2011 Birželio 20

Pranas Kūris

Nepriklausomumas be atsakomybės – labai pavojinga teisinė fikcija

veidas.lt

"Veido" archyvas

“Teisėjų atsakomybės, sąžiningumo, doros, nešališkumo, atsparumo žalingiems poveikiams skatinimas ir didinimas turėtų būti vienas svarbiausių teismų reformos tikslų. Tik atkakliai to siekiant galima pakelti teisėjų prestižą ir teismų autoritetą”, – tai citata iš prof. hab. dr. Prano Kūrio viešo laiško prezidentui ir Seimo pirmininkui. Tai iš tiesų vienas svarbiausių valstybės šiandienos sopulių, nors, kad ir kaip paradoksalu, šį laišką P.Kūris, tuomet Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, rašė 1995-aisiais. Aštuonių puslapių dokumente buvo įvairių pasiūlymų, daug jų vienaip ar kitaip realizuoti. Tačiau daug anuomet nerimą kėlusių problemų tebeegzistuoja lig šiol. Kodėl? Apie tai ir kalbamės su P.Kūriu, pastaruosius šešiolika metų dirbusiu Europos Žmogaus Teisių, po to Europos Teisingumo teismų teisėju.

P.K.: Dabartinė Lietuvos teismų sistema atitinka demokratinių ir teisinių Europos valstybių standartus. Instituciniu požiūriu teismų reforma baigta. Tačiau tai savaime dar negarantuoja tinkamos ir efektyvios piliečių teisėtų interesų ir teisių bei demokratinės ir teisinės valstybės vertybių apsaugos.

Yra daug kitų objektyvių ir subjektyvių veiksnių, darančių įtaką teismų funkcionavimui. Štai keli ypač svarbūs tolesnei teismų pertvarkai ir teismų autoritetui didinti. Vis dar didelis nepasitikėjimas teismais. Visuomenės netenkina teismų darbo skaidrumo lygis, nepakankamas jų atvirumas. Dažnai keliamos abejonės dėl teismų nepriklausomumo ir nešališkumo, dėl sprendimų objektyvumo, pagrįstumo ir teisėtumo. Lietuvoje niekas nėra patenkintas bylų nagrinėjimo operatyvumu. Nereti skandalai dėl netinkamo ar net nusikalstamo teisėjų elgesio.

Negalima nutylėti to, kad patys teisėjai būna per daug tolerantiški savo kolegų nederamam elgesiui. Antra vertus, po šių skandalų bręsta pozityvūs pokyčiai. Net pati Lietuvos prezidentė, kuri, be abejonės, yra gerai informuota, kalbėdama apie teismus, pasakė: “ledai pajudėjo”, “valomės”.

VEIDAS: Tačiau ko vertas teisingumas, kuriuo pasitiki vos 14 proc. visuomenės, ir šios tendencijos negerėja? “Vilmorus” duomenimis, 1998 m. teismais pasitikėjo 15, 2004-aisiais – per 25 proc., o 2010-aisiais reitingai buvo nukritę iki 12 proc.

P.K.: Bet ar esate tikra, kad tik toks procentas pasitiki teismais? Taip, pasitikėjimas mažas, bet gal kartais reikia patikslinti tyrimo metodus? Be to, niekada pasitikinčiųjų teismais nebus daugiau kaip 50 proc. dėl paprastos aplinkybės: Lietuvoje per metus išnagrinėjama per 200 tūkst. bylų, vadinasi, šimtas tūkstančių bus nepatenkinti bet kokiu teismo sprendimu.

VEIDAS: Ar, Jūsų nuomone, teisėjų atsparumo žalingiems poveikiams didinimas tapo teismo reformos tikslu, kaip kad rašėte prieš penkiolika metų?

P.K.: Iš patirties europinėse teisminėse institucijose žinau, kad pasitaikoatvejų, kai politinės ar verslo grupelės su joms talkinančiais žurnalistais bando diskredituoti teisėjus. Tuo kartais siekiama juos įbauginti ar daryti įtaką būsimam teismo sprendimui, o kartais siekiama ir atkeršyti už jau padarytą neįtikusį ar nepatikusį sprendimą. Norėtųsi tikėti, kad Lietuvoje tokių faktų nėra.

