2012 Liepos 16

Nomenklatūros princas, tapęs politiniu elgeta

veidas.lt


Turėjęs visas sąlygas tapti vienu iš naujosios socialdemokratų kartos lyderių, Lietuvą Stalinui pardavusio Justo Paleckio anūkas Algirdas dėl savo plėšrumo, buko užsispyrimo ir netoliaregiškumo šiandien virto politiniu juokdariu ir paniekos vertu šmeižiku.

Pastaruoju metu, jei tik užeina kalba apie pseudokomunistinės partijėlės Socialistinio liaudies fronto vaduką Algirdą Paleckį, paniekos kupini epitetai liejasi laisvai: pajacas, juokdarys, „frontavikas“, raudonoji lerva. Iš tiesų – o kaip reikia vadinti jauną, tarsi nekvailą, puikų išsilavinimą turintį žmogų, kuris keleri metai keliauja, dergdamas dėl Lietuvos laisvės kritusių aukų atminimą, aiškindamas, esą per kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius „savi šaudė į savus“, sapaliojantis apie kažkokius snaiperius ant stogų, iš medžioklinių karabinų šaudžiusių į televizijos bokštą šturmuojančius sovietų KGB, kariuomenės ir vidaus reikalų dalinius?
Iš atsitiktinių uždarbių gyvenančio ir bedarbiu save vadinančio A.Paleckio kelionių geografija – nuo Maskvos iki Vašingtono. Tiek į vieną, tiek į kitą sostinę nukakti ir ten gyventi tikrai nėra pigu, tad įtarimai, kad A.Paleckis gyvena, kaip ir jo liūdno atminimo senelis, už Kremliaus emisarų mokamus pinigus, skamba labai pagrįstai.
Mat, greta vadovavimo savo jau kuris laikas byrančiam „Frontui“, A.Paleckis priklauso dar vienai, daug rimtesnei, bet kartu gerokai odioziškesnei organizacijai – prieš porą metų Kijeve įsteigtai ir Strasbūre registruotai, tačiau iš esmės Maskvoje veikiančiai „Mir Bez Natsizma“. Šios organizacijos prezidiume A.Paleckis posėdžiauja kartu su žinomu Kremliaus propagandistu Modestu Kolerovu, prorusiškos Estijoje veikiančios organizacijos „Naktinė sargyba“ aktyvistu Dmitrijumi Linteriu, 2007-aisiais Estijos teisėsaugos suimtu įtariant riaušių organizavimu, bei kitais panašiais veikėjais.
„Mir Bez Natsizma“ vadovas – Rusijos Federacijos Tarybos narys, pasak Izraelio spaudos, glaudžiai su Kremliumi susijęs proputiniškas oligarchas Borisas Spiegelis. Estijos saugumo policija „Mir Bez Natsizma“ vertina kaip Maskvos remiamą propagandos organizaciją, skirtą buvusioms sovietinėms respublikoms ir skleidžiančią sovietinį požiūrį į Antrąjį pasaulinį karą. Tad jei A.Paleckis tikrai pasodintas ant finansinės bado dietos, tai arba tam, kad piktesnis būtų, arba todėl, kad nieko reikšmingo prieš Lietuvą nesugeba nuveikti.

