiniškų argumentų, o atsakingos valdžios institucijos yra aiškiai pernelyg pasyvios, atstovaudamos visuomenės interesams. Tipiškas “laisvarinkiškas” bankų lobistų požiūris grindžiamas tuo, kad fizinių asmenų bankrotas neigiamai paveiktų žmonių požiūrį į atsakomybę, atvertų piktnaudžiavimo galimybes, sukurtų papildomų rizikų skolintojams, mažintų ir brangintų kreditavimą. Taip pat pabrėžiama, kad bankroto galimybė neturėtų būti įteisinta anksčiau paskolas paėmusiems asmenims.

Kalbant apie būsto paskolas reikėtų sukonkretinti, kad esminė ekonominė problema yra tokia: kokiomis dalimis bei kokiomis sąlygomis skolininkas ir kreditorius turi pasidalyti nuostolį dėl nukritusių būsto kainų skolininko nemokumo atveju. Jei po burbulo sprogimo drastiškai sumažėjusi užstato vertė tapo nepakankama įsipareigojimams padengti, šiuo metu tai yra grynai skolininko problema. Taip sulygta savanoriškoje sutartyje, ir tarsi čia net nėra apie ką diskutuoti. Vis dėlto bent jau ekonominiu ir socialinio teisingumo požiūriu tikrai yra apie ką.

Akivaizdu, kad bankai buvo suinteresuoti pūsti nekilnojamojo turto burbulą ir itin aktyviai dalyvavo finansuojant tiek būsto statybą, tiek įsigijimą. Bankai buvo labai svarbi ir aktyvi žaidimo “surask didesnį kvailį” grandis. Kaip žinome, šis bumo epizodas pasižymėjo nepaprastai palankiomis kreditavimo sąlygomis, labai aktyviu paskolų siūlymu, kryptingu visuomenės lūkesčių dėl būsto brangimo formavimu žiniasklaidoje, bankų analitikų klaidingais komentarais apie ūkio stabilumą ir rožines ekonomikos perspektyvas. Taigi ar verta stebėtis, kad bankai, kaip ekonominės analizės smegenų centrai ir finansinės galios centrai, sugebėjo rasti kelis šimtus tūkstančių “didesnių kvailių”, kurie vis dėlto “savanoriškai” pasirašė tas standartines sutartis.

Bankai toleravo ir netgi skatino keliskart pervertinto būsto įsigijimą, nes didžiausia nekilnojamojo turto kainų sumažėjimo rizika tenka grynai skolininkui (nukritus būsto kainoms paskolų įmokos nesumažėja). Toliau – didžioji dalis paskolų yra kintamomis palūkanomis, tad skolininkai prisiima ir palūkanų normų padidėjimo riziką. Dauguma (būsto) paskolų yra išduota eurais, taigi valiutos devalvavimo rizika taip pat yra skolininkų rūpestis. Skolininko pajamų sumažėjimo ir makroekonominė darbo netekimo rizika vėlgi yra ne banko problema – svarbu, kad išduodant paskolą pajamos vienam šeimos nariui būtų pakankamos, o tolesnis skolininko ir jo šeimos minimalių gyvenimo poreikių tenkinimas banko visai nedomina.

Visos šios rizikos neišvengiamai susideda į vieną (didelę) kredito riziką, t.y. realią grėsmę, kad susiklosčius nepalankioms aplinkybėms skolininkas tiesiog bus nepajėgus vykdyti skolos įsipareigojimų. Apsidraudžiant nuo to reikalaujama užstato, kuris labai esmingai sumažina bankų prisiimtas rizikas.

