2014 Lapkričio 10

Jūratė Šovienė

Neverk, Artūrai, arba dar kartą apie rožinius taksi

veidas.lt

BFL

Dar rugsėjo pabaigoje išgirdęs, kad Konkurencijos tarybos tyrimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės taksi įmonės „Vilnius veža“ steigimo krypsta pastarosios nenaudai, meras Artūras Zuokas ne tik prarado motyvaciją dirbti Vilniaus ir vilniečių labui, bet net ir pasijuto „žudomas“.

Sunkią minutę merą bandė paguosti vienos radijo stoties apžvalgininkas, mestelėdamas mintį, kad už tokių Konkurencijos tarybos sprendimų gali kyšoti kažkieno nešvarios ausys. Užjausdamas merą bei gailėdamas savęs, kad vėl gali tekti  važinėti „senais kledarais“, kuriuos vairuoja treninguoti, prisirūkę, rusiškų žodžių daug mokantys lietuviai, graudenosi ir vieno dienraščio apžvalgininkas.

Deja, Konkurencijos taryba, nepaisydama verkšlenimų, spalio 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo įpareigojo (o ne pasiūlė, kaip džiūgauja savivaldybė savo tinklalapyje) Vilniaus miesto savivaldybę pašalinti Konkurencijos įstatymo pažeidimą ir nebeteikti taksi bei su jomis susijusių paslaugų.

Pagrindinė Konkurencijos tarybos sprendimo žinia – valdžios institucijos neturi spręsti konkurencingos rinkos problemų, tokių kaip vartotojų netenkinanti paslaugų kaina, netinkama kokybė, vokeliai, šešėlis, pačios įsteigdamos verslo subjektą ir pradėdamos joje veikti. Valdžios institucijos, įskaitant savivaldybę, turi daugybę įrankių problemoms rinkoje spręsti: jos nustato žaidimo taisykles, jas keičia ar pildo esant poreikiui, prižiūri, kaip taisyklių laikomasi, ir turi teisę taikyti sankcijas, jeigu jų nesilaikoma.

Verslas juk kuriamas privačių subjektų iniciatyva, tai yra jų teisė. Ką daryti, jeigu tokios iniciatyvos nėra? Pirmiausia valdžios institucijos turi pasiaiškinti, ar jų pačių nustatytos žaidimo taisyklės yra tinkamos privačiai iniciatyvai atsirasti, ar jos padarė viską, kad privati iniciatyva nebūtų žlugdoma, kad jos būtų daugiau.

Pavyzdžiui, ką Vilniaus miesto savivaldybė padarė, kad Vilniuje nevažinėtų nelegalūs taksi? Ką Vilniaus miesto savivaldybė nuveikė, kad ne vien tik savivaldybės įmonė, bet ir privatūs vežėjai galėtų teikti viešojo transporto paslaugas Vilniuje? Ar tik nuvariusi privačias įmones bankroto link savivaldybė turėjo galimybę įsitikinti, kad net ir gavęs išimtines teises veikti rinkoje „Vilniaus viešasis transportas“ be privačių vežėjų nesugeba patenkinti nei kiekybinių, nei kokybinių vilniečių poreikių? Ar savivaldybė, kaip viešojo administravimo institucija, padarė viską, kad šiais metais skelbtame viešųjų pirkimų konkurse pirkti susisiekimo paslaugas savivaldybės reikmėms dalyvautų daugiau nei viena įmonė?

Meras Artūras ir kartu su juo verkiantieji tiki, kad padarė viską, ko savivaldybei nedraudžia įstatymai, ir niekaip nesupranta, kodėl Konkurencijos taryba neįvertina mero pastangų išvesti taksi verslą iš šešėlio ir bandymų parodyti, kaip verslas turi prisidėti prie miesto įvaizdžio gerinimo, kaip turi būti kuriamos darbo vietos bei pavyzdingai mokami mokesčiai į biudžetą.

