2011 Rugsėjo 29

Nusipelnėme ko esame verti

veidas.lt

"Veido" archyvas

Paprastai, straipsnio autorius dažniausiai nenori įžeisti skaitytojų, ieško aptakių, diplomatiškų išsireiškimų, paglosto skaitytojų savimeilę, nepastebimai pataikauja jiems.

Tik kalbant apie valdžios atstovus ar „Rusijos grėsmę“ negailima „tiesios – šviesios kritikos“ ir spalvingų vaizdelių. Šiame straipsnelyje norėtume „tiesiai – šviesiai“ prabilti apie visagalį, „popierinį“ suvereną – Tautą ir liaudį. Neįsižeiskite prašome, bet, mūsų galva, liaudis, Pagal Konstituciją Tauta, tik popieriuje vaidina suvereno rolę. Tikrovėje Ji yra lengvai suviliojama viešųjų ryšių pagalba sukurtų „galingų, visažinių“ virtualių vadų – lyderių įvaizdžių pažadais. Aktyvioji Tautos dalis, jau senokai jos mažuma (apie 45 – 48 procentus), vis dar sugundoma tikėjimu minėtų virtualių vadų – lyderių pažadais sukurti šviesų Tautos ir Jos valstybės rytojų. Retkarčiais (paskutiniai Seimo nario rinkimai Klaipėdoje) savo atstovą į Seimą renka tik 10 procentų visų rinkiminėje apygardoje esančių rinkėjų. Devyni piliečiai iš dešimties išreiškė savo „fe“ tiems rinkimams. Na ir kas? Rinkimai juk įvyko. Nes tokia įstatymo nuostata, tokios žaidimo taisyklės. Liūdniausia ir kartu jau juokingiausia, kad jas nustatė ne tie kurie renka, o tie kuriuos renka. Juk iš esmės rinkimai į Seimą ir savivaldybes tai…Tai kandidatų į Seimą ar savivaldybių tarybas konkursas, kurio nugalėtojai gauna , garbingą, įamžinantį žmogaus vardą istorijoje ir gerai apmokamą darbą. Tauta – suverenas priima į darbą 70 sąrašinių (pagal partijų sąrašus) Seimo narių ir 71 vienmandatininką mažoritarinėje sistemoje. Tie 70 sąrašinių seimūnų bus atskaitingi visai Tautai. Juos delegavusios partijos įtikinamiausiai (viešųjų ryšių pagalba) pasižadėjo ištikimai tarnauti suverenui – darbdaviui, tai yra Tautai.

Labai keista, bet ne darbdavys, o darbuotojai vienašališkai nustatė priėmimo į darbą taisykles, atlyginimą, priedus prie už tarnavimą Tautai ir net kai kurias privilegijas,“ užmiršdami“ galimas atleidimo sąlygas, jei darbuotojai nepateisins darbdavio pasitikėjimo. Kur, kokioje karalystėje, kokiame kodekse galima rasti tokį darbdavio – suvereno neįgalumą darbuotojų atžvilgiu??? Gal…bet geriau nespėliokime. Dabar nesunkiai galime padaryti išvadą, kad darbdavys apsikeitė rolėmis su darbuotoju. Jis, darbdavys – suverenas tapo visiškai beteisiu darbuotojų tarnu tam keturių metų laikotarpiui.

Tai kodėl Tauta – suverenas sutinka su tokiu rolių pasikeitimu? Tikriausiai ji to nesupranta? Nesupranta todėl kad nemąsto, kad atsiliko nuo laikmečio iššūkių keliais šimtmečiais? Užstrigo 18 amžiuje? Tikriausiai, sunku pasakyti.

O gal darbdavys – Tauta gali nubausti partijas, kurių atstovai nevykdo savo rinkiminių pažadų (o tai sutarties sąlygos), sakykime nemokėti parlamentinėms partijoms Biudžeto pagrindinių rodiklių patvirtinimo įstatymu numatytų pinigų iš biudžeto. Ne, darbdavys tokių teisių neturi.

Net kai Seimo dauguma atleido prasikaltusį Karalių (o kiek panašių „karaliukų“, padariusių analogiškus nusižengimus, tebekiurkso parlamente) iš Seimo nario pareigų, net ir tuomet TPP liko nenubausta. Ji delegavo į Seimą kitą savo sąrašinį „Tautos tarną“, kuris…Tai gal TPP bus nubausta per artėjančius rinkimus į Seimą? Vargu bau. Nes jau pačios TPP nebeliko, Ji išnyko, tiksliau“ pasislėpė po liberalų reklaminiu stendu“ ir vėl žadės „ištikimai tarnauti Dievui ir Tautai“, „atkurti“ iš griuvėsių nedorėlių sugriautą Lietuvos valstybę. Ir toliau tie griovėjai ne tarnaus Tautai ir viešajam interesui, ne kurs visuotinės gerovės valstybę. Jie, kaip anų laikų feodalai, valdys savo nuolankius baudžiauninkus, žinoma, neužmiršdami savęs ir savo artimųjų. Baudžiauninkai dar labiau nuskurs ir tai tęsis tol, kol jie nepradės patys mąstyti ir gerbti save, jausti asmeninę atsakomybę už Lietuvos ateitį.

