UNICEF organizacijai atlikus tyrimą 29 valstybėse, paaiškėjo, kad Lietuvos vaikai jaučiasi patys nelaimingiausi Europoje. Mūsų psichologų duomenimis, beveik pusė pradinukų jau yra agresyvūs.

Įvairių šalių psichologai, vaikų auklėjimo metodikų ir teorijų kūrėjai vieningai sutaria, kad vaikų agresyvumo, išlepimo, suaugusiųjų negerbimo, tėvų ir jų atžalų nesusikalbėjimo priežasčių reikia ieškoti šeimoje. Patys tėvai sukuria tokius santykius, kurie vėliau vaikus pastūmėja užsisklęsti nuo suaugusiųjų, atveda prie narkotikų, svaigalų ar net savižudybės. Kad vaikas pasitikėtų mama ir tėčiu, vos susilaukę atžalos tėvai turi mokytis bendrauti su juo. Netiesa, kad geru tėvu gimstama. Tai ilgas, viso gyvenimo tobulėjimo kelias.

Laisvė – ne netvarka

Gražius tėvų ir vaikų santykius galima sukurti tik gerbiant vaiką. “Tėvai turi gerbti vaiko pomėgius, polinkius ir visus jo eksperimentus. Kantriai padėti vaikui domėtis pasauliu yra pagrindinė tėvų užduotis auklėjant vaiką. Pirmiausia reikia suprasti, kad vaikutis vystosi ne pagal suaugusiojo norus, o pagal individualius raidos etapus. Todėl nereikėtų jo skubinti ar nutraukti veiklos”, – paaiškina Lietuvos M.Montessori asociacijos tarybos pirmininkė Aušrinė Indilienė.

Pasirodo, tik kada vaikui sudaromos sąlygos rinktis, jis nebūna piktas, suirzęs, viskuo domisi ramiai. Taip sukuriamos sąlygos natūraliai atsiskleisti mažylio gebėjimams. Namie jam siūloma leisti daryti viską, kas jį domina. Išskyrus sveikatai ir gyvybei pavojingas veiklas. “Namuose turėtų būti kuo daugiau priemonių, lavinančių loginį mąstymą: enciklopedijų, dėlionių, konstruktorių. Vaikas pagal savo vystymosi etapą prieina pats prie tos priemonės, kuri jam tuo metu padeda suvokti naujus interesus”, – mano A.Indilienė ir priduria, kad laisvė nėra netvarka, ribas nustatyti būtina, tačiau drausmė neturėtų būti prievarta.

“Vaikai gerbia suaugusiuosius tada, kai šie sugeba aiškiai nustatyti taisykles, o svarbiausia – jų laikosi. Vaikas, pavyzdžiui, pats gali pasirinkti, kaip apsirengęs jis eis į lauką, tačiau turėtų aiškiai žinoti, kada reikia daryti namų darbus, o kada galima susitikti su draugais”, – sako psichiatrė psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė.

Ką nors tvirtai nusprendus savo nuostatų būtina laikytis, kad ir kaip gražiai vaikas prašytų ar kaip graudžiai verktų. Jei ko negalima – vadinasi, negalima ir kai tėvų nuotaika gera, ir kai bloga. D.Mickevičiūtė pataria tėvams nepamiršti, kad vaikų prašymai yra šiek tiek panašūs į suaugusiųjų norą lošti. “Jei tik laimėjote vieną iš dešimties kartų, jums atrodo, kad esate labai sėkmingi, todėl bandote iš naujo, nesvarbu, kad devynis kartus pralaimėjote. Panašiai ir vaikai, jei jiems suaugusieji vieną kartą nusileido – jie zyzia, prašo, įkalbinėja, verkšlena ir daro visa kita, ką tik sugalvoja, kad tik laimėtų dar kartą”, –  vaikų taktiką atskleidžia specialistė.

Kuo daugiau leidi, tuo labiau pasitiki

Daugeliui tėvų iškyla dilema, kaip viską leidžiant pasiekti, kad vaikas neperžengtų nustatytų ribų? “Kuo daugiau vaikui leidi daryti dalykų, kurie nepavojingi sveikatai, tuo labiau jis įsiklauso į tėvų pastabą, kad kai ko ir negalima. Tada vaikas pasitiki tėvais, nes jam ne viskas draudžiama, o tik kai kurie dalykai. Jeigu tėvai daugiau kartų sako negalima, nei galima, tai vaikas, susiduręs su iš tikrųjų pavojinga situacija, neišgirs tėvų”, – dėsto A.Indilienė, kuri savo du vaikus augino laikydamasi tokių principų.