O gal meras Artūras vis dėlto teisus? Gal įmanoma panaudojant Vilniaus miesto savivaldybės išbandytus būdus kovoti ne tik su taksi šešėliu, bet ir su visos Lietuvos bėda – nelegaliais alkoholio bei tabako verslais, mokesčių slėpimu, kitomis negandomis? Jeigu savivaldybės įmonės įkūrimas padėjo taksi įmonėms išeiti iš šešėlio, tai Lietuvos valdžios moterys ir vyrai turėtų rimtai apsvarstyti, ar nepasekus mero Artūro pėdomis.  Juk valstybinė alkoholio įmonė ar valstybinė tabako gamykla galėtų būti pavyzdžiu naminukę varančioms močiutėms bei Lietuvos pasienyje gyvenantiems cigarečių kontrabandininkams, kaip šiomis pelningomis veiklomis užsiimti legaliai: mokant mokesčius į biudžetą, kuriant darbo vietas, gerinant Lietuvos įvaizdį pasaulyje.

Konkurencijos taryba, matyt, taip pat turėtų pagalvoti, kaip veiksmingiau panaudoti joje dirbančių konkurencijos ekspertų žinias, patirtį ir parodyti pavyzdį verslui, kaip laikantis konkurencijos teisės reikalavimų sėkmingai veikti rinkoje. Pavyzdžiui, įkurta VšĮ „KT konsultuoja“ parodytų pavyzdį advokatams, kaip kompetentingai teikti klientų konsultavimo konkurencijos teisės klausimais paslaugas. Konkurencijos tarybos įkurta verslo subjektų asociacija taptų pavyzdžiu kitoms verslo asociacijoms, nes jų sprendimai neretai patenka į tarybos akiratį kaip konkurenciją ribojantys draudžiami susitarimai.

O dar geriau būtų įkurti po pavyzdinę įmonę visuose konkurencijos teisės požiūriu rizikinguose sektoriuose ir parodyti pavyzdį, kaip konkuruoti rinkose nepažeidžiant konkurencijos teisės. Tik kažin ar pastarajam pasiūlymui įgyvendinti pakaktų kuklaus Konkurencijos tarybos biudžeto – savivaldybė šiuo požiūriu turtingesnė ir, nepaisant skylėto biudžeto, dosnesnė.

Matote – fantazijos, polėkio ir gerų norų netrūksta ne tik Vilniaus miesto merui. Tačiau, kaip sako lietuvių liaudies patarlė, vien tik gerais norais ir kelias į pragarą grįstas.

Gaila nuvilti visus raudančiuosius, tačiau meras Artūras savo sprendimais dėl „Vilnius veža“ visiškai neprisidėjo prie taksi rinkos šešėlio legalizavimo, ir net priešingai – sukūrė dar didesnį šešėlį. Tik šiame šešėlyje tūno ir valdžios institucijos ausys, ir mokesčių mokėtojų piniginė. Šešėlis toks tamsus, kad net Konkurencijos tarybai sunkiai pavyko atskleisti, kiek vilniečiams kainuoja nenumaldomas mero Artūro noras vežti.

Kartu su meru Artūru verkiantieji noriai sėdasi į rožinius taksi, tačiau išlipdami net nesusimąsto, kad už mero Artūro taksi sumoka ne tik tą kainą, kurios paprašo taksi vairuotojas, bet dar ir priedą, kurį „Vilnius veža“ gauna savivaldybės dotacijų pavidalu ir be kurių mero Artūro rožinės idėjos tiesiog bankrutuotų.

Merui Artūrui ir jo sprendimams prijaučiantiesiems derėtų žinoti, kad rinkos ekonomikoje renkasi vartotojai. Rinkos ekonomikoje įmonės, siekdamos pelnyti vartotojų palankumą, varžosi naujomis technologijomis, paslaugos kaina ir kokybe, patraukliausiomis vartotojams. Rinkos ekonomikoje nei vartotojams, nei įmonėms, deja, nereikia nei mero, nei kitų valdžios institucijų patarimų, pavyzdžiui, rožinių idėjų ar tik šiaip gerų norų, nes jie dažniausiai veda rinkos sąlygų iškraipymo, konkurencijos ribojimo, vartotojams žalingų sprendimų, nekonkurencingų rinkų bei didesnės korupcijos link.

Merui Artūrui ir jo sprendimams prijaučiantiesiems taip pat derėtų žinoti, kad kritinei masei vartotojų rūpi ne tik įsodinti savo sėdynę į naujus rožinius taksi automobilius, kurių vairuotojai kvepia ne WC gaivikliu ir kalba ne tik slavų kalbomis, – jiems rūpi kaina ir galimybė rinktis tai, ko jie nori patys.

