2015 Balandžio 28

Nesiryžtama reikšmingesnėms sveikatos apsaugos pertvarkoms

veidas.lt

SL

 

Problemos. Lietuvoje sveikatos apsauga yra palyginti brangi, nors mirtingumo ir sergamumo rodikliais tikrai negalime didžiuotis. Žiūrint į ES, Lietuva yra tarp šalių, kuriose gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė – trumpa.

 

Vienas iš aspektų, į kuriuos dažniausiai atkreipiamas dėmesys kalbant apie sveikatos apsaugos sistemos optimizavimą, yra tas, kad Lietuva pirmauja pagal gydytojų, tenkančių tūkstančiui gyventojų, skaičių – jų yra net 4,4. Vis dėlto santykis tarp gydytojų ir slaugytojų Lietuvoje keistokas: vienam gydytojui Lietuvoje tenka 1,7 slaugytojo, kai ES vidurkis – 2,3. Susiklostė situacija, kad Lietuvoje daug darbo, kurį kitose šalyse dažnai atlieka slaugytojai, čia tenka gydytojams.

Pasak Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkės pavaduotojo Antano Matulo, tam tikrą laiką buvo taip, kad medicinos seselės nebuvo rengiamos sudėtingesnėms užduotims. Vadinasi, toms medicinos seselėms, kurios turi universitetinį slaugytojų išsilavinimą, būtų galima daug ką patikėti, bet reikia tai aiškiai reglamentuoti. Vis dėlto didelė dalis darbar dirbančių medicinos seselių nėra tam parengtos.

Tuo metu Mykolo Romerio universiteto docentė, daugiau nei du dešimtmečius besigilinanti į sveikatos vadybą, Santariškių klinikų generalinio direktoriaus patarėja prof. dr. Danguolė Jankauskienė atkreipia dėmesį, kad šis neatitikimas pradėtas spręsti atsiradus slaugos bakalauro ir slaugos magistro studijoms. Ji pateikia pavyzdį, kad Santariškių klinikose yra apie 1,3 tūkst. slaugytojų, iš kurių maždaug 300 turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Joms jau būtų galima patikėti tam tikras papildomas funkcijas. Vis dėlto prieš tai reikia sutvarkyti teisės aktus, atitinkamai aprašyti pareigybes, išspręsti adekvataus atlyginimo klausimą ir kita.

Šioje srityje Lietuva vėluoja. Be to, kaip pabrėžia profesorė, čia pradėjome ne nuo to galo: iš pradžių turime apsispręsti, kokias funkcijas norime priskirti medicinos seselėms, tada įsitikinti, kad jas tikrai tinkamai parengėme. Deja, jos buvo mokomos dar tiksliai neapsisprendus, ką konkrečiai joms teks daryti. Vis dėlto šie procesai po truputį juda į priekį.

Kitas esminis aspektas – sveikatos priežiūros sistemos restruktūrizacija, iš kurios tikimasi didesnio efektyvumo ir lėšų taupymo. Antra vertus, D.Jankauskienė nėra įsitikinusi, kad vien restruktūrizacija viską sutvarkytų. Iš restruktūrizacijos būtų galima sutaupyti 5–7 proc., tačiau apskritai sveikatos apsaugai trūksta 30 proc. lėšų – jei lyginsime su dabartiniais ištekliais. Tam reikėtų keisti mokesčių bazę, imtis sveikatos apsaugos finansavimo reformų. Būtų galima arba didinti mokesčius, kad privalomasis sveikatos draudimas gautų didesnį krepšelį, arba pinigų gauti iš papildomų šaltinių, pavyzdžiui, privalomosios sveikatos sąskaitos, papildomo sveikatos draudimo ar biudžeto.

Galima sutikti, kad bent kol kas sveikatos apsaugos finansavimas Lietuvoje yra per menkas. Tai rodo tas faktas, kad pagal 2014 m. Europos sveikatos apsaugos paslaugų naudotojų indeksą („The Euro Health Consumer Index 2014“) Lietuva pernai užėmė 32 vietą iš 36-ių. Nors Lietuvos sveikatos apsauga dažnai įvertinama blogai, tačiau pagal rodiklį, kokia vertė gaunama už investuotus pinigus, matome, kad Lietuva pasirodo puikiai ir pagal šį santykį yra šešta nuo viršaus.

Jei finansavimo padėtis nesikeis, problema tik gilės. Negalima pamiršti, kad senėjanti populiacija kels naujų ir brangių iššūkių, taip pat daug kainuoja tobulėjančios medicinos technologijos, atsirandantys inovatyvūs vaistai ir kita. Tokiame fone sveikatos sistemos finansavimas yra gerokai per mažas. Reikia pagaliau imtis ryžtingų, nors ir nepopuliarių sprendimų.

„Sveikatos sistemai taip pat negali būti taikomi „antiekonominiai“ metodai su finansavimo balo verte, mažesne už vienetą, plaukiojančiu paslaugų apmokėjimo balu. To rezultatas – kuo daugiau paslaugų suteiki, tuo mažiau tau už jas sumoka. O paslaugų poreikis apskaičiuojamas pagal mistinius mastus, kuriuos lemia turimi pinigai, bet ne gyventojų tikrasis sergamumas ir jų sveikatos paslaugų naudojimo poreikiai“, – vardija D.Jankauskienė.