Moteris prisimena, kad kai jos sūnus, šiandien jau atšventęs 21 metų gimtadienį, būdamas pyplys sugalvojo piešti ant sienos, ji berniuko nebarė. Taip pat nesakė, kad negalima, o parodė, kaip reikėtų piešti – pastatė prie sienos didelę braižymo lentą, kad mažylis galėtų piešti atsistojęs. Kai labai judrus berniukas išmėtydavo kubelius, moteris kartu su juo kasdien daugybę kartų juos rinkdavo, kad nereikėtų naudoti prievartos.

Taip, anot A.Indilienės, yra apibrėžiamos ribos, nežeminant vaiko. Mat daugelio psichologų nuomone, blogai ne griežti, o žeminantys vaiko asmenybę tėvai.

Apie tai, kad suaugusiajam nereikšmingas žodis ar poelgis įžeidžia atžalą, daugelis tėvų net nesusimąsto. Visuomeninės organizacijos “Gelbėkit vaikus” generalinė sekretorė Lietuvoje Rasa Dičpetrienė siūlo kuo dažniau apsikeisti vietomis su savo mažyliu. “Pavyzdžiui, sugriuvo vaiko pilis, o šalia stovi seneliai ir juokiasi. Jiems atrodo, kad nuoširdžiai. Bet čia tas pats, tartum iš mūsų juoktųsi, pavyzdžiui, keturi dinozaurai. Kaip mes konflikto metu kalbame su vaiku? Mažas pypliukas sėdi susigūžęs, o mes stovime ir pirštu grūmojame. Jeigu mums taip kasdien koks milžinas grūmotų vien todėl, kad išpylėme ant kilimo vandenį?” – šypsosi  R.Dičpetrienė.

Daiktų gadinimas ar kūrybiškumo ugdymas?

A.Indilienė sako, kad vaikai tampa kaprizingi, kai nepasitiki savimi ir tėvais, kai jaučia nerimą. O tokie jausmai atsiranda dėl to, kad tėvai trukdo vaikams pažinti pasaulį.

“Gelbėkit vaikus” generalinė sekretorė savo ketverių metų sūnui neleidžia pilstyti vandens ant kilimo namie, tačiau vasarą lauke tokių dalykų nedraudžia, nebijo, kad berniukas išsiteps ar sušals. “Piešimas ant sienos ar terliojimasis namuose su vandeniu – daiktų gadinimas, o ne kūrybiškumo ugdymas. Tačiau kai tėvai atsiveža vaiką prie jūros ir neleidžia jam lipti į vandenį, nes sušlaps batus arba sušals – tai jau mažylio pasaulio pažinimo slopinimas. Jeigu per šalta, visai neik prie jūros, o ne pasodink penkiametį ant kranto ir drausk artintis prie jūros”, – mano R.Dičpetrienė.

Dar blogiau, kai dėl tokių dalykų tėvai rėkia ant vaiko. Psichoterapeutės D.Mickevičiūtės nuomone, kai baramas vaikas žeminamas, niekinamas, jam prikaištaujama, tai yra psichologinis smurtas ir tėvų silpnumo išraiška. “Jeigu su vaiku nuolat kalbama pakeltu balsu – jis galiausiai ima “nebegirdėti”, tiesiog nereaguoja į tėvų pakeltą toną. Įsisuka užburtas ratas: vaikas neklauso, tėvai šūkauja, vaikas ir toliau neklauso, tada tėvai dar garsiau ir daugiau rėkia”, – patirtimi dalijasi D.Mickevičiūtė.

