2016 Spalio 17

Rinkimai 2016

Nepatekti į Seimą – mirties bausmė partijai

veidas.lt

Darbo partija

 

Rinkėjų į politinės arenos užribį išstumtiems „darbiečiams“ prognozuojama agonija ir visiškas išnykimas, toks kaip daugelio kitų už parlamento ribos likusių partijų. Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje jau spėjo ne tik įsisteigti, bet ir išnykti beveik keturios dešimtys partijų.

 

Aušra LĖKA

 

Ar pamenate Demokratų, Tėvynės liaudies, Nepriklausomybės, Moterų, Protėvių atgimimo, „Rinkimai 1996“ ar Ūkio partijas? Visos jos – partijų kapinyne. Kai kurios visai nunyko, kitos jungėsi tarpusavyje (tačiau politinis nulis prie kito politinio nulio vis tiek būdavo nulis), paskui įsiliedavo į kokią didesnę politinę jėgą. Daugelio net pavadinimai skamba lyg pirmą kartą girdimi.

Tačiau politinį sudie teko tarti net ir rinkimų favoritų šlovę pelniusioms partijoms. Toks likimas po pastarųjų Seimo rinkimų prog-nozuojamas ir „darbiečiams“, o po jų – ir „tvarkiečiams“.

 

Kur dingsta pralaimėjusieji

Politologės prof. dr. Jūratės Novagrockienės vertinimu, tiek Darbo partija, tiek „Tvarka ir teisingumas“ nyksta, kol galiausiai jų visai neliks. Dabar jau abi liko be savo charizmatiškų lyderių, o metų metais kartojamas tas pats populistinis jaukas prarado magiją rinkėjams.

Nykstančiųjų vietą užima kiti politiniai žaidėjai, šiuose rinkimuose – Valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS). Tiesa, ir šios „nepartinės partijos“ politinis tvarumas kelia abejonių.

Beje, tai retas atvejis, kai rinkėjų išbraukta iš parlamentinių partijų politinė jėga po 12 metų grįžo iš karto į rinkimų lyderes. Bet LVŽS ir jos pirmininkas Ramūnas Karbauskis pamažu tam kaupėsi: partija neblogai pasirodydavo savivaldybių tarybų rinkimuose, o R.Karbauskis populiarumą auginosi remdamas kultūros projektus ar kovodamas už blaivybę.

Frakcijos parlamente nuo 1992 iki 2012 m. neturėjo ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga. Bet tai specifinė partija, kuri koncentruojasi keliose šimtaprocentinio laimėjimo apygardose. Jos sėkmė daugiausia priklauso nuo rinkėjų aktyvumo: jei jis didesnis, lenkiškųjų rinkimų apygardų balsai daugiamandatėje apygardoje ir „paskęsta“. Be to, ši partija vėl grįžo į Seimą, į savo sąrašus įtraukusi ir Rusų aljanso kandidatus, vadinasi, ir rusakalbius rinkėjus.

Vis dėlto dažniausiai partijos, likusios už Seimo durų, netrunka išgaruoti kaip dūmas. Taip nutiko Romualdo Ozolo Centro sąjungai, kuri įsiliejo į Liberalų ir centro sąjungą. Bet ir šios nebėra politiniame žemėlapyje. 2012 m. rinkimuose jos pirmininkas Algis Čaplikas reklamavosi kaip naujos kartos lyderis. Tačiau partija, negavusi nė vieno mandato, susijungė su Artūro Zuoko „Sąjunga TAIP“, įsteigdama Lietuvos laisvės sąjungą. Ši partija dabar dalyvavo rinkimuose, bet tepelnė 2,1 proc. balsų.

Analogiška Naujosios sąjungos (socialliberalų) istorija: triumfavę 2000 m. rinkimuose, po dviejų kadencijų socialliberalai liko už Seimo durų ir kiek pavegetavę įsiliejo į Darbo partiją. Tačiau dabar ir pastarąją ištiko toks pat likimas likti politinio elito užribyje. Šių metų nelaimėlės išskirtinumas tik tas, kad pirmą kartą už Seimo durų liko partija, praėjusiuose rinkimuose laimėjusi pirmąjį turą.

„Partijų ir rinkimų finansavimo sistema nustekeno partijas. Jei partija neišrenkama į Seimą, ji praranda finansavimo šaltinius ir jai tiesiog neapsimoka egzistuoti, nebeužtenka lėšų aparatui išlaikyti. Partijų stiprinimo požiūriu tokie apribojimai nebuvo gerai“, – tokios nuomonės laikosi J.Novagrockienė.

O finansavimas iš valstybės biudžeto net reiškia tam tikrą suaugimą su valstybe. Štai partijų lėšos pernai siekė 8 mln. eurų. Pagrindinis jų finansavimo šaltinis buvo iš valstybės biudžeto gautos lėšos – jos sudarė 68,7 proc. partijų lėšų.

Nebūdamos parlamente partijos gali dalyvauti kokiuose savivaldybių rinkimuose, bet didesnės sėkmės sunku tikėtis. „Tad išlieka parlamentinės ir mažos protesto partijos, kurios kuriasi išreikšti savo protestui vienu ar kitu klausimu“, – aiškina J.Novagrockienė.