Fiasko Vašingtone

Prieš keletą savaičių ne tik Lietuvos žurnalistai buvo priblokšti žinios, kad pasaulinį vardą turintis Vašingtono nacionalinis spaudos klubas, kuriame kalbėti yra didelė garbė kiekvienam pasaulio lyderiui, suteiks savo tribūną A.Paleckui, kuris pristatomas kaip gerai žinomas Lietuvos tiriamosios žurnalistikos atstovas, politikas ir diplomatas, neva „tapęs kovos dėl žodžio laisvės Europoje simboliu“. Jungtinių Valstijų sostinėje jis ketino dėstyti savo melus apie Sausio 13-osios įvykius, pagrįstus esą jo paties atliktu žurnalistiniu tyrimu.
Politologui, ilgamečiam „Laisvės radijo“ naujienų tarnybos vadovui Kęstučiui Girniui ši žinia net žadą atėmė, priblokštas buvo ir „The Economist“ užsienio redaktorius Edwardas Lucas, savo nuostabą apie Nacionalinio spaudos klubo sprendimą laiškais jo vadovui pareiškė buvęs „Reuters“ ir „Bloomberg“ reporteris Baltijos šalims Bryanas Bradley bei Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius. Teko girdėti, kad taip pasielgė ne jie vieni.
Tad nors Nacionalinis spaudos klubas ir nepakeitė savo sprendimo (darydamas tai žodžio laisvės vardan), bet A.Paleckio pasirodymas Vašingtone tapo visišku fiasko. Kaip lietuvių dienraštyje „Draugas“ rašė buvusi „Veido“ redaktorė Rosseta Vingevičiūtė-Willbur: „Paleckio skundai ir sąmokslo teorijos Amerikai nebuvo įdomios. JAV sostinėje įsikūrusio ,,The National Press Club“ (NPC) surengtoje Paleckio spaudos konferencijoje nebuvo nė vieno amerikiečio žurnalisto. Į susitikimą atvyko tik aštuoni žmonės: trys iš jų – vietos lietuviai, vienas pačiame NPC dirbantis senyvo amžiaus džentelmenas, nelabai suvokęs konferencijos esmę ir jos metu kilusias aistras, bei keletas Paleckį lydėjusių įtartinų veikėjų. JAV Lietuvių Bendruomenei puikiai pažįstama Asta Banionis, kuri tų sausio įvykių metu buvo Lietuvoje, primygtinai, bet labai ramiai bandė iškvosti Paleckį, kaip jis padarė tokias išvadas, jei nė vienas iš gal pusantro šimto tuo metu Vilniuje dirbusių Vakarų žurnalistų apie tai neparašė. Ji taip pat mėgino suprasti, kodėl lietuviai turėtų šaudyti į savus. Paleckis jai atsakė, esą tuometinė Lietuvos valdžia dramatiškais įvykiais galėjo siekti palankumo Lietuvos laisvės siekiui. Paklaustas, ar tai, ką jis tvirtina, nėra tobulas sovietų saugumo veiklos metodų, kuriais siekiama diskredituoti demokratijos siekiančias valstybes, pavyzdys, Paleckis to neneigė ir pridūrė, jog Sąjūdyje buvo sovietų saugumo agentų. Apskritai Paleckio spaudos konferencija NPC buvo siurrealistinė. Neapleido mintis, jog stebi porą psichikos problemų kamuojamų žmonių, jog nevertėtų į juos kreipti dėmesio.“