Būtina siekti, kad teismuose visos bylos būtų nagrinėjamos griežtai laikantis šalių lygybės, rungimosi ir kitų demokratinių teismo proceso principų. Negali būti jokio pritarimo ir tolerancijos kai kurių asmenų ar jų grupių bandymams patiems vykdyti teisingumą. Tokios teisėjų savybės, kaip sąžiningumas, dora, nešališkumas, atsparumas bet kokiems poveikiams iš šalies, taip pat ir politiniams, turi būti nuolat stiprinamos. Šia prasme derėtų prisiminti, kas buvo sakoma prancūzų teisinėje literatūroje dar XIX amžiuje: “Quand la politique entre dans le prétoire, la justice en sort” (“Kai politika įeina į teismo posėdžio salę, teisingumas iš ten išeina”).

Lietuvoje tampa aktualus konstitucinio valdžių padalijimo principo interpretavimas. Griežtai laikantis Konstitucijos nustatytų įgaliojimų ir kompetencijos, įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių santykiai tegali būti tik lojalios partnerystės ir bendradarbiavimo santykiai. Pridursiu, kad tai turi būti ir savitarpio pagarbos santykiai.

Norėčiau priminti garsųjį Alexio de Tocqueville’io veikalą “Apie demokratiją Amerikoje”, kuriame (jei aš gerai supratau) autorius gina idėją, kad “teismas yra vienintelė aristokratija, kurią demokratija gali toleruoti”.

Neturėdamas galimybės vertinti teisėkūros proceso Lietuvoje, noriu tik atkreipti dėmesį į prezidentės metiniame pranešime įvardytą siekį jį padaryti aiškesnį, skaidresnį ir efektyvesnį. Teismų sistemai tai ypač svarbu, nes nepavykęs įstatymas, kurį teismas privalo taikyti spręsdamas bylas, kelia nepasitenkinimą teismų sprendimais.

VEIDAS: Rašėte, kad konstitucinės nuostatos užprogramavo patį aukščiausią teisėjų pareigos ir atsakomybės laipsnį – būtinybę laikytis ne tik įstatymo raidės, bet ir jo esmės. Kaip tai atskirti?

P.K.: Aukštesnės instancijos teismai apibendrina bylų praktiką, išaiškina esmę. Žemesnės instancijos teismai turi sekti tuos išaiškinimus, o jei kas neaišku, yra daugybė galimybių pasiklausti. Europos teisė dabar yra ir Lietuvos teisė, tad teisėjai gali sustabdyti bylą ir kreiptis net į Žmogaus Teisių Teismą Liuksemburge, jei svarstomas klausimas yra iš šios srities. Yra įvairių europinių direktyvų, padedančių išsiaiškinti tikrąją reikalo esmę ir įstatymo dvasią. Teisėjas turi skaityti daug ką, ne tik įstatymus, ir matyti, kas vyksta gyvenime.

VEIDAS: Anuomet minėjote, kad daug problemų užprogramuoja teisėjų nepatyrimas. Praėjo tiek metų, bet ir šiandien akivaizdi dalies teisėjų kompetencijos, sąžiningumo, moralės stoka, arogancija. Vienas klastojo kolegų parašus, kitas padaugino alkoholio.

P.K.: Pastaruoju metu žiniasklaida rodo išskirtinį dėmesį teisėjo figūrai, stebi jo elgesį ne tik teismo proceso metu, bet ir privačioje sferoje. Visuomenė mato teisėjų pilietinės drąsos trūkumo atvejus, jų profesinį degradavimą, objektyvumo ir nešališkumo stoką. Visi žino Konstitucijos 109 straipsnį: “Teisėjai ir teismai vykdydami teisingumą yra nepriklausomi. Teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo.” Tačiau jokiu būdu negalima pamiršti, kad nepriklausomumas be atsakomybės – labai pavojinga teisinė fikcija. Teismas nėra laisvas nuo atsakomybės visuomenei.

