2016 Gegužės 30

Nepalankios rinkos sąlygos nuo žemės ūkio neatbaido

veidas.lt

"Dreamstime" nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Lietuvos žemės ūkio aukso amžius baigėsi jau 2013-aisiais, o per pastaruosius pusantrų metų ūkininkai sulaukė vis mažiau gerų žinių: afrikinis kiaulių maras retino kiaulių fermas, naujų rinkų paieškos būtinybė vertė sukti galvas mėsininkus, sankcijos Rusijai, kvotų panaikinimas ir itin mažos supirkimo kainos kirto pienininkams. Nepaisant to, besiverčiančių žemės ūkiu žmonių Lietuvoje nemažėja.

Akivaizdi pastarųjų metų tendencija – žemės ūkio valdų skaičiaus mažėjimas. Per penkerius metus jis susitraukė beveik dvigubai – nuo 344 iki 181 tūkst. O vidutinis žemės ūkio valdų dydis beveik padvigubėjo – nuo 8,7 iki 16,7 ha. Tačiau bendras žemės ūkių skaičius, kuris iš esmės sutampa ir su ūkininkų skaičiumi, per pastaruosius pusantrų metų beveik nesikeitė, o nuo 2014-ųjų net padidėjo 6 tūkst.

Tiesa, kaip sako Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas, visiškai tikslios statistikos apie ūkininkų ir ūkių skaičių nėra – įvairūs registrai nurodo skirtingus duomenis, o vieno tikslaus šaltinio nesukurta. Pavyzdžiui, ūkininkų, kurie iš deklaruotų pasėlių gauna Europos Sąjungos išmokas, kasmet sumažėja 10–12 tūkst. Kiti ūkininkai pavėluoja arba pateikia netikslią informaciją, nes teikti visus duomenis nėra privaloma.

Jei Žemės ūkio ministerija nusprendžia labiau remti mažus ūkius, jų iš karto atsiranda daugiau, nusprendžia remti gyvulininkystę – kuriasi šie ūkiai.

Tačiau, kaip teigia Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) atstovė Ramunė Visockytė, pasėlių deklaracijos nebūtinai atskleidžia tikrąjį ūkininkų skaičių, nes ūkininkų šeimoje vyras gali deklaruoti pasėlius, o žmona – gyvulius ir pan. Į ŽŪIKVC ūkininkų registrą gali būti neįtraukti tie ūkininkai, kurie nenori gauti paramos iš ES ar tiesiog vengia biurokratinių formalumų. Pasak R.Vi­soc­kytės, reikšmingesnių ūkininkų skaičiaus pokyčių sukėlė tik ekonominė krizė, kai dažnas vietoj žemės ūkio darbų rinkosi eilę Darbo biržoje.

„Oficialūs duomenys atskleidžia tam tikras tendencijas, vykstančias sektoriuje. Jei Žemės ūkio ministerija nusprendžia labiau remti mažus ūkius, jų iš karto atsiranda daugiau, nusprendžia remti gyvulininkystę – kuriasi šie ūkiai. Ne viskas priklauso nuo padėties rinkoje. Norėdamas gauti paramą, ūkininkas vaikams gali atidalyti valdas – štai ir naujas statisti­­nis ūkis, nors, be abejo, ir toliau dirbama kar­tu“, – tendencijas apibūdina Lietuvos grūdų au­­gintojų asociacijos vadovas Aušrys Ma­ci­jaus­kas.

Grūdų rekordai – dėl pienininkų krizės

Grūdų derliaus rekordai pastaraisiais me­tais gerinami nuolat. 2013 m. grūdų išauginta 4,5 mln. t., 2014-aisiais – daugiau kaip 5 mln. t. Pernai rekordas dar kartą pagerintas – išauginta 6 mln. t. grūdų. Palyginti su nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, nepaisant ne itin pa­lan­kių pastarųjų metų kainų, kurios susijusios su pasauline rinka ir atpigusia nafta, dabar Lietuvoje grūdų išauginama dvigubai daugiau.

A.Macijausko teigimu, priešingai nei prieš trejus ketverius metus, šiuo metu nuotaikos sektoriuje nėra pačios geriausios, o kainų kilimo artimiausiu metu niekas neprognozuoja. Grūdų augintojai Lietuvoje nuolat stambėja, šis neišvengiamas procesas stebimas visoje Europoje.

Grūdų plotai Lietuvoje nuolat didėja – iš čia ir tie rekordiniai derliai.