Ciniškas, plėšrus, siekiantis valdžios
Vis dėlto nekreipti dėmesio į A.Paleckį negalima. Nors jo politinė karjera Socialdemokratų partijos Vilniaus skyriuje ir Vilniaus miesto savivaldybėje buvo trumpa ir nešlovinga, jos metu A.Paleckis parodė turįs visas aukščiausios sovietinės nomenklatūros augintinio savybes: jis ciniškas, plėšrus, be skrupulų siekiantis valdžios, sugebantis žvelgdamas į akis neigti akivaizdžius dalykus. Bet kartu – nekreipiantis dėmesio nei į visuomenės, nei į kolegų bei bendražygių nuomonę, bukai užsispyręs, netoliaregiškas, tad greitai ir smarkiai žlugęs.
Pirmą kartą akis į akį su A.Paleckiu teko susidurti prieš dešimtmetį. Tuomet „Stiklių“ viešbutyje vyko tuomečio užsienio reikalų ministro Antano Valionio susitikimas su kolega iš kaimyninės šalies. Laukiant, kol ministrai baigs derybas, fojė priėjo jaunas URM pareigūnas ir prisistatė esąs Vakarų Europos skyriaus vedėjas A.Paleckis. Pradėjus šnekučiuotis, paklausiau, kaip Lietuvos diplomatija ketina spręsti stojant į Europos Sąjungą kylančią dilemą dėl jau esamų prekybinių susitarimų su JAV, prieštaraujančių ES taisyklėms. A.Paleckis, akivaizdžiai nustebęs, pasakė, kad jokių prieštaravimų nėra ir būti negali, ir nieko jis apie tai negirdėjęs. Čia jau teko nustebti man, nes apie tuos prieštaravimus buvo ne tik kalbama tarp diplomatų, bet ir rašoma žiniasklaidoje, tad Vakarų Europos skyriaus vedėjas, mano supratimu, tiesiog privalėjo apie tai žinoti. Vėliau, pasidalijus šiomis abejonėmis su pažįstamais URM darbuotojais, tie tik nusijuokė: taigi čia Paleckiukas! Ką, nežinai, kaip jis į ministeriją pateko ir kad dirbs tik tol, kol jo tėvas bus viceministras?
Iš tiesų – Užsienio reikalų ministeriją A.Paleckis paliko keliais mėnesiais anksčiau, nei jo tėvas, įtakingas, Algirdui Brazauskui artimas socialdemokratas Justas Vincas Paleckis išvyko darbuotis į Europos Parlamentą. Prieš tai jis pasirūpino, kad jaunesnysis sūnus, jam palikus ministeriją, neliktų be darbo, ir paprašė savo kolegą, tuo metu Seimo vicepirmininką Vytenį Andriukaitį, priimti jį savo padėjėju. Kartu siekta, kad akivaizdų norą daryti partinę politinę karjerą rodantis Algirdas pasisemtų praktinės patirties iš vieno labiausiai patyrusių socialdemokratų politikų.
Čia reikia priminti, kad nepaisant A.Paleckio tikinimų, esą jo niekas „už ausų netraukdavo“ ir viską jis pasiekė pats, iš tikrųjų buvo šiek tiek kitaip. Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakulteto studentai gerai pamena, kad 1989 metų kursas, į kurį tėvo reikalavimu stojo A.Paleckis, buvo unikalus – jau po priėmimo jis netikėtai praplėstas penkiais žmonėmis. Kadangi A.Paleckis surinko per mažai balų, o priimti jį reikėjo, kad būtų užmaskuota ši nomenklatūrinė privilegija, kartu su juo buvo priimti dar keturi vaikinai, surinkę tiek pat balų, kaip ir „nomenklatūrinis princas“.
Studentas jis buvęs irgi įdomus. Neseniai metinių proga rengdami kurso albumą, Algirdo bendramoksliai apstulbo: nors tais laikais Žurnalistikos fakultete buvo dėstomi fotografijos pagrindai, tad nuotraukų su įvairiomis studentiško gyvenimo akimirkomis tikrai netrūko, nė vienoje jų nėra A.Paleckio! „Jis gyveno savo, visiškai atskirą nuo mūsų, gyvenimą“, – taip šį stulbinantį faktą „Veidui“ pakomentavo viena jo bendrakursė.
Po V.Andriukaičio sparnu, dėl kalbų mokėjimo ir diplomatinio darbo patirties tapęs dar ir LSDP tarptautiniu sekretoriumi, A.Paleckis praleido trejus metus, bet galiausiai, išrinktas Seimo nariu, ėmė nekantraudamas veržtis į didžiąją politiką. Prieš tai jis kartu su dar vienu “nomenklatūriniu princu” Juru Požėla (komunaro Karolio Požėlos anūku ir akademiko Juro Požėlos sūnumi) bei iš provincijos Vilniaus užkariauti atvykusiu Gintautu Palucku, subūrę „triumviratą“, surengė perversmą LSDP Vilniaus skyriuje, pririnkę į jį naujų, kone „Jedinstvos“ praeitį turinčių narių, nuvertė patyrusį politiką Algirdą Kunčiną ir sukėlė prieš save partinį elitą. Bet jauni, plėšrūs vyrukai, nekreipdami į tai dėmesio, suįžūlėjo tiek, kad net ėmė dalyti partines nuobaudas Algirdo Brazausko žmonai Kristinai.
„Sakiau jam – palauk, neskubėk, dar paauk, mes tau padėsim, – pasakojo „Veidui“ V.Andriukaitis, neslėpdamas, kad ir pats ne mažiau už tėvą V.J.Paleckį išgyvena dėl politiniais šunkeliais nuėjusio globotinio. – Sakiau, kad politikoje būtina ne tik taktika, bet ir strategija, kurios laikantis bent jau partijos vicepirmininko postas jam tiesiog garantuotas. Bet jis norėjo daryti karjerą staigiai, matė save Vilniaus meru vietoj Artūro Zuoko (buvusio bendrakursio – A.B.). Jis nepaprastai nuodugniai studijavo visus A.Zuoko veiksmus. Nutaręs palikti Seimą ir 2007 m. dalyvauti savivaldybių tarybų rinkimuose, visą savo kampaniją statė kaip priešpriešą su A.Zuoku, kurį padarė savo politinės kovos taikiniu. Pasisamdė tam konsultantų. Mes sakėme, kad taip jis tik balsus praras, nes antizuokinę temą jau užėmė paksistai. Bet neklausė. Jis nepaprastai, fantastiškai užsispyręs. Net jeigu mato, kad padarė klaidą, pats sau tyliai ar draugams pripažinti gali, bet viešai jos niekada neatitaiso ir lieka su klaida iki galo – kol jau nebeturi kur dingti.“

