2010 Kovo 30

Sigitas Besagirskas

Nusipelnėme gyventi blogiau?

veidas.lt

Šiuo metu kone kiekvieną dieną girdime frazes “Europos Sąjungos parama”, “struktūrinių fondų parama”, “Europos Sąjungos pagalba”, šalikelėse, ant pastatų bei leidinių viršelių į akis krinta ES struktūrinių fondų paramos simbolika. Nuolat iš vieno ar kito aukšto pareigūno lūpų išgirstame, kad Lietuva pirmauja pagal ES lėšų panaudojimą. O finansų ministrė Ingrida Šimonytė šią paramą įvardijo kaip pagalvę, padėsiančią sušvelninti krizės padarinius.

Iš tiesų tai pinigai, kurių šalis ir jos piliečiai neuždirbo (nenusipelnė?), bet gauna, nes tokios yra ES vidinės žaidimo taisyklės – stipresni padeda silpnesniems. Oficialiai ši parama skiriama “solidarumui” ir “sanglaudai”. Solidarumas – pagalba, palyginti su ES vidurkiu ekonomiškai ir socialiai skurdesniems regionams. Sanglauda – pajamų bei turtinių skirtumų tarp skurdesnių ir turtingesnių regionų mažinimas.

Kol Lietuvos gaunama paramos suma gerokai didesnė, nei sumokama į ES biudžetą (pernai gavome 5,9 mlrd., o sumokėjome 1,08 mlrd. Lt), visuomenėje gaji nuomonė, kad tai tam tikros rūšies dovana.

Esama vertinimų, kad ši parama kaip tik yra ekonomikos stabdis, nes laimi ne konkurencingiausia ar inovatyviausia įmonė, bet to sektoriaus, kuriai valdžios atstovai suteikia priroritetą. Arba apsukriausia, t.y. ta, kurios pasamdyti konsultantai sugeba geriausiai užpildyti paraišką ES paramai gauti. Taip iškraipoma rinka, nes paramos negavusi įmonė konkurencinėje kovoje patenka į nelygias pozicijas, palyginti su gavusia. Be to, įmonių energija nukreipiama į paramos gavimą, o ne į konkurencingumo didinimą. Skeptikai nepamiršta paminėti ir kelių mėsos įmonių, kurios, iš ES lėšų kelis kartus padidinusios gamybinius pajėgumus, nesugebėjo papildomai pagamintai produkcijai surasti rinkų ir dėl to bankrutavo.

Na, o optimistai teigia, kad be beveik 20 mlrd. Lt ES paramos, kurią Lietuva iki dabar yra gavusi, dabartinis gyvenimo lygis būtų gerokai žemesnis, nepriklausomai nuo to, kaip efektyviai parama buvo panaudota.

Taigi kam iš tiesų skirta ši parama: išgyventi ligi rytojaus ryto ar ateities gerovės pamatams pakloti?

Šiaip jau kiekviena paramą gaunanti valstybė pati nusprendžia, kam ir kaip naudoti ES paramą, gali sudaryti bei pasitvirtinti valstybės pagalbos schemas atskiriems sektoriams, netgi jei ES dokumentai neleidžia jiems skirti paramos. Žodžiu, kiekviena valstybė ir šiuo atveju yra savo likimo kalvė. Lietuva, istoriškai žemės ūkio kraštas su tūkstančiais plūgų bei akėčių (ir keliomis dešimtimis mažų lazerių įmonių), pasirinko įprastą kelią – finansuoti tradicines, nors ir nedidelę pridėtinę vertę kuriančias, bet gerai žinomas sritis: tiesti ir remontuoti kelius, vykdyti vandenvalos projektus, restauruoti muziejus.

Svarstant 2007–2013 m. ES struktūrinių fondų paramos kryptis pradėjo rastis supratimas, kad reikia daugiau dėmesio skirti toms sritims, kuriose vienas įdėtas litas per metus suteikia ne tik “visuotinį pasitenkinimą” ar duoda 5 proc. grąžą, bet kuriose galima uždirbti 200 ar 500 proc. per metus, t.y. inovacijoms. Vietoj 2004–2006 m. buvusios vienos paramos priemonės, skirtos inovacijų plėtrai, atsirado visa paramos grandinė: “IdėjaLT”, “IntelektasLT”, IntelektasLT+”, “InoklasterLT”, “InoklasterLT+”, “InogebLT-1″, “InogebLT-2″. Buvo nuspręsta remtis JAV Silicio bei kitų slėnių pavyzdžiu ir įkurti mokslo bei verslo bendradarbiavimo centrus – lietuviškuosius slėnius.