Gerbiami vaikai auga laisvi

Visi specialistai sutaria, kad nesusitvardžius, ko tikriausia nepavyksta išvengti nei vienam tėvui, labai svarbu vaiko atsiprašyti. Tai nelengva, nes riksmas ar pliaukštelėjimas reiškia, kad suaugusysis yra bejėgis išdėstyti savo tiesas žodžiais, vadinasi, yra pralaimėtojas, nors tuo metu lyg ir pasiekė norimų tikslų. “Susitvardyti labai padeda fizinis atstumas. Supykus reikia eiti ne link vaiko, o nuo jo. Atsitraukus ir suskaičiavus iki dešimties ta pati situacija jau atrodo kitaip. Ką gali baisiausio padaryti mažas vaikas: sudaužyti kvepalus ar vazą, išversti kruopas ant žemės? Juk tai ne pasaulio pabaiga. Žinoma, paskui reikia mažyliui paaiškinti, kad blogai pasielgė”, – sako R.Dičpetrienė ir priduria, kad apšauktas ar supurtytas vaikas jaučiasi nesaugus.

Psichologai sako, kad vaikams šiandien labai trūksta ne tik meilės, bet ir dėmesio. “Aš ant veidrodžio esu užsirašiusi: “Pabendrauk su vaiku trisdešimt minučių”. Nereikia su juo būti visą parą, tačiau bent pusvalandį per dieną tėvai turėtų ne plaudami indus ar žiūrėdami televizorių pasikalbėti su vaiku, o pažaisti, pabendrauti, išklausyti, paskaityti knygutę”, – mano R.Dičpetrienė.

Kai ji pradėjo kiekvieną rytą ir vakarą savo ketverių metų sūnui sakyti, kad jį myli, pastebėjo, jog ir jis dažniau kalba apie tai, kaip myli tėtį, mamą, šunį.

A.Indilienė priduria, kad auklėdama sūnų ir dukrą ne griežtais draudimais, o suteikdama laisvę veikti, užsitarnavo vaikų pasitikėjimą. “Kai sūnus susidomėjo kompiuteriu, užteko kelis kartus paaiškinti, kodėl negalima ilgai prie jo sėdėti, ir jis net nebandė prašyti, kad leisčiau žaisti ilgiau nei pusvalandį. Ir šešiolikmetė dukra dėl visų iškilusių problemų tariasi su manimi”, – džiaugiasi A.Indilienė ir priduria, kad gerbiami vaikai auga laisvi, moka išreikšti savo nuomonę,  susikaupti ir ramiai dirbti.

5 proc. vaikų nuolat baudžiami

• Lietuvoje tėvai savo vaikams per parą vidutiniškai skiria maždaug septynias minutes dėmesio.

• Kas septintas fizinį smurtą patyręs vaikas nukentėjo nuo tėvo ar motinos.

• 50 proc. 12–17 metų vaikų turi depresijos požymių, net 41,7 proc. mokyklinio amžiaus vaikų turi su psichikos sveikata susijusių problemų.

• Kasmet mūsų šalyje nusižudo apie 20 vaikų.

• Po visuomeninės organizacijos “Gelbėkit vaikus” atliktos mokinių apklausos paaiškėjo, kad tik 45 proc. vaikų niekada nepatyrėę fizinės bausmės, o 5 proc. nuolat baudžiami fizinėmis bausmėmis. Daugiau kaip trečdalis vaikų teigė, kad fiziškai nubausti jie visada pasikeičia savo elgesiu, 6 proc. elgiasi kai ir anksčiau.

Pozityvaus auklėjimo principai

• Rečiau kritikuokite vaiką už blogą elgesį, kuo dažniau pastebėkite ir pagirkite gerus poelgius.

• Nustatykite ribas ir nuosekliai jų laikykitės.

• Leiskite vaikui pasirinkti, pavyzdžiui, ką rengtis, važiuoti troleibusu ar autobusu, išsivalyti dantukus prieš skaitant pasakėlę ar po jos. Vaikui svarbu pajusti, kad jis kai ką gali pats nuspręsti ir kad jūs atsižvelgiate į jo nuomonę.

• Jeigu vaikas pyksta – leiskite jam išlieti savo jausmus. Nepulkite raminti, nes tada atrodys, kad tėčiui ar mamai pyktis yra pernelyg nepakeliamas.

• Rodykite vaikui pakankamai dėmesio.

• Stenkitės patys elgtis taip, kaip norėtumėte, kad vaikas elgtųsi su aplinkiniais. Pasirodo, vaikai (beje, kaip ir kiti žinduoliai) elgesio mokosi ne iš žodžių, bet stebėdami ir mėgdžiodami savo tėvų elgesį.