2011 Sausio 16

Emocijos

Nevaldomo pykčio proveržiai – perpus sutrumpina gyvenimą

veidas.lt

Jau ne tik šeimose, darbovietėse, bet ir viešai daugėja žmonių pykčio proveržių. Tad kaip išmokti suvaldyti pyktį?

Praėjusių metų pabaigoje Seimo Etikos ir procedūrų komisijai svarstant, ar Algimantas Salamakinas pripažintas nusižengęs etikai ir niekaip nerandant atsakymo, “tvarkietis” Egidijus Klumbys nesuvaldė pykčio proveržio, trenkė durimis ir triukšmingai išėjo iš posėdžio.

Tačiau tai dar palyginti “kultūringas” garo nuleidimas. Juk mūsų Seime yra buvę ir piktų žodžių pliūpsnių, ir pasišvaistymų kumščiais, ir kolegų vaikymosi užsimojus mikrofonų stovais. O praėjusią vasarą Lietuvos parlamentarai Petras Gražulis ir Kazimieras Uoka kumščiais protestavo prieš gėjų eitynes “Už lygybę”. Jie susigrūmė su teritoriją saugančiais pareigūnais, vėliau priešinosi, kai šie bandė Seimo narius sutramdyti.

Dar daugiau pykčio protrūkių teisėtvarkos srityje, kur pareigūnai nebesusivaldo ir santykius ima aiškntis kumščiais. Čia derėtų prisiminti dviejų Alytaus prokurorų muštynes darbe, kai Arūnas Juknevičius savo pavaldiniui Kostui Vinerskui taip smogė, kad šiam buvo stipriai patempti kaklo raiščiai.

Tačiau bene daugiausiai nevaldomo pykčio istorijų galima prirankioti iš verslo ir šou pasaulio. Versle kai kurie pykčio priepuoliai baigiasi net šūviais, o šou pasaulyje – bent jau skraidančiomis stiklinėmis. Štai dabar tiriamas advokatės Svetlanos Proninos skundas, esą dainininkas Egidijus Dragūnas jai į veidą paleido stiklinę.

Kitas nesenas įvykis – Rusijos dainininkas Filipas Kirkorovas tiesioginiame televizijos eteryje čiupo laidos vedėją už plaukų piktindamasis, kad studijos šviesos pernelyg ryškios.

Na, o muštynės po futbolo ar krepšinio varžybų tarp sporto aistruolių jau seniai tapo kasdienybe. Patys sportininkai taip pat nevengia kibti vienas kitam į atlapus aikštelėje ar persirengimo kambaryje.

Taigi šiais laikais pykčio tarp žmonių vis daugiau, nes spartesnis gyvenimo tempas, didesnė įtampa, stresas, daugėja ir agresyvių pykčio proveržių, kurie kenkia tiek pačiam supykusiajam, tiek aplinkiniams. Beje, pykčio nebesugeba suvaldyti ne tik neišsimokslinę ir nekultūringi prasčiokai, bet ir išsilavinę, svarbius postus užimantys žmonės.

Pyktis – įprotis, tampantis priklausomybe

Daugelis mano, kad pyktis yra toks pats natūralus jausmų proveržis kaip juokas ar ašaros. Todėl esą supykti, net ir viešoje erdvėje, yra žmogiška. Juk visais laikais pyko ir plūdosi ne tik paprasti žmonės, bet ir žinomi visuomenės veikėjai. Senovės Romos politikas ir filosofas Markas Tulijus Ciceronas savo oponentus viešai išvadindavo kvailiais ir kastruotais paršais. Manoma, kad net Jėzus Kristus nesuvaldydavo pykčio proveržių. Jono evangelijoje aprašomas įvykis, kaip Jėzus įsiveržė į žydų šventyklą, rimbu išvarė ten dirbusius pinigų keitėjus ir išvartė jų stalus.

“Susidaro įspūdis, kad pyktis negali neegzistuoti. Tik vienas supykęs mosuoja kumščiais, kitas šaukia. Kultūringas žmogus neleidžia viešoje erdvėje pykčiui prasiveržti, nors viduje kunkuliuoja iš įsiūčio. Tačiau tai ne prigimtinė, ne natūrali žmogaus savybė, o įprotis, kuris nekontroliuojamas tampa net priklausomybe”, – teigia Socialinių mokslų daktarė Egidija Laumenskaitė.

Pasak jos, pyktį dažnai išprovokuoja mūsų mąstymo klišės. Pavyzdžiui, įsitikinimas, esą, jei nepakelsiu balso, oponentas nesureaguos. Pyktį sukelia ir tokios ydos kaip nepasiteisinę lūkesčiai, prisirišimas, godumas, nekantrumas.

Psichologo Tomo Girdzijausko vertinimu, pyktis yra pavydo apraiška: “Kasdienis pyktis yra atvirai reiškiamas savanaudiškumas ir egoizmas. Tam tikras pykčio kiekis lyg savisaugos sistema būtinas kiekvienam, tačiau, kai jis tampa nevaldomas, paverčia žmogų didžiausiu savo paties priešu, našta sau ir kitiems. Pyktis naikina žmogų net iš vidaus, ypač kenkia širdžiai ir kepenims. Sena istorinė gyvenimo praktika rodo, kad žmonės, nevaldantys pykčio, gyvena kone perpus trumpiau.”

Psichologo nuomone, Lietuva negatyvių emocijų prasme nepaprasta šalis, nes yra praradusi emocijų valdymo, mandagumo ir etikos tradicijas. Neliko aukštų visuomenę jungiančių ir jos ryšius stiprinančių idealų ir praktinių tikslų.

