2014 Kovo 18

Nuo Barenco iki Juodosios jūros: NATO pajėgos pervestos į kovinę parengtį

veidas.lt


Jeigu Rusijos agresija Kryme nebus sustabdyta ir išplis į Baltijos šalis, Vakarai turės dvi išeitis: pradėti trečiąjį pasaulinį karą arba likviduoti NATO.

Prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje formali kovinė parengtis NATO pajėgose paskelbta nebuvo, tačiau nuo Norvegijos pasienio su Rusija šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose prasidėjo Aljanso karinių pajėgų pratybos, pajėgumų didinimas, rezervo karių kvietimas į mokymus.
Dar kovo 1-ąją, kai tik paaiškėjo, kad Rusijos pajėgos okupuoja Krymą, per socialinius tinklus pasklido gandas, esą NATO greitojo reagavimo pajėgose paskelbta 72 valandų parengtis. Niekas niekur oficialiai to nepatvirtino, priešingai – Aljanso šalių politikai ėmė neigti, esą rengiamas karinis atsakas į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, o sklindančias kalbas apie mobilizaciją ar pajėgų permetimą Ukrainos sienų link vadino priešiškų jėgų dezinformacija. Bet šarvuočius ant geležinkelio platformų ar lėktuvnešius, plaukiančius Turkijos krantų link, paslėpti sunkiau nei ylą maiše.
„Vakar Kopenhagos saloje nusprendžiau praleisti sekmadienį prie jūros tokioje dalyje, kur pakrantės zona įtikinamai primena Nidą. Atvažiavau, pasitiesiau pledą, atsidariau skardinę alaus ir… prasidėjo Danijos laivyno pratybos“, – savo nuotykius kovo 9-ąją aprašinėja Kopenhagos universitete studijuojanti vilnietė Lina.
Savaite anksčiau, regis, kitą dieną po to, kai Rusija užgrobė Krymą, vienoje Norvegijos geležinkelio stočių pro šalį važiavusieji nufilmavo platformas, užkrautas pėstininkų kovos mašinomis, žvalgybos šarvuočiais, savaeige artilerija, logistikos sunkvežimiais. Iš akies sprendžiant, perdislokuojamas buvo mažiausiai mechanizuotas batalionas. Į šiaurę, sienos su Rusija link.
Keliomis dienomis vėliau internete ėmė plisti keli telefonais filmuoti įrašai, rodantys, kaip Lenkijos keliais kažkur važiuoja pėstininkų kovos mašinų „Rosomak“ kolona ir kaip vienoje Varmijos Mozūrų vaivadijoje ant geležinkelio platformų kraunamos kovos mašinos BMP-1. Šie filmukai palydėti komentarais, esą „Lenkija perdislokuoja dalinius Ukrainos sienos link“, tačiau tokie gandai netrukus oficialiai paneigti: šarvuočiai tiesiog iš dalinio važiavo į greta esantį poligoną šaudyti, o permesti pajėgas prie Ukrainos nėra prasmės, nes ten istoriškai sutelkta daugybė garnizonų. Ir išties – kam Lenkijai siųsti pajėgas draugiškos Ukrainos link, kai tikrasis pavojus gresia šiaurėje, iš Rusijos Kaliningrado srities, tad pajėgas reikia siųsti į Varmijos Mozūrus, bet ne iš jų.
Pradėjus aiškintis ir naršyti vietos spaudą bei oficialius NATO šalių gynybos ministerijų tinklalapius, susiklostė toks vaizdas: nors pasiklausius viešų NATO valstybių vadovų ir kitų atsakingų politikų kalbų gali susidaryti įspūdis, kad Aljansas net negalvoja apie karinį atsaką Rusijos agresijai prieš Ukrainą, iš tikrųjų palei visą NATO pasienį su Rusija, nuo Barenco jūros šiaurėje iki Juodosios jūros pietuose, NATO pasišiaušė ginklais ir pradėjo įvairias karines pratybas, mokymus, rezervo karių šaukimą į kartotinius mokymus. Savaime suprantama, oficialiuose pranešimuose žiniasklaidai pabrėžiama, kad visos pratybos suplanuotos dar seniai, gerokai anksčiau, nei prasidėjo Krymo okupacija, bet kas tuo patikės? Ypač kad pratybos tiesiog idealiai atitinka tai, ko galėtų prireikti Rusijos agresijai atremti.
Žiūrėkime iš eilės.