Jūs minite, kad Lietuvoje teisėjai yra arogantiški. Jei susidaro toks įspūdis, tai blogai, nes arogancija nesuderinama su jokiomis etikos ir pagaliau kultūros normomis. Jei teisėjas, kaip sakoma, yra “pasipūtęs” ar “pasikėlęs”, laido juokelius ir pašaipiai atsiliepia apie bylose dalyvaujančius asmenis ar net savo kolegas, yra daug įstatyminių priemonių jam sudrausminti. Teisėjas turi būti orus, bet ne arogantiškas. Apie šimtą tokių teisėjų man teko sutikti Strasbūro ir Liuksemburgo teismuose, bendrauti ir dirbti su jais.

Gerinant teisėjų korpuso kokybę, svarbiausia yra teisėjų atranka – objektyvus kandidato dalykinių ir žmogiškųjų savybių įvertinimas. Manau, neužpyks mano jauni kolegos teisininkai, jei pasakysiu, kad ne kiekvienas, turintis universiteto teisės diplomą, turi ir pašaukimą, ir asmeninių savybių būti teisėju. Neseniai prezidentė dekretu patvirtino naują teisėjų atrankos tvarką, kurios griežtai laikantis pavyks pagerinti teisėjų atranką. Tačiau net ir geriausios taisyklės negarantuoja, kad nebus padaryta klaidų, todėl reikia stiprinti nuolatinę kontrolę ir drausminę teisėjų praktiką. Šiuo požiūriu pagrindinis teisėjų korpuso savivaldos organas – Teisėjų taryba eina tinkama linkme.

Teismai labai dažnai kritikuojami. Teisėjų korpusas kritiką privalo vertinti rimtai, daryti atitinkamas išvadas, keistis. Niekas neapdraustas ir nuo nepelnytos, neobjektyvios kritikos. Dorus ir sąžiningus teisėjus žeidžia paplitęs visos teisėjų bendruomenės vertinimas kaip “klano”, primetant nederamą kai kurių teisėjų elgesį visam korpusui.

VEIDAS: O kaip būtų įmanoma kovoti su bylų vilkinimu nesumažinant bylų nagrinėjimo kokybės?

P.K.: Be abejo, teismų darbo kokybei įtaką daro valstybės raidos sunkumai ir nesėkmės. Visų pirma pabrėžčiau ekonomines ir socialines problemas: privatizavimo proceso nesklandumus, nuosavybės restitucijos prieštaringumus, pagaliau ekonominę ir finansinę krizę su didele infliacija ir nedarbu. Dėl to teismuose padaugėjo bankroto, skolų išieškojimo ir kitokių ekonominio pobūdžio bylų. Konstatavimas kai kurių šių aplinkybių nieko negali ir neturi nuraminti, nes jos nėra nei forsmažorinės, nei fatališkos. Privalome ieškoti ir surasti joms adekvačius įstatyminio reguliavimo ir efektyvius teismų organizacinės veiklos metodus. Juk bylų skaičius nuolat didėja – per metus pirmosios instancijos teismai nagrinėja daugiau kaip 200 tūkst. civilinių bylų. Tai įspūdingi skaičiai, kurie iš dalies paaiškina bylų nagrinėjimo terminų ilgėjimą.

Negalima užmiršti ir kitos blogybės – per dažną teisminių procesų atidėliojimą ir dėl to atsirandantį bylų vilkinimą. Pagrįstai abejojama kai kurių procesinių įstatymo nuostatų, leidžiančių šalims piktnaudžiauti ir vilkinti galutinio sprendimo priėmimą, racionalumu. Todėl reikia sveikinti dabar svarstomas Civilinio proceso kodekso pataisas, kurias priėmus atsirastų būdų procesą padaryti operatyvesnį ir kartu padidinti teismų prestižą. Yra rezervų ir baudžiamajam procesui tobulinti, nes lieka galimybių vilkinti lemtingo nuosprendžio priėmimą iki pat sueinant senaties terminui.

Šiek tiek žinodamas kitų valstybių praktiką, manau, jog Lietuvoje teismų darbo krūvis didelis ir dėl to, kad per daug dalykų pavedama spręsti teismams ne ginčo tvarka. Gerai, kad dabar ieškoma būdų panašų papildomą krūvį sumažinti. Neseniai teisingumo ministras ėmėsi sveikintinos iniciatyvos mažinti civilinių bylų skaičių, išplečiant mediaciją – taikų ginčų išsprendimą, padedant tarpininkui. Tai svarbu, nes kol kas tai nėra plačiai taikoma. Štai 2010 m. iš pirmos instancijos nagrinėtų 201 585 civilinių bylų tik 2 proc. ginčų (5246 bylos) buvo užbaigti taikos sutartimis.