 

Užsiimti politika apsimoka tik provincijoje

Tačiau ką tokiu atveju reiškia tai, kad partijų narių Lietuvoje daugėja: prieš keletą metų jų buvo 3 proc. pilnamečių gyventojų, dabar 5 proc. „Toks skaičius Vakarų demokratinėse valstybėse laikytas gera klasika, nes tokia dalis partijoms priklausančių žmonių jau rodo tam tikrą visuomenės politinį aktyvumą. Tačiau Lietuvos specifika – kad partijų narių augimas rodo ne tiek visuomenės palaikymą politinėms partijoms, kiek abipusės naudos siekimą, net iškreiptą partijos vaidmens suvokimą“, – sako J.Novagrockienė.

Partijos turėtų būti įrankiai konkuruoti dėl pažangesnės valdžios, pažangesnių sprendimų. Bet dažnai į jas einama kaip į darbo biržą.

Pasak politologės, nauji partijų nariai skirstytini į tris grupes. Vieni, ypač jaunesnės ir vidurinės kartos žmonės, stoja į partijas, nes pradeda suvokti buvimą jose kaip tam tikrą profesinę veiklą, politinės veiklos kryptį. Tačiau nemažai, daugiausia ne didmiesčiuose, pradėjo stoti į partijas todėl, kad jos duoda naudos – padeda rasti darbo, be to, atsiranda papildomų socialinių ryšių, taip pat padedančių susirasti darbą. Trečia partijų naujokų kategorija – tie, kurie taip nori įgyti daugiau galių priimant sprendimus, tad partijose matyti daug verslininkų. Nors partijos nemėgstamos, žmonės suvokia, kad būdamas jos nariu gali gauti socialinės ar materialinės naudos, ir į jas stoja, bet nebūtinai dėl ideologinių priežasčių.

 

38 partijos, bet gyvų – mažiau nei pusė

Vis dėlto Lietuvoje, pagal oficialų Teisingumo ministerijos skelbiamą sąrašą, – net 38 partijos. Kiek iš jų gyvų – kitas klausimas. Rinkimuose savo partijos, koalicijos ar kitos partijos sąraše dalyvavo mažiau nei pusė. Rinkėjų palankumo, konvertuoto į mandatus Seime, užteko tik septynioms (5 proc. ribą peržengė šešios, bet Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos sąraše kandidatavo ir Rusų aljanso atstovai).

Net iš tų, kurios kažkokia forma dalyvauja šiuose Seimo rinkimuose, plačiajai visuomenei girdėti kokių dešimties pavadinimai, o bandydamas partijų lyderių pavardes priskirti vienai ar kitai partijai susipainiotų net dažnas politologas. 14 iš registruotų partijų pasiekusios likvidavimo fazę.

Nors bendras partijų narių skaičius nuo kadencijos pradžios stabiliai didėjo (nuo 107,8 tūkst. 2012 m. iki 121,8 tūkst. dabar – 11,5 proc.), bet partijų indėlis į šią aritmetiką labai skirtingas.

Dauguma liliputinių partijų deklaruoja savo narių gausėjimą, tačiau jose narių dešimtkart mažiau nei didžiausiose. Dvi partijos – Socialdemokratų ir Darbo – peržengusios 20 tūkst. narių ribą (atitinkamai 21 201 ir 20 659), dvi – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir „Tvarka ir teisingumas“ – per 10 tūkst. (atitinkamai 14 920 ir 12 899). 5 tūkst. narių ribą dar peržengia Liberalų sąjūdis (7979).

Tačiau gausumas nereiškia populiarumo ir tarp rinkėjų: „darbiečiams“ tai nepadėjo patekti į Seimą. Nuo jų bėgo ir rėmėjai (iš 18,4 proc. „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje 2012 m. spalį dabar buvo belikę 5,1 proc.), ir nariai – per kadenciją jų prarasta 4667.

O rinkimuose sėkmę patyrusios partijos augo: TS-LKD – 2584, LVŽS – 1016. Rinkimuose į trečią iš pirmos vietos ant geriausiųjų pakylos nukritę socialdemokratai užaugo 4169 nariais. Tiesa, labiausiai per kadenciją išaugo Liberalų sąjūdis – net 4334 nariais. Iki jų buvusio lyderio Eligijaus Masiulio skandalo kaip ant mielių kylant jų reitingams tai nestebino, bet norinčiųjų būti liberalais daugėjo net šiemet.

Ar 38 partijos – ne per daug? „Didžiojoje Britanijoje veikia per 30 partijų, nors realiai lyderiauja dvi, dabar atsiranda trečias žaidėjas. Tad negalima sakyti, kad daug partijų – tik Rytų Europos, posovietinių valstybių bruožas“, – lygina J.Novagrockienė, pridurdama, jog tam, kad sprendimų priėmimas parlamente būtų efektyvesnis, rinkimuose numatytas barjeras. Šįsyk jis pasirodė per aukštas net praėjusiuose rinkimuose triumfavusiai partijai.

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...