Restruktūrizavus sveikatos apsaugos paslaugas, kad pacientai dėl tų pačių paslaugų daugiau kreiptųsi į ambulatorinę grandį (kartu pertvarkius tam tikrų įstaigų profilius), iš tiesų būtų galima sutaupyti. Kaip pabrėžia A.Matulas, stacionare gydyti žmogų yra net iki dešimties kartų brangiau nei ambulatoriškai. „Tarkime, šveicarai net 90 proc. onkologinių ligų gydo ambulatoriškai, o mes 95 proc. tokių ligų gydome stacionare“, – kokių dar yra galimybių daug sutaupyti, nurodo A.Matulas.

Taigi kaip protingiau būtų pertvarkyti sveikatos įstaigų tinklą Lietuvoje, kad būtų optimizuojami procesai ir taip sutaupoma, bet iš regionų gyventojų nebūtų atimta teisė gauti prieinamas kokybiškas medicinos paslaugas? Nors politikas pabrėžia, kad prieinamumo požiūriu skirtumas tarp didmiesčių ir regionų yra ir bus, vis dėlto, jo manymu, įdiegta prieinama arti žmogaus esanti šeimos gydytojo institucija, efektyviai dirbant, galėtų išspręsti net iki 80 proc. problemų. Šeimos gydytojų prieinamumas Lietuvoje jau dabar yra gana neblogas.

„Jei vertinsime stacionarinės pagalbos prieinamumą, skirtumai bus dideli, vis dėlto tarp jų ir turi būti skirtumas. Juk stacionarinės pagalbos žmogui gali prireikti labai retai, tad atitinkamai reikia subalansuoti ir sveikatos įstaigų tinklą. Pavyzdžiui, arti žmogaus, kiekviename rajone, turėtų būti socialinės, globos paslaugos, paliatyvioji slauga, slaugos, palaikomojo gydymo, terapijos, psichosomatinės paslaugos, vis dėlto stacionarinės chirurgijos, akušerijos, traumatologijos ir kitos panašios paslaugos nesunkiai galėtų būti teikiamos tik apskričių centruose. Čia tik svarbu užtikrinti žmogaus nuvykimo laiku galimybę“, – mano A.Matulas.

Lietuvos sveikatos priežiūros sistema tokia brangi yra ir todėl, kad ne itin gerai veikia šeimos gydytojo institucija. Kadangi nėra geresnio darbo paskatų, šeimos gydytojai dažnai nerizikuoja ir negydo žmogaus, o tiesiog siunčia jį į stacionarą.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė Dangutė Mikutienė teigia, kad dar 2013 m. Valstybės kontrolė pateikė valstybinio audito ataskaitą ,,Ar efektyvi šeimos gydytojo veikla?“, nagrinėtą ir Sveikatos reikalų komitete.

„Valstybės kontrolė nustatė, kad šeimos gydytojų skaičius šiuo metu šalyje yra pakankamas, tačiau jie gyventojų poreikių, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, netenkina. Šeimos gydytojų paslaugos gyventojams prieinamos netolygiai, apie penktadalį darbo dienos laiko šie gydytojai sugaišta funkcijoms, kurioms nereikia gydytojo kompetencijos, mažiau laiko skirdami diagnostiniam ir gydomajam darbui. Taip pat nustatyta, kad šeimos gydytojai vykdo ne visas Šeimos gydytojo medicinos normoje numatytas pareigas. Keturi penktadaliai šeimos gydytojų pacientus konsultacijos pas gydytojus specialistus siunčia nepanaudoję visų savo kompetencijų ligonių tyrimo ir gydymo srityje, – dėsto D.Mikutienė. – Nustatyta, kad ir šeimos gydytojų kvalifikacijos tobulinimas organizuotas netinkamai. Šeimos gydytojų kompetencijos ir kvalifikacijos tobulinimo poreikis nevertinamas, todėl gydytojai ne visada tinkamai įvertina, kurias kompetencijas jiems reikia tobulinti ir kokias kvalifikacijos tobulinimo programas pasirinkti. Taigi reikia pripažinti, kad šeimos gydytojo institucija veikia neefektyviai.“

Paminėtina, kad nėra optimalus ir vadinamojo aktyvaus gydymo bei ilgalaikio gydymo santykis. Galima daryti išvadą, kad aktyvaus gydymo lovų yra per daug, o ilgalaikio gydymo, tai yra slaugos, palaikomojo gydymo, reabilitacijos ir panašiai, – per mažai.

Higienos instituto Sveikatos informacijos centro atlikti tyrimai parodė, kad maždaug 16 proc. pacientų, gulėjusių šalies ligoninėse (neįskaitant reabilitacijos, ilgalaikio gydymo ir dienos stacionaro atvejų), į jas guldyti be būtino reikalo.