VEIDAS: Kaip vertinate Eglės Kusaitės bylą, kai skirtingi teismai priima skirtingus verdiktus?

P.K.: Diskusija apie teismų darbą reikalinga, tačiau blogai, kai visuomenė ima vertinti atskirus bylos etapus, kol nėra galutinio sprendimo, nes daug kas gali keistis. O galutiniuose teismo sprendimuose neturi būti jokių dviprasmybių, todėl jų tekstus reikia labai atidžiai redaguoti. Europos teismuose daugiausia ir dirbame prie tekstų. Reikia pripažinti, kad teisinė kalba gana sudėtinga ir taip yra visuose Europos teismuose. Tačiau nors kartais kaltinama, kad eiliniam žmogui ją sunku suvokti, žmonės tikrai gali atskirti, kas gera, kas ne.

VEIDAS: Vis dėlto teismai sunkiai atsiveria visuomenei. Ar didesnis visuomenės dalyvavimas (pavyzdžiui, prisiekusiųjų) didintų pasitikėjimą teismais?

P.K.: Tikrai nesu prieš prisiekusiųjų teismą, tik reikia galvoti, kokiais atvejais jį taikyti. Galima būtų pradėti ne visose, o pirmiausia ypač sunkiose rezonansinėse baudžiamosiose bylose. Mano manymu, teismai taptų atviresni, visuomenė būtų labiau patenkinta. Bet tai nėra paprasta, čia daug rimčiau – ne buvę sovietiniai liaudies tarėjai. Tai daug kainuoja, tad, manau, todėl kol kas ir nedaroma praktinių žingsnių. Be to, Lietuva maža, ir reikia galvoti, kaip atrinkti tuos prisiekusiuosius, kad tai neišsigimtų, kad prisiekusieji būtų nešališki, nejaustų įtakos, kad neatsirastų pusiau profesionalų, kurie visuomet norės eiti į prisiekusiuosius.

VEIDAS: Vis dėlto, jei šiandien viešu laišku kreiptumėtės į prezidentę ir Seimo pirmininkę, kurias pagrindines teismų problemas akcentuotumėte?

P.K.: Pirma, įstatymų kokybė – teismai taiko įstatymus, ir jei šie nevykę, sukelia žmonių nepasitenkinimą teismų sprendimais. Antra, teisėjų kadrų kokybė – kokie žmonės mus teisia: čia ypač svarbi atrankos problema, ir malonu, kad šioje srityje reikalai juda. Trečia, teisėjų veiklos kontrolė – teisėjas turi jausti atsakomybę. Ir, ketvirta, svarbu žiūrėti, kaip teismų sprendimai vykdomi. Ypač civilinių santykių srityje čia dar labai daug problemų.

VEIDAS: Esate savo srities autoritetas ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kodėl pasitraukėte iš ES Teisingumo Teismo nesulaukęs kadencijos pabaigos?

P.K.: Gal klausimas turėtų būti kitoks: kodėl aš taip ilgai užsibuvau Europos teismuose. Atsakau: man jau beveik 73 metai. Paskutinė mano “savanoriška emigracija” į Prancūziją, Liuksemburgą, į Europos Žmogaus Teisių Teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismą tęsėsi dvylika metų. Aš tvirtai palaikau teisėjų rotacijos principą ir manau, kad Lietuvai bus naudingiau, jei kuo daugiau teisėjų įgis europinės patirties. Tinkamų, sąžiningų, aukštos kvalifikacijos, mokančių užsienio kalbų ir atitinkančių europinius kriterijus kandidatų turime. O aš, jei sveikata leis, savo ilgamete patirtimi norėčiau pasidalyti rašydamas. Juk ne veltui sakoma, kad ilgiausiai išlieka rašytas žodis.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Esminė mintis Esminė mintis rašo:

    “… Pagrįstai abejojama kai kurių procesinių įstatymo nuostatų, leidžiančių šalims piktnaudžiauti ir vilkinti galutinio sprendimo priėmimą, racionalumu…”


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...