Mąstanti, save gerbianti Tauta galėtų ir turėtų garsiai pasakyti:, – „ Gana, ponai partokratai, daugiau nerinksime valdžios vien iš partiečių. Suvienodinsime partijos narių ir kitų piliečių galimybes patekti į valdžią. Nereikia mums to partinio „pašvinkusio produkto“ seimūnų pasiūlos rinkoje ir t.t. ir panašiai. Deja, deja…

Pažiūrėkime, gal kiek kitaip su vienmandatininkais, kuriuos renka ne visa Tauta, o atskiros rinkiminių apygardų, dažniausiai sutampančios su savivaldybėmis, visuomenės. Juk apygarda – savivaldybė tai ne visa marga ir“ didelė“ Lietuva. Gal ten galima realiai „pačiupinėti“, suvokti kas yra kas. Kodėl net čia dažniausiai išrenkami ne patys geriausieji, o jų antipodai? Taip, taip. Ir čia veikia tas pats virtualaus įvaizdžio, o ne konkretaus žmogaus pažinimo principas. Kaip čia nepatikės rinkiminės apygardos visuomenė – darbdavys – suverenas savivaldybės laikraščių ar televizijos reklama? Juk per televiziją sakė, o laikraščiai rašė…O kur dar balsų pirkimas vienokia ar kitokia forma? Sakote jo nėra VRK ataskaitose, tai ne paplitęs reiškinys? Paplitęs ir dar kaip. Pažiūrėkite kaip partijos jau dabar per įvairiausius renginius papirkinėja rinkėjus.

Tai koks yra tas rinkėjas, kuris gali parduoti savo balsą už litus, samanės butelį, ar plovo lėkštę?? Ar jis mąsto, ar jis gerbia save ir Lietuvą ar savo savivaldybės visuomenę, ar turi bent minimalų atsakomybės jausmą už savo poelgius? Tiksliau būtų:, – „ kodėl jis turi teisę atstovauti visuomenei ir Tautai, kodėl jis gali būti tikras Tautos, kuriančios savo valstybę balsavimo teisę turintis narys? Kodėl???

O gal darbdavys – už seimūną balsavę apygardos rinkėjai stebi, kontroliuoja, kaip dirba jų išrinktasis (-ieji)? Ar jie jaučiasi atsakingais už savo pasirinkimą? Juk nusprendė jie, jų balsai lėmė kas valdys savivaldybę ir visą Lietuvą. Kodėl doresni, įžvalgesni ir išmintingesni žmonės turi paklusti „patriotiškos“, karingos, pilkos vidutinybės, plius nupirktų degradų valiai?

Dažniausiai jiems užtenka savo išrinktąjį matyti garbingose vietose šventiniuose renginiuose, girdėti jo sakomas“ patriotiškas“ kalbas ar laikraščiuose skaityti jo sveikinimo žodžius įvairių švenčių proga? Juk jie net nepagalvoja, kad, būtent, jie privalo kontroliuoti savo išrinktuosius. O kodėl? Tik todėl, kad jie seniai jau nebetiki savimi, jie nesijaučia nei savo kaimo, nei savo miesto, nei valstybės, o kartais net savo buto ar namo šeimininkais. Jiems teko labai dažnai susidurti su realią valdžią turinčiais savivaldybių ar Lietuvos valstybinio reguliavimo institucijų biurokratais, įskaitant ir aukščiausius valstybės politikus bei pareigūnus, kurie „pastatė“ juos į tarnų,baudžiauninkų, dar blogiau į vergų padėtį ir jie su ta padėtimi susitaikė.

Jie neturi noro, valios ir jėgų kovoti už save. Jie nori, kad kiti jiems atneštų šviesą, gėrį, taiką, tiesą ir teisingumą, darbą, ramybę ir t.t.. Jie seniai užmiršo Dievo žodžius: „stenkis ir Aš tau padėsiu“ , patarles:, – „kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kalvis“, „po gulinčiu akmeniu ir vanduo neteka“, „kaip pasiklosi taip ir išmiegosi“ ir t.t.

Tikriausiai jie gyvena pagal carinės Rusijos valstiečio išmintį, kad „Dievas aukštai, o caras toli“. Nuo politikos jie tiesiog „baidosi“. Tik pabandyk nukreipti kalbą apie politiką, tuoj pat gausi „moralinį smūgį žemiau juostos“ . Beje tas pats tavęs laukia jei išdrįsi kalbėti apie dvasingumą, etiką, dorovę ar Kūrėją. Nebent esi šventikas ar vienuolis arba moki labai subtiliai apie tai kalbėti, tiesiog meistriškai prisitaikyti prie pokalbio dalyvio sąmonės lygio, nuolat pataikauti jam.

O kodėl taip yra? Kur šio blogio ištakos? Kodėl po ano 1988 –19 91 metų dvasinio pakilimo Tauta taip gretai užmiršo tikrąsias vertybes, kilnius idealus ir siekius?