„Šiandien ypač sunkus laikotarpis yra pienininkams, todėl dalis ūkininkų suaria savo ganyklas ir apsėja jas javais. Taip atsirado ir naujų augintojų, nors ir čia nėra labai didelių pelnų. Grūdų plotai Lietuvoje nuolat didėja – iš čia ir tie rekordiniai derliai. Nors galima pamanyti, kad labai kyla mūsų derlingumas, tai nevyksta sparčiai, o derlius auga, nes didėja pasėlių plotai. Jei padėtis pieno sektoriuje pasitaisys, situacija stabilizuosis“, – rekordų fenomeną aiškina A.Macijauskas.

Kaip skelbia JAV žemės ūkio departamentas, pernai pasėlių plotai šalyje išaugo beveik 3 proc. ir pasiekė 1,3 mln. hektarų. Šiųmetė departamento derliaus prognozė kuklesnė – tikimasi maždaug dešimtadaliu menkesnio derliaus nei pernai.

Karvių mažėja, pieno daugėja

ES panaikinus pieno kvotas, didžiosios valstybės labai padidino savo produkciją ir taip nusmukdė pieno kainą. Dėl to vis daugiau ūkininkų pereina į kitus žemės ūkio sektorius. Tokia situacija gąsdina ir mėsos perdirbėjus: mažėjant karvių, ateityje mažės ir veršelių.

Besitęsianti pienininkų krizė ir kritusios supirkimo kainos aiškiai matoma iš statistikos: per penkerius metus šalyje karvių sumažėjo beveik 50 tūkst. J.Talmantas aiškina, kad dėl to labai išsigąsti nereikėtų, nes pernai, nors karvių liko mažiau, gauto pieno kiekis padidėjo. Tai reiškia, kad ūkininkai išmoko gyventi ekonomiškiau, susimažinti savikainą ir padidinti pieno išmilžius iš vienos karvės. Iki šios krizės šalies ūkininkai laikė daug karvių, kurios duodavo vos 4–5 tūkst. litrų pieno per metus, nors normalus, ekonomiškas kiekis yra 7–8 tūkst.

Kol rinkos nesusidėlios, tol karvių mažės, svarbu, kad bent išlaikytume pagrindines bandas.

„Karvių mažėja, nes istoriškai buvome labai prisirišę prie Rytų rinkos. Šalies viduje suvartojame tik 45 proc. šviežio pieno ir pieno produktų, o daugiau nei pusė produkcijos lieka. Dabar, neturėdami kitų rinkų, murkdomės pie­ne, kurio patys negalime suvartoti. Jau turime apie 200 šalių, į kurias galima eksportuoti, bet jos yra toli, logistikos sąnaudos didelės, todėl naudos iš to nedaug. Kol rinkos nesusidėlios, tol karvių mažės, svarbu, kad bent išlaikytume pagrindines bandas“, – sako J.Tal­man­tas.

Mėsininkai tikisi stabilumo

Galvijų per metus Lietuvoje sumažėjo nežymiai – maždaug 14 tūkst. Kaip aiškina Mė­sos perdirbėjų asociacijos direktorius Egidijus Mackevičius, šiuo metu darbo tikrai pakanka, o pokyčius šis sektorius pajunta tik maždaug po pusantrų metų – tiek vidutiniškai trunka veršelio auginimas.

„Mūsų sektoriaus struktūroje vyrauja nedideli ūkiai, ir tai yra problema, nes jie neduoda geriausios produkcijos, o tiesiog augina savo reikmėms, pienui. Gimsta telyčia – pasiliekama sau, gimsta buliukas – galbūt jis bus atiduotas mėsininkams. Kai dabar rinkoje yra toks susvyravimas, kaip pramonininkai, matome problemą – jaunų veršiukų išvežimą. Anksčiau kasmet išveždavo daugiau kaip 100 tūkst., dabar apie 90 tūkst. Kai tik augintojas rinkoje nemato perspektyvos, nėra didelio aiškumo, jis kryžmina galvijus su mėsinėmis veislėmis, veža į tą pačią Olandiją, kur jie paimami specialiai mėsai, kuri ten labai brangi“, – pasakoja Mėsos perdirbėjų asociacijos direktorius.

