2010 Kovo 22

Augantys vaikai

Paauglystė – egzaminas visai šeimai

veidas.lt

Vieną dieną mūsų vaikai išauga iš vaikiškų kelnyčių ir kaip gėlės lietaus ima trokšti santykių, pagrįstų tarpusavio pasitikėjimu, pagarba ir sąlygine, bet vis didėjančia lygybe. Pasak psichologų, vaiko atsiskyrimas nuo tėvų ir negali praeiti visiškai sklandžiai. Paauglių elgesys išties primena “šokimą ant ragų”.

Atmosfera namie ima kaisti

Tuomet tėvai jaučiasi it nustumti nuo pjedestalo, tačiau nėra visiškai taip. Jie ir toliau vaikams lieka emocinės šilumos šaltiniu ir sektinu pavyzdžiu, įkūnijančiu geriausias žmogiškas savybes, taip pat valdžia bei vyresniuoju draugu, kurio galima klausti patarimo. Tik visa tai susikeičia vietomis.

Keičiant bendravimo modelį visiems tenka iš naujo gludinti kampus. Dažnai dėl kylančių sunkumų kalti patys tėvai, nes jie  nesupranta, kad su paaugusiais vaikais elgtis reikia kitaip nei su mažiukais. Ne visada jie skiria ir tai, ką reikia leisti, o ką uždrausti. Visa tai sudėjus atmosfera namie ima kaisti.

Dvi kartos

Prieštaravimai, kylantys susidūrus vaikų veržimuisi į laisvę ir tėvų norui juos nuo tos laisvės apsaugoti, – tai tik ledkalnio viršūnė. Iš tiesų paauglystės laikotarpiu tarp tėvų ir vaikų paaštrėja kartų konfliktas, susijęs su elementariu amžiaus skirtumu. Paauglius jaudinančios problemos tėvams neatrodo rimtos, nes jie jas įveikė ir jau pamiršo. O tai, kas tėvams atrodo svarbu, dėl ko jie norėtų įspėti savo atžalas, šioms nė velnio nerūpi. Tėvų atsakomybė, patirtis ir ieškojimai jiems dar toli.

Vaikus pasenęs “protėvių” požiūris irgi erzina. Taip suaugusieji tampa viso labo tik “aprūpinimo mašina” ir pavadėliu, neleidžiančiu ištrūkti į laisvę.

Sprendimas akivaizdus, tėvams tereikia atsimerkti. Vaikų pritempti prie savęs mes negalime, o nusileisti ir pažvelgti jų akimis – galime. Tereikia noro.

Jiems mūsų reikia!

Ilgiau nesusikalbant prarandamas kontaktas ir pagarba. Statomos barikados ir planuojamos revoliucijos. Kvailiausia, kad dėl to niekam gyventi netampa geriau. Kas turi žengti pirmą žingsnį į susitaikymą? Dažniausiai – mes, tėvai, protingesni ir daugiau patirties turintys žmonės. Tik svarbu suvokti, kad paaugliai trokšta mumyse matyti draugus, galinčius padėti geriau save pažinti ir apsispręsti. Patiems jiems tai padaryti dar per sunku.

Gali atrodyti priešingai, bet paaugliams lengviau savo bėdas aptarti su suaugusiaisiais nei su bendraamžiais. Tėvams paprasčiau atskleisti savo bejėgiškumą, silpnumą. Žinoma, jei šeimoje netvyro emocinė įtampa. Tad būkime kilnūs – padėkime savo vaikams rasti su mumis bendrą kalbą.

Konfliktų tipai ir jų sprendimo būdai

1. Prieštaringi jausmai. Paauglystėje išlenda daugybė trūkumų, kurie trūkumais laikomi tik suaugusiųjų – nesusikaupimas, neištvermingumas, tikslo nesiekimas, nesivaldymas ir kt. Išoriškai šios savybės akivaizdžios – vaikas išgyvena bjauriojo ančiuko fazę. Trumpiau tariant, jis tampa visais požiūriais nepatrauklus. Be viso to, kartais elgiasi kaip suaugęs, t.y. kritikuoja, reikalauja pagarbos, o kartais kaip vaikas – viską pamiršta, mėto daiktus ir pan. Galiausiai nepatraukliosios savybės nusveria gerąsias arba tėvai ima nepakankamai jas vertinti. Ypač jei šeimoje yra jaunesnis vaikas – paklusnus ir geras.

Ką daryti? Tėvams būtina suprasti savo prieštaringus jausmus ir pamėginti užgesinti savyje nepasitenkinimą bei susierzinimą. Objektyviai įvertinkite paauglio privalumus ir juos, o ne trūkumus, kelkite į pirmą vietą.

2. Tėvų diktatūra. Tai toks kontrolės būdas, kai vaikas išgyvena tiesioginę ir emocinę tėvų priespaudą. Užgniaužiamas jo savarankiškumas, savo vertės suvokimas. Be abejo, tėvai gali ir turi kelti vaikams reikalavimus, bet tai neturi būti šiurkštus spaudimas. O prievarta neišvengiamai susiduria su pasipriešinimu, kuris išreiškiamas atžagarumu, veidmainiavimu, o kartais ir atvira neapykanta. Net jei šis pasipriešinimas bus nuslopintas, pergale nė nekvepės, nes vaikas praras pasitikėjimą savimi, jausis pažemintas ir įsisąmonins viena: “Kas stipresnis, tas ir teisus”.