Beje, kritinė masė tokių vartotojų yra ne tik Afrikoje, nuo kurios gręžiasi meras Artūras, bet ir Vokietijoje, Belgijoje ar Ispanijoje – ir ten dėl jų vyksta arši kova. Ne taip seniai Frankfurte sukilo senojo kirpimo taksi įmonės, nenorinčios atiduoti savo rinkos dalies naujam moderniam konkurentui, pasiūliusiam patrauklesnę kainą. Dėl rinkos dalies su naujokais grumiasi Briuselio bei Barselonos miestų taksi senbuviai. Galbūt jums įdomu, ar į šias grumtynes minėtų miestų savivaldybės reaguoja kurdamos savo verslo įmones? Ne. Brandžios demokratijos šalyse gerbiama ir rinkos ekonomikos laisvė, ir vartotojų teisė rinktis.

O Lietuvoje? Norėčiau nuraminti visus, kuriuos pravirkdė Konkurencijos tarybos sprendimas: neverkite, į senus kledarus tikrai neturėsite sėstis. JŪS GALĖSITE RINKTIS. Konkurencijos taryba nėra ir nebuvo prieš rožinius taksi, kuriais norėtų būti vėžinamas meras Artūras ir su juo verkiantieji. Konkurencijos taryba yra už vartotojo teisę rinktis, už privačią iniciatyvą, už savivaldybių pareigą ir teisę nustatyti tokias žaidimo taisykles, kad privačios iniciatyvos, suteikiančios vartotojams galimybes rinktis, būtų daugiau. O tokioje konkurencingoje rinkoje, kaip taksi paslaugos, vargu ar galime kalbėti apie privačios iniciatyvos kurti verslą trūkumą. Tačiau jei neišmanome, kaip verslui padėti, tai bent jau netrukdykime ir neiškraipykime rinkos grumtynių dotacijomis ir privilegijomis.

O kaip meras Artūras? Merą Artūrą Konkurencijos tarybos sprendimas kaip tik turėtų motyvuoti daryti gerus darbus: gerbti Konkurencijos įstatymą, sąžiningai vykdyti savivaldybės prievoles. Pavyzdžiui, valdyti ir organizuoti keleivių vežimą Vilniaus mieste; neužsimiršti, kad savivaldybė vis dėlto yra valdžios institucija, o ne verslo įmonė, kad jai, priešingai nei privatiems asmenims, yra taikomas principas „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“.

Be abejo, daug dirbant Vilniaus ir vilniečių labui galima ir suklysti. Pasitaiko. Konkurencijos taryba jau ne pirmą kartą, beje, kartu su Lietuvos administraciniais teismais, bando motyvuoti merą Artūrą. Ar šįkart pavyks?

Ar meras Artūras ir toliau laikysis, jo įsitikinimu, neginčijamos privilegijos: neatsitraukiant nuo biurokrato kėdės ir naudojantis mokesčių mokėtojų pinigais įgyvendinti rožines verslo idėjas: vežti, skristi, perti, šluoti, statyti, remontuoti? Ar ir toliau matys Konkurencijos tarybą kaip nekompetentingą priešą, nesuprantantį gerų savivaldybės ketinimų, vykdantį kažkieno slaptus užsakymus ir kišantį koją savivaldybių norams įgyvendinti naujas verslo idėjas bei toliau puoselėti nuosavus „pensionatus“, vadinamus UAB?

O gal vis dėlto peržengęs savo ambicijas meras Artūras sugebės įžvelgti Konkurencijos taryboje pagalbininką, kurio sprendimai gali padėti sukurti palankesnę verslo aplinką, pagerinti savivaldybės konkurencingumą, pritraukti investicijas bei veiksmingai kovoti su korupcija (kurios klestėjimas, žinia, atvirkščiai proporcingas konkurencijos ribojimams)?

… Pamatysime jau netrukus. O kol kas gerų norų vedami kiekvienas dirbkime savo darbą!

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Hmm Hmm rašo:

    Niekaip nesuprantu autorės džiaugsmo. Negi savivaldybė negali teikti taxi paslaugų? Kokiu pagrindu? Juk viešasis transportas tai? Kažko autorė man trodos nusirašė :)


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...