“O tai pasireiškia didesne daugumos lietuvių įtampa, irzlumu, konfliktiškumu, baikštumu. Tai jau ne vienus metus vyksta privačiuose santykiuose, šeimose, o dabar akivaizdžiai lenda ir į viešumą. Taip yra todėl, kad visoje visuomenėje išsekusi emocinė ir gyvybinė energija, ir mažai kas žino, kaip ją atgaivinti”, – dėsto T.Girdzijauskas.

Minties jėga

Tačiau mūsų visuomenėje yra subtilių asmenybių, iš kurių galima pasimokyti mandagaus elgesio. Pavyzdžiui, visuomet taktiškas žurnalistas Algimantas Čekuolis. Jis sako, kad kontroliuoti save mokosi iš britų džentelmenų. Ypač jam įstrigo nutikimas lėktuve. Tąkart į viršutinę lentyną jis užkėlė lagaminėlį, kuriame vežėsi vyną, supiltą į specialų odinį maišelį.

Nuo sumažėjusio spaudimo tas maišelis pradėjo leisti ir nemažai raudonojo vyno nulašėjo ant pono Algimanto kaimyno, kuris visą kelionę snaudė, švarko. “Leidžiantis lėktuvui jis pamatė, kas atsitiko, tada atsisuko į mane ir paklausė: “Jūs vežate raudoną vyną viršuje?” Man buvo labai nemalonu, tačiau tas britas daugiau nieko nepasakė, net piktai nepažiūrėjo, nesuspaudė kumščių, nereikalavo, kad atlyginčiau žalą”, – pasakojo A.Čekuolis.

Pasirodo, taip susitvardyti gali išmokti kiekvienas. Tik reikia padirbėti su savimi. “Svarbiausia suvokti, kad pykti yra mano pasirinkimas, kaip ir nepykti. Nors labai patogu save teisinti, kad negalėjau nesupykti, kai, pavyzdžiui, kolega netinkamai pasielgė. Tačiau taip tik sustiprinamas pyktis kaip įprotis. Be to, pradėjus ieškoti pateisinimo sau, užpilame dar daugiau alyvos. Visa elgesio atsakomybė turi būti perkeliama į save. Juk kiekvienas pats esame atsakingas už savo elgesį”, – aiškina E.Laumenskaitė.

Pajutus, kad viduje viskas tarsi pradeda kunkuliuoti ir tuoj išsiverš, ji pataria pasakyti: “Stop” ir dėmesį perkelti iš situacijos į save. Jeigu viduje kyla vulkanas, vadinasi, pirmiausia turiu su savimi tvarkytis, o paskui su situacija.

Nors atrodo, kad pyktis prasiveržia nespėjus nieko pagalvoti, tačiau prieš tai tikrai eina mintis. Ji ir turėtų sustabdyti pykčio proveržį. “Mintis turi labai didelę vibraciją. Palaikęs vieną gerą mintį ilgiau žmogus pajunta visai kitokį jausmą. Per sekundę reikia nuteikti save taip, kad patikėtum, jog žmogaus prigimtinė savybė yra gerumas. Kai nugali pyktis, labai sunku nurimti”, – tvirtina E.Laumenskaitė.

Panašiai pyktį valdo ir Seimo narys, etiketo specialistas Arminas Lydeka. “Daugelyje situacijų man pavyksta suimti save į rankas. Kai supykstu, stengiuosi, kad nugalėtų ne emocijos, o protas. Kartoju: “Arminai, negali sau to leisti. Arminai, nusiramink, tvardykis.” Bandau pajungti loginį protą, kad mąstymo eiga vėl taptų racionali”, – savo receptu dalijasi A.Lydeka.

Įsisiautėjusio žmogaus pyktį labai gerai tramdo ramus oponento balsas. Jeigu vienas rėkia, o kitas tuo metu tyli ir nereaguoja, efektas – lyg užpylus ant ugnies vandens.

Išliejus pyktį, jis nedingsta

E.Laumenskaitės nuomone, bandymai įtampą sumažinti, pavyzdžiui, sudaužant lėkštę ar pakumščiuojant pagalvę, pykčio nenumalšina. “Japonai vienoje gamykloje įrengė kambarį, į kurį buvo galima nueiti nusiraminti, paboksuojant bokso kriaušę. Vadovai pastebėjo, kad darbuotojai ten eina vis dažniau, tačiau jų tarpusavio santykiai negerėja. Tokiu būdu tik gilinamas įprotis išsikrauti, tačiau pykčio atsikratyti nepadeda”, – eksperimento išvadas atskleidžia mokslininkė ir priduria, kad išvaduoti nuo pykčio gali tik tylus pasišnekėjimas su savimi.

A.Lydeka sako, kad daugelis mūsų ydų pateisinamos kaip žmogiškos, tačiau tai nereiškia, kad viskas, kas yra žmogiška, turi būti netramdoma, nevaržoma, neįvelkama į tam tikrus gražaus elgesio rūbus. Juk tam ir egzistuoja etiketo taisyklės. “Natūralu vaikščioti į tualetą, bet negalime gamtinių reikalų atlikti bet kur. Verkti taip pat žmogiška, bet tai nereiškia, kad visur galime išlieti savo jausmus ašaromis. Taip ir su pykčio proveržiais”, – aiškina etiketo žinovas ir priduria, kad net sudėtingose situacijose reikia jausti ribą, kurios negalima peržengti, ir elgtis kultūringai, laikantis išsilavinusio žmogaus taisyklių.

“Pykčio pavyks išvengti, jeigu to norėsime, suprasime savo prigimtį ir minties jėgą, išsiaiškinsime, kas vyksta mūsų viduje ir pripažinsime savo silpnybes”, – apibendrina E.Laumenskaitė.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...