Ką daryti? Tegul mėto paauglys savo kambaryje džinsus kur nori. Niekada nelįskite į jo stalčius, nesiklausykite telefono pokalbių, suteikite teisę rinktis draugus, drabužius, muziką ir kt. Kiekvienas žmogus, o ypač bręstantis, turi turėti savo teritoriją, kur pašaliniams įeiti draudžiama. Jeigu suaugusieji be ceremonijų veržiasi ir į ją, ir į sielą, vaikui belieka užsidaryti savyje. Nesitikėkite vėliau lengvai ten prisibelsti! Tad mažiau reikalavimų ir daugiau kalbų – nuoširdžiai prisipažinkite, ką jaučiate suirzusi ar nusivylusi, bet niekada nepriminkite senų nuodėmių, nežeminkite.

3. Taikus sambūvis – paslėptas konfliktas. Namie karaliauja nesikišimo politika, kiekvienas gyvena savo džiaugsmais ir nesėkmėmis, niekas neperžengia nubrėžtų ribų. Tėvai didžiuojasi savimi, manydami, kad tokie santykiai ugdo savarankiškumą, laisvą požiūrį. Tik kažkodėl galiausiai šeima vaikui ima nieko nebereikšti… Kritiniais ligos ar nelaimės atvejais paramos iš jo nelaukite, nes vaiko tai kaip ir asmeniškai neliečia.

Tą patį galima pasakyti ir apie auklėjimą be draudimų. Tėvų pozicija, kad vaikui reikia suteikti begalinę laisvę, neužkrauti pareigų, pro pirštus žvelgti į elementarių visuomenės normų nepaisymą, besiformuojančiai asmenybei yra žalinga. Stabdžių neturėjimas gyvenime labai kenkia.

Ką daryti? Keiskite bendravimo taktiką. Sukurkite draudimų sistemą. Pradėkite dalyvauti paauglio gyvenime, padėkite jam įsilieti į šeimos gyvenimą. Labai naudinga įsteigti savotišką šeimos tarybą, kurią sukvietus būtų sprendžiama daugelis visos šeimos problemų.

4 Perdėta globa. Iš esmės tai lyg nekaltas noras apsaugoti nuo sunkumų. Tokiose šeimose augantys paaugliai būna neiniciatyvūs, užgniaužti. Dažnai jie nušalinami nuo su jais pačiais susijusių klausimų sprendimo. Vangus paauglio abejingumas kartais tampa savotišku diktatu – jis verčia tėvus apie jį šokinėti kaip vaikystėje. Be to, draugų nerandantys, po pirmųjų negandų parklumpantys “mamyčiukai” dėl to kaltina ne save, o tėvus – ir jie teisūs.

Kiti, anaiptol neprimenantys despotų, auga paklusnūs, nekeldami tėvams jokių rūpesčių. Tačiau sulaukę paauglystės būtent tokie vaikai nutrūksta nuo grandinės ir sukyla prieš suaugusiuosius. Protesto forma gali būti įvairiausia: nuo šalto mandagumo iki kategoriškų kraštutinumų.

Ką daryti? Patikėkite, žmogui perdėta globa kenkia labiau nei bėdos ir negandos. Ribokite globą ir laisvę, liaupses bei papeikimus – esant tokiai situacijai tai geriausias receptas.

5. Tobulybės siekimas. Šiose šeimose vaikai auklėjami nuosekliai ir labai smarkiai. Tėvai grūdina juos šaltu vandeniu, moko kalbų, muzikos. Pastebi menkiausią nesėkmę, bado ją pirštais, baudžia pašaipomis. Kalba auklėjamosiomis temomis, bet nesuteikia galimybės pareikšti savo nuomonės. Nepastebi ir negiria už laimėjimus, nuolat reikalauja iš vaiko tobulumo, dažnai pridurdami: “O va aš tavo metų…”

Tai gali baigtis dvejopai. Pirma – vaikas jaus skriaudą ir pyktį, bet suvoks savo bejėgiškumą. Gims mintys apie padėtį be išeities, gyvenimo beprasmybę… Patys suprantate, kokia pavojinga ši minčių tėkmė. Antra – kils karas. Abiejų pusių jėgos išsilygins: į šiurkštumą bus atsakoma šiurkštumu, į pasipiktinimą – pasipiktinimu.

Ką daryti? Būkite pakantesni trūkumams. Pasistenkite atgaivinti vaiko pasitikėjimą savimi. Atraskite ir skatinkite tas savybes, kurios jį labiausiai puošia. Nesivelkite į begalinius ginčus ar juolab šaltąjį karą. Ir svarbiausia – įtikinkite vaiką, kad jį mylite, didžiuojatės tuo, ko neturite jūs.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...