2012 Birželio 10

Neišskiriama sporto ir pinigų sąjunga

veidas.lt


Sporto laimėjimai labiausiai priklauso nuo tinkamo finansavimo.

Artėjant Londono olimpiadai viešojoje erdvėje ima gausėti skirtingiausių prognozių, bandančių nuspėti, kuri šalis pirmaus pagal iškovotus medalius. Beveik visų modelių, apimančių ne vieną kintamąjį, kūrėjai sutaria, kad bene svarbiausias veiksnys, pagal kurį galima nuspėti olimpiados favorites, yra valstybės ekonomikos dydis, o tiksliau – bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui.

Modelių gausa

Prieš pradedant nagrinėti šalies ekonomikos ir sporto finansavimo įtaką rezultatams vertėtų glaustai apibrėžti pagrindinius modelius, kuriais remiantis  atliekamos sporto prognozės. Štai pagal Kolorado universiteto ekonomikos profesoriaus Dano Johnsono modelį, kuris yra laikomas ganėtinai tiksliu, dėmesys kreipiamas į penkis pagrindinius kintamuosius: pajamas vienam žmogui, gyventojų skaičių, politinę šalies struktūrą, klimatą ir žaidynes priimančios valstybės pranašumą dėl namų sienų. 2012 m. modelis buvo šiek tiek pakoreguotas: iš jo pašalinti politiniai ir klimato veiksniai, tačiau pridėtas specifinis šalies kultūros kintamasis.
Tarkime, Pekino olimpiadoje remiantis D.Johnsono modeliu JAV buvo prognozuojami 103 medaliai, o iškovota 110 apdovanojimų. Rusijai prognozuoti 95 – iškovoti 72. Kinijai prognozuoti 89 – iškovota 100. Šiemet D.Johnsonas prognozuoja, kad Londone JAV iškovos 34 aukso medalius, Kinija – 33, Rusija – 25, Didžioji Britanija – 20.
Remiantis Andrew B.Bernardo modeliu dėmesys kreipiamas į šiuos veiksnius: prieinamų išteklių kiekį, gyventojų skaičių ir pajamas vienam gyventojui, taip pat medalių pastarosiose žaidynėse skaičių bei namų sienų efektą.
Atsižvelgiant į „Price Waterhouse“ modelį kaip svarbiausi vertinami šie kriterijai: gyventojų skaičius, vidutinės pajamos, medalių, iškovotų ankstesnėse žaidynėse, skaičius. Taip pat atsižvelgiama ir į namų sienų efektą bei tai, ar valstybė anksčiau priklausė sovietiniam blokui.
Kiti du modeliai – „Olympic Medal Tracker“ ir „Sports Myriad“ remiasi jau ne ekonominiais ar demografiniais kriterijais, bet išimtinai vien tik sportinių rezultatų vertinimu ir analize.

Dominuoja turtingieji

Vertinant visus modelius ir prognozes tendencija akivaizdi – sporte dominuoja turtingiausios šalys. Trumpai šita formulė gali būti išreikšta supaprastintu variantu: kuo didesnis šalies BVP vienam gyventojui, tuo didesnė tikimybė, kad šios valstybės sportininkai svarbiausiose varžybose iškovos aukščiausios prabos medalius. Taip, formulė tikrai nėra universali, nes pakanka vien prisiminti Kenijos ilgų distancijų bėgikus. Tačiau tai veikiau išimtys. Štai, tarkime, 2006 m. žiemos olimpiadoje 40 turtingiausių pasaulio valstybių susižėrė 95,2 proc. visų apdovanojimų. Pekino olimpiadoje visos dešimt daugiausiai medalių iškovojusių valstybių priklauso turtingiausių pasaulio valstybių klubui G-20.
Specialistai teigia, kad kuo šalis turtingesnė, tuo daugiau išteklių ji gali skirti tiek arenų statybai, tiek naujų talentų paieškai ir ugdymui, tiek geriausių trenerių samdymui ir naujausių treniruočių metodų diegimui. O besivystančiose šalyse sporto finansavimas toli gražu nėra pagrindinis prioritetas, be to, atkreipiamas dėmesys, kad tokiose šalyse žmonės turi mažiau laisvalaikio, nes reikia rūpintis pragyvenimu, todėl mažiau sportuoja.
Atlikti tyrimai parodė, kad besivystančiose šalyse susidaro tam tikras užburtas ratas. Nepakankamas sporto finansavimas neleidžia atletams atskleisti visų savo gebėjimų. Atletai turi mažiau galimybių siekti profesionalo karjeros, be to, investicijų grąža ten yra mažesnė. Talentų stygius ir prasta infrastruktūra savo ruožtu neleidžia pritraukti rėmėjų. Pastebimas ir vadinamasis raumenų nutekėjimas, kai perspektyviausi atletai dėl geresnių sąlygų emigruoja ir siekia atstovauti kitai, turtingesnei šaliai. Viskas sukasi šiame uždarame rate.