Norvegija: šaltas atkirtis

Kovo 7-ąją Norvegijos šiaurėje, prie sienos su Rusija, prasidėjo didžiausios NATO laivyno, amfibinių, sausumos pajėgų ir aviacijos pratybos „Cold Response’2014“ („Šaltas atkirtis“). Jose dalyvauja 9000 Norvegijos (apie pusę visų šalies karių) ir 7000 NATO bei Švedijos, Airijos ir Šveicarijos karių, iš viso 16-os valstybių, įskaitant Lietuvą. Oficiali pratybų legenda: „Bus imituojama netikėta išgalvotos valstybės invazija į šalį iš šiaurės, o po jos – sąjungininkų pajėgų intervencija.“
Šiaurėje, kaip minėta, yra tik viena valstybė, kuri galėtų įsiveržti į Norvegiją, – Rusija. Pratybose dalyvauja šešios fregatos ar eskadriniai minininkai, 11 amfibinių desanto laivų, koviniai ir povandeninių laivų medžioklės lėktuvai, Amerikos jūrų pėstininkai, keli tankų ir mechanizuotų pėstininkų batalionai. Pratybos tęsis iki kovo 21-osios. Rusijos reakcijos į jas girdėti neteko, bet užpernai analogiškas pratybas Maskva vadino „provokacinėmis“.

Švedija: prašosi į NATO

Pabrėžtina, kad bendrose pratybose Rusijos agresijai šiaurėje atremti dalyvauja ir Švedija, atsiuntusi vieną didžiausių kontingentų – 1700 karių ir jau beveik nebeslepianti, kad tampa „slapta“ NATO nare.
Kalbos apie Švedijos stojimą į Aljansą tolygiai stiprėdamos skamba jau antrus metus. Ypač didelį pagreitį jos įgavo pernai sausio mėnesį, kai Švedijos ginkluotųjų pajėgų vadas generolas Sverkeris Göransonas viešai pareiškė, kad užpuolimo atveju šalies pajėgos savarankiškai galėtų išsilaikyti savaitę. Netrukus generolo žodžius patvirtino ir nepriklausomų karinių ekspertų tyrimas, o galutinį smūgį sudavė NATO generalinis sekretorius, kaimynas iš Danijos Andersas Foghas Rasmussenas, nurodęs, kad Švedija, nebūdama Aljanso narė, negali tikėti NATO pajėgų paramos.
Tokį pat pareiškimą padarė ir kita kaimynė Norvegija, taip nubraukdama visas šimtametę neutralumo politiką išpažįstančių švedų viltis, kad šalies saugumą galės užtikrinti NORDEFCO – neformali Šiaurės šalių karinio bendradarbiavimo taryba.
Stiprėjantį švedų palankumą narystei NATO sustiprino kelios Rusijos bombonešių aviacijos provokacijos prieš Gotlando salą, iš kurios Švedija galėtų priešlaivinėmis raketomis kontroliuoti visą Baltijos jūrą ir šalia kurios Rusija nutiesė povandeninį „Nord Stresam“ dujotiekį į Vokietiją. Bijodama, kad karo atveju rusai gali pabandyti užgrobti Gotlandą, kuris šaltojo karo laikais buvo tapęs šalies priešakiniu bastionu, Švedija pradėjo jo remilitarizaciją, perkeldama tankus ir atgaivindama pakrančių artileriją.
Krymo okupacija, regis, buvo paskutinis veiksnys, nulėmęs Švedijos sprendimą keisti visą šalies gynybos politiką. Praėjusią savaitę Švedijos finansų ministras Andersas Borgas pareiškė, kad išlaidos gynybai, pastaruosius kelerius metus vis mažėjusios, bus skubiai didinamos švietimo ir socialinių išlaidų sąskaita. O vicepremjeras Janas Bjorklundas viešai pareiškė, kad Švedija turėtų svarstyti stojimo į NATO galimybę. Anksčiau tokios kalbos vyriausybės atstovams buvo tabu.
Kadangi švedų požiūris į narystę NATO, nors ir gerėjantis, vis dar nesudaro daugumos, šalyje pradėta agitacijos už stojimą į Aljansą kampanija. Kovo 9-ąją didžiausiame Švedijos bulvariniame laikraštyje „Expressen“ politikos redaktorė, viena garsiausių šalies žurnalisčių Anna Dahlberg pareiškė, kad „nėra alternatyvos narystei NATO ir joks atsakingas politikas nepajėgus paaiškinti, kodėl Švedija turėtų laikytis neutraliteto“. Tai reiškia, kad Švedijos politinis elitas jau apsisprendęs, dabar reikia įtikinti rinkėjus.
Švedijos sprendimas stoti į NATO smarkiai pakeistų jėgų balansą Baltijos jūros regione ir labai sustiprintų Lietuvos, Latvijos ir Estijos saugumą bei apginamumą, nes šiuo metu Baltijos šalys, siaura sąsmauka tarp Rusijos Kaliningrado eksklavo ir Baltarusijos atskirtos nuo Lenkijos, yra silpniausia Aljanso grandis.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...