2015 Balandžio 29

Norime ilgiau gyventi? Teks ir ilgiau dirbti

veidas.lt

BFL

Pensijos. Ateities pensininko gyvenimo orumą lems ne tik grynieji ekonomikos rodikliai. Kad būtų surenkama daugiau lėšų pensijoms, pagaliau turime išaugti iš sukčiavimo kultūros. Tik matydamas pažangą šioje srityje Vilniaus universiteto docentas socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis drįstų skelbti optimistinę pensijų didėjimo prognozę.

 

VEIDAS:Ar galėtume palyginti padėtį to dirbančiojo, kuris šiandien tampa pensininku, ir to, kuris į užtarnautą poilsį išeis po dešimtmečio?

T.M.: Dešimtmetis – ne toks jau didelis laiko intervalas, kad galėtume tikėtis radikalių pokyčių. Atsimenu, atkūrę nepriklausomybę manėme, kad po dešimtmečio, na, po penkiolikos metų, o po dvidešimties – tai jau tikrai gyvensime ne prasčiau kaip Vakarų Europoje. Praėjo dvidešimt penkeri metai, gyvename tikrai geriau, bet vis dar toli gražu ne taip, kaip senųjų Europos Sąjungos šalių dirbantieji ar pensininkai.

Dešimtmečio pokyčių mastą galime įvertinti ir atsigręžę dešimčia metų atgal, į 2005-uosius. Turinčio būtinąjį draudimo stažą senjoro vidutinė senatvės pensija tų metų kovo mėnesį buvo 395 Lt (114 eurų), dabar – 252 eurai (870 Lt). Tai yra daugiau nei dvigubai didesnis dydis, tačiau tada jis sudarė apie 43 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio, o 2014 m. pabaigoje – apie 45 proc. vidutinio neto darbo užmokesčio. 2015 m. pradžios vidutinis darbo užmokestis dar nepaskelbtas, bet, manau, pensijos ir neto uždarbio santykis pirmąjį šių metų ketvirtį išliks 43–45 proc. lygio.

Taigi apžvelgiant praėjusį dešimtmetį galima sakyti, kad pensininkų santykinė padėtis, palyginti su dirbančiaisiais, beveik nepakito arba tik truputį pakito senjorų naudai (ypač turint galvoje krizės laikotarpį, kai pensijos buvo sumažintos mažiau, negu krito darbo užmokestis, todėl vidutinės pensijos ir vidutinio neto darbo užmokesčio santykis buvo pašokęs iki Lietuvoje dar neregėtų 50 proc. aukštumų).

Vertindami vidutinės senatvės pensijos dydį remiamės „Sodros“ duomenimis. Tačiau 2015-ųjų situacija nuo 2005-ųjų skiriasi tuo, kad dabar išeinantys į pensiją žmonės jau yra įgiję santaupų pensijų fonduose. Neseniai atlikto tyrimo duomenimis, vidutinio uždarbio gavėjas, dalyvavęs kaupime nuo pat pradžios (t.y. nuo 2004 m.) turėtų būti sukaupęs apie 2–2,5 tūkst. eurų, kuriuos gali pasiimti išeidamas į pensiją. Tiesa, jo „Sodros“ pensija dėl dalyvavimo kaupime, to paties tyrimo duomenimis, yra beveik keturiais eurais mažesnė. Padaliję sukauptą sumą iš vidutinės tikėtinos gyvenimo išėjus į pensiją trukmės, gauname kad ir nežymią persvarą kaupusiųjų naudai. Be to, reikia nepamiršti, kad kalbame apie kaupimo laikotarpį, per kurį dėl krizės pensijų fondų aktyvų vertė kurį laiką smarkiai krito. Jei ne krizė, kaupusiųjų persvara būtų bent kiek didesnė.

Nors, kaip perspėja Lietuvos bankas, „praeities rezultatai negarantuoja, kad tokie patys ar panašūs rezultatai bus ir ateityje“, galime manyti, kad ir po dešimtmečio vidutinė socialinio draudimo pensija sudarys 45, geriausiu atveju – 50 proc. vidutinio šalies neto darbo užmokesčio.

Šiuo metu siūloma pensijų skaičiavimo pokyčių. Jei jie bus priimti, padidins pensijos dydžio ryšį su viso gyvenimo uždarbio dydžiu. Kaupiamoji pensijų sudedamoji taip pat bus ženklesnė, ypač tų kaupimo dalyvių, kurie pasirinko tokį dalyvavimą antrojoje pakopoje, kai patys į ją sumoka papildomą įmoką savo lėšomis ir dėl to gauna valstybės subsidiją. Tačiau šiuo metu, „Sodros“ duomenimis, net 96 proc. antrosios pensijų pakopos dalyvių yra pasirinkę dalyvavimą sena tvarka, kai vos 2 proc. įmokų perkeliama iš socialinio draudimo į kaupimą. Toks dalyvavimas, kaip liudija minėtas tyrimas, gali duoti tik nežymų pensijos padidėjimą, iš esmės nekeičiantį bendro pajamų senatvėje dydžio.

VEIDAS: Kaip turėtų veikti socialinis mechanizmas, kad ateities pensininko, socialinių išmokų gavėjo siekis gyventi oriai taptu realus?