Mūsų galva, todėl, kad ji „užkibo“ ant gardaus netikrų pranašų – Tautos vedlių jauko. Tai greito praturtėjimo pažadas, įgyvendinant privatizaciją beverčių investicinių privatizavimo čekių pagrindu, naudojant principą, kad privatizacija yra panacėja nuo visų šalies ūkio ligų, bei grąžinant ankščiau turėtą privatų turtą. Iš sovietinio nepritekliaus išėjusi Tautos dauguma, pamačiusi Vakarų pasaulio prekių ir paslaugų perteklių, noriai patikėjo minėtų vedlių skelbiamomis „tiesomis“. Dauguma pritarė privatizacijai, virtusiai „prichvatizacija“ ir turto grąžinimui buvusiems jo savininkams. Privatizacijos ir neteisingas turto grąžinimo procesas, tiksliau nenutrūkstanti vagystė ir apgavystė (su retomis išimtimis), Tautos mažumai atnešė didžiulius turtus, bet praktiškai beveik visiškai sunaikino viduriniąją klasę, 40 procentų tautiečių privertė gyventi žemiau skurdo ribos. Šie procesai, grindžiami „vagišių įstatyme“ siautėjimu, tapo pagrindine Lietuvos ūkio gamybinės – kuriamosios dalies sunaikinimo ir iš to išplaukiančios, neregėtos emigracijos priežastimi.

Štai kokia baisi noro gretai praturtėti ir patiklumo netikrais pranašais kaina.

Girdime klausimus ir teiginius: – „Ar buvo ir yra tiesą sakiusių ir sakančių žmonių. Ar dabar yra lyderių, galinčių ir norinčių tarnauti Tautai, siekiančių visuotino gėrio? Ar ne visi jie vienodi, lendantys prie valdžios lovio?“ Kaip juos atpažinti, iš kur juos, tuos tikruosius vedlius iškasti? Jų nei su žiburiu nerasime. Tai jau seniai išmirę dinozaurai. O, kad taip surasti tokius kaip V.Kudirką, J.Basanavičių, J.Mačiulį – Maironį, K.Grinių, Stulginskį ir panašius…

Atsakome, kad tokių lyderių yra ir bus pakankamai daug jei mes patys keisimės, pradėdami tai daryti nuo savęs. Visų pirma, mielieji, pradėkime mąstyti, išmokime atskirti įvaizdį (iliuziją) nuo tikrovės. Paklauskime savęs, ar padarėme ką nors tokio realaus, kad labiau suprastumėme tikrovę, politiką, politikus ir kultūringą dalyvavimą joje? Ar bent valandai – dvejoms kasdien atsitraukiame nuo gyvenimo rutinos, pakeliame akis į dangų, apsižvalgome aplinkui? Ar norime pamatyti ir įvardinti daiktus bei reiškinius tikraisiais vardais? Ar susimąstome apie ateinančių kartų ateitį, apie savo ir tik savo atsakomybę už savo šeimą, savo gyvenvietę ar miestą, Lietuvos ir visos žmonijos ateitį? Ar bent dalelę laiko skiriame Kūrėjo ir Kūrinijos apmąstymui ir pokalbiui su Juo?

Ar esame pasiryžę rasti bent kokias 6 – 8 valandas per savaitę ir skirti jas tarnavimui viešajam interesui, tuo pačiu atspindžiu gaunant teigiamą rezultatą ir sau?

Jei taip, tai labai greitai atrasime tuos vedlius, draugiškus ir paprastus (ne prastus) lyderius šalia savęs, pagaliau išvysime šviesą tunelio gale, suvoksime nuo ko pradėti ir ką daryti, kur ir kaip veikti.

Jeigu ne, tai nėra jokio pagrindo tikėti, kad kas nors keisis į gerąją pusę, kad atsiras kažkokios partijos, visuomeniniai judėjimai, lyderiai ar mesijai, kurie išves Lietuvą į Tiesos ir šviesos kelią, o „Lietuvos vaikai eis vien takais dorybės, ir „vardan tos Lietuvos vienybė sužydės“. Tokiu atveju niekas neturės teisės kaltinti nieko, išskyrus patys save, už tai, kokioje situacijoje esame. Prisiminkime žilos senovės tiesą, kad tauta yra nusipelniusi tokių valdovų, kokių ji pati verta.

Jei mes patys pasimokysime iš praeities klaidų, suvoksime, kad ir mes patys, tai yra tautos dauguma, esame kalti už tai, kas įvyko bei pagaliau patys panorėsime dalyvauti politikoje, mokysimės politinės kultūros, ugdysime savo dvasingumą ir jausime atsakomybę už savo valstybę, tuomet nereikės ieškoti tų, „kas naikino Tautą“, nes jų paprasčiausiai nebus. Žinoma, kad teisingumas kaltųjų atžvilgiu anksčiau ar vėliau bus įvykdytas.

Rimas Armaitis, Jonas Mažintas

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...