Sporto rinka

Specialistų skaičiavimais, pasaulinė sporto rinka šiuo metu yra verta maždaug 450 mlrd. eurų. Į tai įskaičiuojama infrastruktūra, sporto prekės, licencijuoti produktai, varžybų transliacijos. Daugiausiai pajamų tenka futbolui – 20 mlrd. eurų. Vien Europoje šios sporto šakos pajamos sudaro 16 mlrd. eurų per metus. O visa JAV sporto rinka gali pasigirti tik 23 mlrd. eurų pajamų.
Kodėl prakalbome apie šiuos skaičius, kurie išties įspūdingi? Paprasčiausiai todėl, kad iš tokių skaičių darosi akivaizdu, kad pagrindinis sporto pajamų šaltinis toli gražu nėra valstybės dotacijos, bent jau išsivysčiusiose šalyse. Taip, valstybės finansavimas svarbus ir įvairiose šalyse jis skirtingas. Lietuviai šiame kontekste neatrodo gerai. Štai palyginę 2009 m. duomenis matome, kad Lietuva sportui skyrė 57 mln. Lt (ir dar investicijos sporto infrastruktūrai sudarė 5 mln. Lt), Latvija – 66 mln. Lt, o Lenkija – 240 mln. Lt. Estija sportui finansuoti 2010 m. skyrė 51,1 mln. Lt, o Vengrija tuomet nepagailėjo net 198 mln. Lt. Dabar Vengrija planuoja kasmet sporto infrastruktūros atnaujinimui skirti po 60 mln. eurų. Šalyje sudarytos specialios programos pagrindinėms sporto šakoms – futbolui, rankiniui, krepšiniui, ledo rituliui ir vandensvydžiui – plėtoti.
Tačiau sportui, ypač profesionaliam, tiesiog būtina rasti alternatyvių pajamų šaltinių. Tai ypač svarbu krizės laikotarpiu, kai dėl taupymo režimo valstybė būna priversta mažinti asignavimus. Sportas – natūralus tokių apkarpymų taikinys. Kad suprastume nevalstybinio sporto finansavimo svarbą, peržvelkime per daugelį metų Senajame žemyne susiformavusį sporto rėmimo modelį.