T.M.: Įmokų pensijoms tarifas Lietuvoje panašus į daugelio ES šalių, tai yra gana didelis. Tačiau bendrojo vidaus produkto (BVP) dalis, tenkanti pensijų išlaidoms, palyginti su ES, – viena mažiausių (Eurostato duomenimis, 2012 m. ji siekė 7,7 proc., kai ES vidurkis beveik dvigubai didesnis – 13,2 proc.). Paaiškinti tokį skirtumą būtų galima tuo, kad Lietuvoje mokesčiais, taip pat ir socialinio draudimo įmokomis surenkama kur kas mažiau lėšų negu senosiose ES šalyse. Todėl problemos sprendimas glūdi ne tiek socialinės apsaugos, kiek bendrosios ekonominės, mokesčių politikos srityje.

Kai mūsų ekonomika prilygs itin išsivysčiusių šalių ekonomikai, bus didesnis ir kokybiškesnis užimtumas, mūsų dirbantieji pajėgs uždirbti kur kas didesnius atlyginimus, o darbdaviai supras, kad tokius atlyginimus ir privalo mokėti, tada bus surenkama daugiau lėšų pensijoms, netgi esant dabartiniam įmokų tarifui. Kai pagaliau kada nors išaugsime iš sukčiavimo kultūros ir socialinio draudimo įmoka bus mokama nuo viso darbo užmokesčio, o ne nuo tos dalies, kuri netilpo į vokelį, pinigų pensijoms ir kitoms socialinio draudimo išmokoms bus daugiau, o ir dirbantieji įgis didesnes pensines teises. Jei per dešimtmetį pasiektume ženklios pažangos šiuose dalykuose, mano prognozė dėl pensijų dydžio būtų kur kas optimistiškesnė.

Socialinės apsaugos žinioje esančios priemonės, siekiant šio progreso, greičiau yra antraeilės. Pavyzdžiui, būtų naudinga labiau susieti pensijų išmokų dydžius su mokėtomis įmokomis. Tai iš tikrųjų sustiprintų paskatas mokėti įmokas. Socialinio modelio rėmuose siūlome tai daryti, tačiau savaime ši priemonė mažai ką pakeis, kol nebus pasiekta aiškios pažangos mano minėtose srityse. Visą šalies ūkio plėtrą teigiamai paveikti labiausiai turėtų socialinio modelio projekte siūlomos darbo santykių ir užimtumo tobulinimo priemonės, skatinančios kokybišką užimtumą.

VEIDAS: Kaip suderinti socialinę apsaugą  su vis prastėjančia demografine padėtimi? Ar vis labiau senstančios visuomenės dirbančiųjų karta pajėgs surinkti lėšų savo tėvų ir senelių pensijoms?

T.M.: Veltui manoma, kad manevruojant įvairiais pensijų sistemos modeliais (einamojo finansavimo, kaupiamasis ir pan.) galima išspręsti šią problemą. Jei bus daug nedirbančių, bet mažai dirbančių žmonių, o jų darbas bus nenašus, negelbės jokie pensijų bei apskritai socialiniai modeliai, pensijos, kaip ir  kitos socialinės išmokos, liks neišvengiamai mažos. Todėl vien socialinės apsaugos priemonėmis šios problemos išspręsti nepavyks.

Kitos išeities, kaip dirbančiosios visuomenės dalies produktyvumo didinimas, nėra. To reikėtų siekti bent dviem susijusiais  būdais. Pirma, dirbančiųjų darbo našumas turi būti didesnis, antra, didesnė visuomenės dalis turi ilgiau ir stabiliau likti darbo rinkoje, jei gyvensime ilgiau.

Didesnį dirbančiųjų darbo našumą užtikrins aukštesnės technologijos, visą gyvenimą trunkantis mokymasis įvaldyti vis naujas technologijas, moderni ūkio plėtra, pažangesni darbo santykiai.

Ilgesnis ir stabilesnis buvimas darbo rinkoje pasiekiamas tinkamai įgyvendinant įvairiausias priemones. Tai priemonės užimtumui didinti bei nedarbui mažinti, lanksti sauga darbe. Tai gera šeimos ir darbo pareigų derinimo politika, kuri leistų abiem tėvams auginti vaikus, nepasitraukiant iš darbo rinkos, neprarandant profesinių įgūdžių ir karjeros ambicijų. Kartu tokia politika leistų didėti gimstamumui ir gerintų demografinę padėtį. Tai ir neišvengiamas pensinio amžiaus vėlinimas, siejant jį su didėjančia tikėtina gyvenimo trukme (norime ilgiau gyventi – teks ir ilgiau dirbti).

Pensijos amžiaus vėlinimas negali būti įgyvendinamas vien mechaniškai. Jį turi lydėti vyresnio amžiaus žmonėms pritaikytos mokymosi visą gyvenimą priemonės. Taip pat reikalingas naujas darbo bei pensijos derinimas, leidžiantis, kur įmanoma, įgyvendinti laipsnišką išėjimą į pensiją, kai vyresnis žmogus gauna dalį pensijos, o dalį dienos dirba, galbūt pavaduodamas jaunesnį kolegą, tuo metu prižiūrintį vaikus. Taip užtikrintume kartų patirties perimamumą, panaudotume vyresniųjų patirtį ir sudarytume sąlygas jaunimui derinti darbą ir šeimos pareigas.

Ta proga verta dar kartą paneigti paplitusį mitą, kad vyresnieji užima jaunimo darbo vietas. ES šalių duomenys rodo, kad tose šalyse, kuriose didelis vyresniųjų užimtumas, mažas ir jaunimo nedarbas. Ir priešingai – kur menkas vyresniųjų užimtumas, ten ir jaunimas neranda darbo.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...