Viską prarado

Surinkęs mažiau, nei tikėjosi, balsų Vilniaus savivaldybėje, A.Paleckis 2007-aisiais gavo iš karto kelis smūgius: pirma, Rolandas Paksas, su kuriuo jis prieš partijos valią sudarė porinkiminį sandėrį, A.Paleckį apgavo ir vietoj vicemero, atsakingo už komunalinį ūkį ir energetiką, posto davė vicemero, kuruojančio daug mažiau įtakingą sritį – kultūrą ir švietimą. Antra, neturėdamas pakankamai balsų, postais savivaldybėje A.Paleckis atsilyginti galėjo kur kas mažesniam savo rėmėjų LSDP Vilniaus skyriuje būriui, nei tikėjosi. Vienintelį savo artimiausią bendražygį G.Palucką sugebėjo prastumti į savivaldybės administratoriaus vietą. Trečia, negavus norimų postų, ėmė byrėti A.Paleckio rėmėjų partijoje gretos.
„Jis valdingas, valdžios siekia bet kokiais būdais – šiuo požiūriu tikrai panašus į A.Zuoką, – sako V.Andriukaitis. – Bet kai turėjo sumažinti apetitą dėl postų savivaldybėje, nebesugebėjo išlaikyti savo aplinkos, prarado ir Vilniaus skyriaus paramą. Tuomet ir pradėjo konfliktuoti su manimi, su partijos prezidiumu, šaukti apie kovą su oligarchais. Tačiau nesitikėjo, kad LSDP taryba išmes jį iš partijos. Kai taip atsitiko, bandė nuskelti dalį partijos, o kai ir tai nepavyko, jį pasiėmė Socialistų partija. Tada prasidėjo antiglobalizmai, antifašizmai. Manau, čia Maskva juo sužaidė, o jis jau nebeturėjo kur daugiau eiti.“
Vis dėlto A.Paleckis, kaip pats šiandien sako, pasirengęs sugrįžti, ir matydami, ką jis pastaruoju metu šneka bei daro, galime tikėtis, kad sieks to užsispyręs, nesiskaitydamas su priemonėmis. Visa laimė, įžvalgumo ir nuovokumo jam stinga.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (10)

  1. Uma Uma rašo:

    Juras Požela yra komunaro PROanūkis ir akademiko ANŪKAS, o ne sūnus. Akademiko Juro Poželos sūnus yra Karolis (fizikas, Juro tėvas), dar turi dukrą Eleną.

  2. SA SA rašo:

    viskas, cia su tuo tekstu ok, tik – KAS JI RASE? KODEL NERA AUTORIAUS PAVARDES? TEKSTAS BE PAVARDES YRA TOKS TIK NIEKINGAS PAVARYMAS.

  3. Jaunius Jaunius rašo:

    Geras straipsnis. Paleckiukas Algirdas varto penkiašimtines,bet nesigiria.Judas I klasės ,išaugintas kubilinių.

  4. arvydas arvydas rašo:

    Straipsnis be parašo – paprastas paskvilis. Neginu nieko, bet prisipažinsiu – bjauru skaityt – juk ryškiai varoma į vienus vartus.
    Autorius dar niekingesnis už tą, kurį dergia – anas bent atvirai ir nesislėpdamas dėsto tai, dėl ko jį kaltina, o autorius slepiasi už redakcijos. O gal čia pačios redakcijos ir rašyta?.
    Šiaip jos vietoje pasigėdinčiau spausdinti tokią geltonosios spaudos vertą
    rašliavą.
    Feee…

  5. TADAS BLINDA TADAS BLINDA rašo:

    JIS TURI BEDU SU GALVA

  6. Lina Beatrice Lina Beatrice rašo:

    Straipsnio autorius Audrius Baciulis. Manyciau, red. praleido internete straipsni be pavardes. Popieriniame zurnale pavarde yra.

  7. Jurate Jurate rašo:

    Sis straipsnis tiksliai apraso Lietuvos smeiziko JAV patirta fiasko . Teko paciai kalbeti su vienu is ten dalyvavusiu stebetoju.

  8. Algirdo klasiokas Algirdo klasiokas rašo:

    mokykloje buvo neblogas vaikis-ir pagerdavo ir parūkydavo….

  9. izabele izabele rašo:

    Nors niekaip negaliu pateisinti ir suprasti “Peleckiuko” elgesio, tačiau šis straipsnis man nepatiko: 1.nesu tikra, kad savo būdo savybėmis aprašomas asmuo yra paties velnio įsikūnijimas; 2.nepatinka, kai vaikams, an8kams ir net proan8kiams primetamos tėvų, senelių ir prosenelių nuodėmės…

  10. izabele izabele rašo:

    Atsiprašau, kad pridariau korektūros klaidų…


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...