„Išvengiamos hospitalizacijos susijusios su tam tikromis ligomis, kurias efektyviai gydant pirminėje sveikatos priežiūros grandyje galima išvengti vėlesnio jų gydymo ligoninėje. Pavyzdžiui, tai gali būtų skrandžio opa: jei ją anksti diagnozuoji ir gydai, ji nekraujuos, tačiau, jei buvo pavėluota, tai atvežus tokią problemą turintį ligonį jau negalima sakyti, kad ši hospitalizacija bus nebūtina“, – padėtį paaiškina ir prevencijos svarbą pabrėžia D.Jankauskienė.

Čia prieiname prie vienos didžiausių sveikatos apsaugos problemų – pačių žmonių menko rūpinimosi savo sveikata. „Lietuviai iš tiesų pasižymi tuo, kad labai nesaugo savo sveikatos. Tai rodo ir tas faktas, kad kas trečio Lietuvoje mirštančio žmogaus mirtis susijusi su alkoholio vartojimu, o kas penkto – su rūkymu. Pati struktūra yra gana nebloga, pakankamai prieinama, pakankamai socialiai jautri“, – apibendrina A.Matulas.

Pasak jo, viena galimybių, kaip pagerinti šią situaciją, yra turėti Sveikatos fondą, iš kurio būtų galima finansuoti žmonių švietimą, socialinę reklamą ir panašias priemones (paprastai tokie fondai yra iš dalies finansuojami iš parduotų alkoholio ir tabako gaminių akcizų).

D.Jankauskienė antrina, kad nors ir labai norima dėl visko kaltinti sveikatos sistemą, bet žalingiausios ydos slypi ne joje, o pačių žmonių elgsenoje. „Paskui klausiama, kodėl manęs neišgydėte, ir manoma, kad dėl to kalta mūsų sveikatos apsauga. Taigi labiausiai nuo Europos lygio atsiliekame savo sveikos gyvensenos rodikliais, o paskui ir sergamumo“, – sako profesorė ir priduria, kad trečios ar ketvirtos stadijos vėžį išgydyti taip pat sunku ar neįmanoma ir kitose šalyse, tačiau ten jis dažnai diagnozuojamas anksčiau, kada jo gydymas yra lengvesnis, todėl ir sėkmingesnis.

Beje, įdomus aspektas: kartais sveikatos apsaugos sėkmę ir pažangą kaip tik nusako pablogėję rodikliai. Tarkime, nemažai kritikos strėlių sulaukta dėl kalbų, kad pasiekta gerų rezultatų suvaldant vėžį, tačiau lygia greta sergamumas įvairiomis jo formomis staigiai šoktelėjo. Pasirodo, Lietuva stipriai pavėlavo įgyvendinti vėžio ir širdies kraujagyslių ligų profilaktikos programas, kada šias ligas galima išaiškinti ankstyvoje stadijoje, ir pradėjo jas vykdyti tik nuo 2005 m., taigi kol kas tvarkomasi su pasekmėmis, kad žmonėms vėžys nebuvo diagnozuotas anksčiau.

„Beje, tokių programų rezultatai pasimato tik po dešimties metų, ir iš tikrųjų jau matome teigiamų poslinkių, – pabrėžia D.Jankauskienė. – Matome tam tikrą mirštamumo dėl širdies kraujagyslių ligų mažėjimą, dėl gimdos kaklelio vėžio labai aiškiai matoma gražiai žemyn besileidžianti kreivė, mažėja ir mirštamumas nuo krūties vėžio. Tai nėra greiti pasiekimai, o veikiau kartos klausimas.“

Kalbintų specialistų nuomone, didelė problema, stabdanti sveikatos apsaugos tobulinimą, yra politinės valdžios kaita, kuri dažnai baigiasi anksčiau pradėtų programų išdraskymu. „Jei prieš tai strategiją parašė kairieji, tai dešinieji ja bus nepatenkinti, ir atvirkščiai. Dėl to Lietuvoje labai kenčia visas viešasis sektorius. Mūsų parašyti dokumentai dėl sveikatos reformos, dėl restruktūrizacijos ir kitko yra tikrai neblogi, visi paremti mokslo įrodymais, tačiau stringa jų įgyvendinimas. Viena pagrindinių to priežasčių – būtent tokia mūsų politinė švytuoklė, kai besikeičiantys  kairieji ir dešinieji turi skirtingą požiūrį į tos pačios problemos sprendimą“, – apgailestauja D.Jankauskienė ir priduria, kad štai Estijoje jau ilgai vadovauja centro ar dešiniųjų partijų politikai, nešokinėjama nuo dešinės iki kairės, ir jų padėtis jau daug geresnė nei mūsų.

„Matyt, pagrindinė priežastis, kodėl tiek metų nėra rimtesnių sisteminių pertvarkų, yra greitai besikeičiantys, abejotinos kompetencijos sveikatos apsaugos ministrai. Vidutiniškai jie keičiasi kas pusantrų metų“, – kritikos negaili ir A.Matulas.

Vaiva Sapetkaitė

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...