Vokietijoje, Olandijoje ir kitose Vakarų valstybėse vadinamoji rožinė, labai kokybiška veršiukų mėsa naudojama vaikams vaikų darželiuose ir mokyklose maitinti. Tokia yra valstybės politika. O Lietuvoje vidaus rinka ne tik neauga, bet netgi traukiasi – gyventojų mažėja, gaunamas pajamos nedidėja pakankamai sparčiai. Su perkamąja žmonių galia susijusi ir pridėtinės vertės mokesčių politika.

Naujų rinkų neturime, Europa užsidariusi, todėl iš esmės konkuruojame žaliaviniame lygyje ir supirkimo kainos yra nedidelės.

„Išeina taip, kad dirbame susitraukiančioje rinkoje, ir tai yra blogai, nes mūsų pajėgumai didesni, o žaliavos vis mažėja. Jei matytume vidaus vartojimo stabilumą, galėtume labiau planuoti, orientuotis į ūkininką. Galvijų nėštumas trunka 9 mėnesius, dar 15 – auginimas, taigi reikia matyti ateitį 26 mėnesius į priekį. Tai nerealu – prieš tiek laiko įvyko Rusijos krizė, ir kai atrodė, kad viskas gerėja, turime verslo planus, staiga viskas užsibraukė. Naujų rinkų neturime, Europa užsidariusi, todėl iš esmės konkuruojame žaliaviniame lygyje ir supirkimo kainos yra nedidelės“, – situaciją apibūdina E.Mackevičius.

Jo teigimu, padėtį gerintų ir pasikeitę vartojimo įpročiai. Šiuo metu kasmet vidutiniškai suvartojame beveik 45 kilogramus kiaulienos ir vos 4 kilogramus jautienos. Jei šis rodiklis padvigubėtų (prancūzai suvartoja apie 15 kg jautienos), visos sektoriaus problemos išsispręstų ir kainos padidėtų.

Vis dėlto šiandien lietuvių ir vakariečių vartojimo įpročiai gerokai skiriasi. Pavyzdžiui, lietuviai gamina jautienos dešras, o vakariečiams tai sunkiai suprantama. Čia jautiena brangesnė, aukštesnės kokybės, todėl kur kas dažniau ji naudojama kepti, o į įvairius gaminus jos dėti tampa per brangu. Lietuvoje aukštos R3 kategorijos jautiena, kuri noriai perkama Vakarų Europoje, sudaro vos 8 proc.

Kiaulininkystę varžo apribojimai

Kiaulių Lietuvoje per penkerius metus sumažėjo ketvirtadaliu: 2011-aisiais jų suskaičiuota beveik 950 tūkst., o šiandien liko 687 tūkst. Kaip aiškina Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos direktorius Algis Baravykas, ateitis iš dalies priklausys nuo afrikinio kiaulių maro suvaldymo, tačiau jau dabar aišku, kad smulkiųjų, pavienių kiaulių augintojų turėtų vis mažėti. Šiandien jų laikomų kiaulių dalis sudaro apie dešimtadalį viso skaičiaus.

Vasarį šalyje buvo 27 tūkst. ūkininkų, laikančių kiaules, iš kurių 20 tūkst. turėjo 1–5 kiaules, dar 2,6 tūkst. – nuo 6 iki 10 kiaulių. Ir tik 52 fermos laikė daugiau nei tūkstantį kiaulių.

„Tai yra labai mažai, palyginti su Olandija, Belgija, Danija, kai kuriais Lietuvos dydžio Vokietijos regionais. Atrodo, kad ūkininkų daug, bet iš tikrųjų tai žmonės, kurie nusipirko turguje paršelį ir paaugino sau. Šis segmentas pamažu trauksis, nes jiems labai sunku užtikrinti biologinę saugą, o ir ekonomiškai tai nelabai atsiperka“, – tvirtina A.Baravykas.

Jo manymu, didžiųjų kiaulininkystė kom­pleksų, o kartu ir bendras kiaulių skaičius neturėtų pastebimai kisti, nes į tai investuota daug, pirkėjų atrasti labai sunku, o net ir sėkmingo sandorio atveju veiklos sritis neabejotinai išliks ta pati. Galimybių, kad kiaulių augintojai šalyje plėsis, taip pat nėra daug.

„Šiandien kainos investuoti į šį sektorių nėra viliojančios, todėl turime daugmaž stabilius skaičius. Lietuvoje vis dar negatyvus nusistatymas dėl naujų gyvulininkystės objektų statybos, ganėtinai sudėtinga gauti statybos leidimus, bendras įstatymų voratinklis vis tiek kažkur sustabdys“, – priežastis vardija A.Ba­ra­vy­kas.

Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas J.Talmantas apgailestauja dėl dabartinės kiaulininkystės situacijos. Juk ir tarpukario Lietuva labai sėkmingai eksportavo kiaulieną į Vakarų Europą, o šiandieninė aplinkos vertinimo tvarka yra tokia, kad steigiant naują fermą būtina susitarti su aplinkiniais gyventojais.

„Jie niekada nepasirašys arba paprašys pinigų. Žmonės atsikėlė prie buvusių kompleksų per nuosmukį, žemė buvo pigi, ir dabar jie ten gyvena. Todėl naujų fermų statyti iš esmės negalime. Šiandien importuojame 55 proc. kiaulienos, kiaulės yra ir imliausios grūdinių kultūrų naudotojos, o mes esame penktoje vietoje ES pagal iš vieno hektaro eksportuotų grūdų kiekį. Dabar juos parduodame kaip žaliavą. Turėtų atsirasti daugiau po 2–3 tūkst. kiaulių laikantys ūkeliai, tada sunaudotume 2–3 mln. tonų grūdų, kai šiandien sunaudojame tik 1,5 iš 6 mln. tonų. Čia didžiuliai nuostoliai“, – skaičiuoja J.Talmantas.

Nauja šaka prastesnių žemių savininkams

Per pastaruosius metus šalyje vis labiau populiarėja avininkystė – avių per penkerius metus pagausėjo trigubai. E.Mackevičius šį pokytį visų pirma sieja su mažesniais ūkininkais: galvijus auginti sudėtingiau, jiems reikia geresnės žemės ir daugiau priežiūros, o avys gali ganytis ir skurdesnėje pievoje.

„Lietuvoje tikrai yra prastos žolės, taigi avių auginimas – geras būdas susitvarkyti aplinką, o ir valstybinis rėmimas yra atsiradęs. Avis auginti yra paprasta, ir šis didėjimas – labai pozityvus reiškinys. Žinoma, kai kiekis bus dar dešimt kartų didesnis, tada turėsime kažką realaus, nes kai sulaukėme paklausimų iš musulmoniškų valstybių, jos paprašė 150 tūkst. vieno svorio, 150 tūkst. – kito. Reikėtų visas avis išskersti ir vis tiek neužtektų. Perspektyva labai didelė, bet kol kas nusipirkti avienos parduotuvėje galimybių nėra, daugiausia auginama vidiniam savo ir artimųjų poreikiui“, – situaciją komentuoja E.Mackevičius.

Nerimą kelianti demografija

Stambėjantys ūkiai ir vis mažesnės galimybės išsilaikyti smulkiesiems – ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos bendra tendencija. Kita bendra Senojo žemyno tendencija yra ūkininkų senėjimas. Lietuvoje ji šiandien itin ryški.

Todėl, net jei nepalanki rinkos situacija neatbaido nuo žemės ūkio verslų, ūkininkų netrukus pradės mažėti dėl demografinės provincijos padėties. Šiandien vos 17 proc. ūkininkų yra jaunesni nei 40-ies, o vyresnių nei 65 metų amžiaus dvigubai daugiau – net 36 proc.

„Ši tendencija stebima visoje Europoje: jei pagyvenusių ūkininkų vaikai nebenori tuo užsiimti, jų ūkius perima jauni ūkininkų kaimynai. Taip vyksta ir natūralus ūkių stambėjimas. Lietuvoje ūkininkai, pradėję savo veiklą pirmaisiais nepriklausomybės metais, jau pamažu traukiasi, o stambėjant ūkiams dirbama efektyviau ir darbo jėgos reikia vis mažiau“, – sako A.Macijauskas.

O štai J.Talmantas įsitikinęs: provincija gražėja akyse ir senstančius ūkininkus pakeis nauja karta, nes ir šiandien jaunimas jau pamažu grįžta į žemės ūkį. O tam, kad šis procesas vyktų intensyviau, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko teigimu, būtina sumažinti tų pačių profesijų darbuotojų darbo užmokesčio skirtumus tarp didžiųjų miestų ir tolimesnių regionų, gerinti regionų infrastruktūrą ir gyvenimo sąlygas provincijoje.

 

 

 

 

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Koks kriterijus Jums yra svarbiausias, renkantis partiją, už kurią balsuosite Seimo rinkimuose?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...