Dar galima būtų prisiminti labai jau keistus VILIBOR viražus ir su tuo susijusį skolininkų netiesioginį vertimą pasikeisti paskolos valiutą į eurus (tik jau su keleriopai aukštesnėmis maržomis), taip pat bankų reikalavimus dėl papildomo turto įkeitimo ir pan. Taigi bankų rizikos valdymo instrumentų arsenalas išties įspūdingas ir tikrai pakankamas, kad protingai plėtojant veiklą būtų išvengta didelių nuostolių. Bet minutėlę, juk net nepaminėjome skolinimo biznio bananų respublikoje esminio privalumo – neribotos skolininkų atsakomybės. Vadinasi, jei nepadės minėtas tuzinas saugiklių, dar gerai būtų turėti teisę atimti iš skolininko šeimos visą turtą, persekioti jį iki gyvenimo pabaigos, atimti iš jo bet kokias paskatas dirbti ir tiesiog nustumti į gyvenimo paraštes. Tiesioginio ekonominio ir socialinio susidorojimo teisė bei skolininko pagrįsta baimė tai patirti veda ne į ką kita, kaip ekonominę baudžiavą dvidešimt pirmajame amžiuje Europos centre. Aišku, tokiomis sąlygomis bankams susidarė didelio saugumo iliuzija ir kilo paskatos skolinti socialiniu požiūriu labai neatsakingai.

Sprogus tokio masto NT kainų burbului, netrukus gyventojų nemokumo problemos neišvengiamai bus daug didesnės nei dabar. Į desperatišką padėtį patekę, apgauti besijaučiantys žmonės emigruos, slėps pajamas, o gal net tiesiog morališkai degraduos. Valstybei ir tautai tai būtų didžiulė problema, tad valdžios institucijos turėtų daug aktyviau ieškoti civilizuotų išeities iš susiklosčiusios situacijos būdų.

Neribota atsakomybė turi būti panaikinta ir esamiems, o ne tik būsimiems skolininkams. Priešingai, nei teigia bankų lobistai, galima sukurti tokius teisinius mechanizmus, kurie nepažeistų esamų sutarčių, pavyzdžiui, nemokumo atveju asmeniui tiesiog turi būti užtikrinama jo turto ir pajamų dalis, būtina minimaliam skolininko ir jos šeimos poreikių tenkinimui bei oriam egzistavimui civilizuotoje valstybėje. Argumentai dėl skolininkų piktnaudžiavimo irgi nepagrįsti – reikia užtikrinti, kad faktinio nemokumo atveju skolininkas patirtų realų bei nemenką nuostolį ir tokiu atveju nebūtų jokių paskatų bankrutuoti tyčia.

Pagrindinė mintis ta, kad bankai tiesiog turi atsiriekti didesnę nuostolių dalį dėl daugybės ekonominių, teisinių ir moralinių priežasčių. Aišku, reikia išlaikyti tam tikrą pusiausvyrą, galvoti ir apie bankų nuostolius bei finansų sistemos stabilumą. Vis dėlto protingas ir pasvertas fizinių asmenų atsakomybės ribojimas lemtų, kad skolininkai įgautų bent kažkokią derybinę galią valdydami savo įsipareigojimus. Bankai turėtų derėtis su skolininkais ir kai kuriais atvejais restruktūrizuoti, sumažinti gyventojų skolas.

Labiau subalansuotos derybinės pozicijos apskritai padėtų išvengti faktinių bankrotų, kurie beveik visuomet reiškia didelius visuomenės gerovės nuostolius. Kartu galbūt būtų išvengta situacijos, į kurią einame, – bankų balansuose padėtis atrodo kontroliuojama, tačiau žmonės spaudžiami prie sienos ir galiausiai tai gresia virsti socialiniu bei ekonominiu sprogimu. Galiausiai tai padėtų užkirsti kelią neatsakingam skolinimui ir finansinėms krizėms ateityje.

Daugiau šia tema:
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Tomas Ramanauskas:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Vilija Vilija rašo:

    Pagaliau bent vienas protingas straipsnis sia daugeliui aktualia problema. Bankai, “pusdami” NT burbula, apgavo daugybe jaunu seimu, kurios dabar nemato iseities. Laikas ir Vyriausybei atkreiti demesi i tokios banku “politikos” pasekmes.


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...