Europinis sporto finansavimo modelis

Pagrindiniai sporto finansavimo šaltiniai, be centrinės valdžios, Europoje dar yra vietos valdžia, privatus verslas ir namų ūkiai. Būtent namų ūkiai, pasirodo, yra pagrindinis sporto finansavimo šaltinis. Namų ūkių išlaidos sudaro kone pusę visų sporto pajamų. Vietos savivaldai tenka 24 proc. sporto finansavimo pyrago, privačiam verslui – 14 proc., o vyriausybėms – vos 12 proc.
Tiesa, reikia iš karto paaiškinti, kad centrinė valdžia, pati tiesiogiai neskirdama pinigų, gali būti labai svarbus sporto finansavimo skatintojas. Štai mokslininko Vladimiro Andrejevo atliktoje studijoje teigiama, kad vyriausybė gali smarkiai prisidėti prie sporto finansavimo, suteikdama mokesčių lengvatų asmenims ar bendrovėms, kurios remia sportą. Tokie asmenys ar bendrovės kartais gali mėgautis ir sumažintu pridėtinės vertės mokesčių tarifu. Studijoje teigiama, kad net 21 ES valstybė naudoja bent vieną iš šių mechanizmų sporto finansavimui skatinti.
Be to, studija atskleidė ir kai kuriuos kitus svarbius dėsningumus. Visų pirma kuo turtingesnė šalis, tuo didesnė jos BVP dalis tenka sportui finansuoti. Lietuva šiuo atžvilgiu atrodo itin kukliai ir iš 13 tyrime dalyvavusių ES šalių aplenkė tik Bulgariją. Aukščiau už Lietuvą išsirikiavo tiek Estija, tiek Slovakija, tiek Slovėnija, Kipras ar Portugalija. Be to, verta pabrėžti, kad turtingesnėse šalyse privatus kapitalas labiau linkęs remti sportą.
Tarkime, Didžiojoje Britanijoje valstybinė parama sudaro vos 8 proc. visų sportui skiriamų lėšų. Visiškas kontrastas čia būtų Bulgarija, kurioje valstybės finansavimas sudaro 78 proc. sporto biudžeto. Trumpai tariant, sportui finansuoti skiriamų valstybės lėšų proporcija didėja mažėjant šalies BVP vienam gyventojui. Veikiausiai tai pasakytina ir apie Lietuvą, kurioje sportas vis dar pernelyg priklausomas nuo valstybės finansavimo. Turint omenyje, kad valstybės biudžete vargu ar atsiras papildomų išteklių sporto paramai didinti, darosi aišku, kad būtiniausias uždavinys – ieškoti būdų, kaip pritraukti į sporto rėmimą privatų kapitalą. Be to, ir patys klubai bei federacijos turi stengtis patraukti namų ūkius, kad šie leistų pinigus sporto varžyboms ir su sportu susijusioms prekėms.
Priminsime, kad visų 27 ES valstybių ministerijų, atsakingų už sporto kuravimą, biudžetas siekė 2,9 mlrd. eurų. Sportui skiriami pinigai sudarė apie 1,5 proc. visos ES BVP. Tačiau ilgalaikės tendencijos rodo, kad valstybių vaidmuo finansuojant sportą vis mažėja.
Kai kuriose valstybėse toks dalykas, kaip sporto rėmimas, vietos savivaldos lygmeniu apskritai neegzistuoja. Tai pasakytina tiek apie Maltą, tiek apie Bulgariją, o štai Vokietijoje 96 proc. sporto gaunamo viešo finansavimo atkeliauja iš vietos savivaldos.
Savo ruožtu Lietuva, kaip jau minėta, taip pat turi siekti to, kad valstybės pinigai sporto biudžete sudarytų kuo mažesnę dalį. Daugiau valstybės pinigų, remiantis tradiciniu europiniu modeliu, turėtų būti skiriama ne profesionaliam, o mėgėjų masiniam sportui remti. Privatūs profesionalų klubai turi ieškoti privačių rėmimo šaltinių, o ne priklausyti nuo valdžios malonės.
Galiausiai Lietuvai neprošal būtų atlikti išsamų sporto rėmimo ir sporto politikos auditą, kokį prieš kelerius metus atliko Estija, remdamasi sporto politikos veiksnių, atvedančių į tarptautinę sportinę sėkmę, metodologija, kurią sukūrė Belgijos, Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos mokslininkai. Ši metodologija atsižvelgia ne tik į skiriamo finansavimo dydį, tačiau ir į tokius veiksnius, kaip sporto strategija, jaunų talentų paieška ir ugdymas, parama sportininkams tiek karjeros metais, tiek ją baigus, treniruočių sąlygos, trenerių mokymai, dalyvavimo įvairiausiose varžybose galimybės ir mokslinių laimėjimų pritaikymas sporte. Ši metodologija akivaizdžiai rodo, kad vien pinigų neužtenka, reikia, kad gerai funkcionuotų visa sistema, – tik tada galima laukti sėkmės.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...