Tačiau koks gali būti bendradrabavimas be plytų ir cemento? (O jeigu dar tuos 304,1 mln. Lt, skirtų statybai ir rekonstrukcijai, padalytume iš planuojamų statyti pastatų kvadratinių metrų ir gautą kvadratinio metro kainą sulygintume su parduodamų biurų ar gamybinių patalpų kvadratinio metro kaina – kiltų išties įdomių minčių.)
Nepaisant tam tikrų “lietuviškosios tradicijos” niuansų, tendencija džiuginanti – nuo papildomo finansavimo tradicinėm biudžeto eilutėm pereinama prie investavimo į ateitį: mokslą, inovacijas, investicijų ir eksporto skatinimą. Žinoma, nepamirštami ir bankai…

Be to, bandoma gydyti 20 metų senumo ligą – procikliškumą, kai esant ekonomikos augimui valstybė didina savo išlaidas bei kitomis priemonėmis (prisiminkime gyventojų pajamų mokesčio lengvatą būstui) skatina augimą, ir visiškai priešingai elgiamasi prasidėjus nuosmukiui.

Matome, kad didžioji lėšų dalis bus išmokėta 2010–2012 m., t.y. pradedant atsigauti. Žinoma, būtų buvę geriau, jei “didysis” išmokėjimas būtų prasidėjęs 2008 m. antroje pusėje.

Valstybės finansai skiriami tam tikroms paslaugoms finansuoti, kurių negali ar nenori finansuoti atskiras individas ar jų grupė, pvz., gynybai. Amžinas piliečio noras – mokėti kuo mažiau mokesčių ir gauti kuo daugiau paslaugų. Tam norui įgyvendinti puikiai pasitarnavo ES parama – galėjome finansuoti tas sritis ar objektus, kuriems neturėjome pakankamai pinigų, pvz., pietinį Vilniaus aplinkkelį.

Statistika rodo, kad pagal rodiklius, kurie tiesiogiai lemia gyvenimo lygį – verslumą bei inovatyvumą, mes galime konkuruoti nebent su latviais, bulgarais ir rumunais.

Todėl kol šie rodikliai nepasieks bent ES naujųjų narių vidurkio, parama turi būti skiriama vadovaujantis sąnaudų bei naudos analize ir būti nukreipta į ilgalaikį tvarų augimą. Arenos statyba ar muziejaus remontas teigiamas dalykas, kol vyksta statybos darbai, tačiau ar šie objektai kada nors atsipirks? Ar kuris nors iš mūsų investuotų pinigus į tai, kas ne tik kad neatsiperka, bet kiekvienais metais reikalauja vieno ar dviejų milijonų išlaikymui? Taip, jei būtų užtikrinti būtiniausi poreikiai.

Šiuo metu daugiau kaip pusė šalies piliečių didžiąją dalį pajamų skiria maistui ir būsto išlaikymui (o kur dar bedarbių armija!), Kyla dilema, kas vis dėlto šiandien svarbiau – dar viena gamykla ar dar vienas muziejus. Pasiekus tam tikrą pajamų lygį sporto ar kultūros renginiai tampa neatsiejama laisvalaikio dalimi. Bet pasiekus.

Jau nekyla abejonių, kad turėsime naują 2014–2020 m. paramos laikotarpį. Galėsime dar kurį laiką išleisti daugiau, negu uždirbsime. Kas bus jam pasibaigus? Ar neteks kaip per 2008 m. Kalėdas stovėti prie kyžkelės – taupyti, kelti mokesčius, skolintis?

Šalies gerovę lemia ne pinigai, bet teisingi sprendimai ir politinė valia jiems įgyvendinti. Pasaulyje rastume daug tai patvirtinančių pavyzdžių – Nyderlandai, Japonija, Pietų Korėja, Singapūras. Pinigai yra tik priemonė. Mes mokame būti lyderiai. Sovietiniais laikais buvome, ko gero, geriausiai gyvenanti sąjunginė respublika. Pasikeitė žaidimo taisyklės, pasikeitė ir žaidimo lygis. Tačiau prisitaikymui gauname paramą. Tik ji neamžina. Todėl vėl grįžtame prie klausimo, kam ją panaudosime – meškerei ar žuviai.

Sigitas Besagirskas yra Pramonininkų konfederacijos ekonomikos ir finansų departamento direktorius

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Kiti straipsniai, kuriuos parašė Sigitas Besagirskas:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...