"Veido" archyvas

R.Baubonienė vienuolika metų gyvena šalia Vilniaus atstatytame vandens malūne

Gyventi malūne, nenaudojamame vandentiekio bokšte ar buvusio vienuolyno celėje galėtų ne kiekvienas. Kodėl žmonės nusprendžia įsikurti keistose ir neįprastose vietose?

Ieškodami pigesnio būsto žmonės perka patalpas buvusių gamyklų patalpose, sandėliuose, ieško apleistų namų ar butų. Propaguojantieji ekologišką gyvenimo būdą statosi namus iš molio ar šiaudų, netgi jurtas iš kailių. Tačiau yra ir tokių, kurie apsigyvena išskirtinėje vietoje, neįprastame būste, kuriame, atrodytų, net neįmanoma patogiai įsikurti. Pavyzdžiui, vandens malūne, senose dvaro arklidėse, buvusioje koplyčioje ar vienuolyno celėje.

Vienus gyvenimas tokiose vietose vilioja dėl romantikos, jie nori nuolat jausti senovės dvelksmą, kiti taip prisideda prie senų pastatų išsaugojimo, o kai kurie įsikuria kitokiame nei daugelis būste dėl pragmatinių dalykų. Nors visiems “Veido” kalbintiems pašnekovams reikėjo nemažai finansinių investicijų ir ne vienų metų, kad galėtų įsikelti į svajonių būstą, tačiau nė vienas nesigaili sugaišto laiko ir įdėto darbo. O kylančius nepatogumus jiems atperka gyvenimas išskirtinėje erdvėje, kurios nė vienas nekeistų į daugiabutį ar standartinį namą.

Tyla ir ramybė po vienuolyno skliautais

Dailininkė Orūnė Raudonė keturiolika metų gyvena Vilniaus senamiestyje, buvusiame Visų Šventųjų vienuolyne, kuriame XVII a. buvo įsikūrę karmelitų vienuoliai. Iki šiol čia išlikusios nedidelės celės su mažais langeliais ir aukštais skliautais. Sovietmečiu jose buvo įrengti butai be vandens, tualeto, šildymo sistemos. Tokį būstą be patogumų už 3,5 tūkst. dolerių 1995 m. ir įsigijo O.Raudonė.

"veido" archyvas

O.Raudonė butą įsirengė buvusio vienuolyno celėje

“Kai pamačiau tą celę, vaizdas nebuvo romantiškas. Ji buvo apleista, sienos išklijuotos klijuote, po ja buvo matyti dar maždaug penkiolikos įvairiausių tapetų sluoksnis. Reikėjo įsivesti vandenį, įsirengti kanalizacijossistemą. Tačiau viską išvalėme, sienas išdažėme baltai, ir dabar šito buto nekeisčiau į jokį kitą”, – tvirtina menininkė.

Jos butas vos 30 kvadratinių metrų, tačiau lubos – net keturių metrų aukščio. Pasak O.Raudonės, norint, kad ši erdvė taptų tinkama gyventi, reikėjo daug išmonės. Juk čia nepastatysi nė vieno standartinio baldo. Todėl dailininkės lova įrengta antresolėje, o spintas atstoja sienose esančios nišos.

“Tokią erdvę reikėjo prisijaukinti, kiekvienas čia esantis daiktas yra apgalvotas ir priderintas prie šios ypatingos vietos. Čia viskas gyva, atrodo, kad net sienos kvėpuoja, nes sumūrytos iš rankų darbo plytų. Be to, buvusiame vienuolyne labai tylu ir ramu. Nors jis stovi triukšmingoje Senamiesčio vietoje, netoli pagrindinės gatvės, kuria važiuoja ir automobiliai, ir troleibusai, tačiau negirdėti jokio triukšmo. Girdime tik bažnyčių varpus”, – pasakoja moteris ir priduria, kad gyvendama tokioje neįprastoje vietoje nė karto nepasijuto nejaukiai.

Nors XIX a. buvusio vienuolyno patalpose buvo įrengta ligoninė ir celėse tikriausiai numirė ne viena dešimtis žmonių, O.Raudonė tikina, kad čia labai gera aplinka ne tik gyventi, bet ir kurti.

Moters kaimynė Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė taip patsako, kad tai nuostabi vieta. Ji 28 kvadratinių metrų celėje yra įsirengusi dirbtuves, kuriose tapo paveikslus. Menininkė nuolat čia gyveno studijuodama Vilniaus dailės akademijoje. Nors tada dar nebuvo įsirengusi tualeto, įsivedusi dujinio šildymo, tačiau likti nakvoti celėje jai buvo patogiau, nes visai šalia – akademija, kurioje mokėsi.

Šiandien S.Maslauskaitė šioje neįprastoje erdvėje taip pat praleidžia daug laiko, bet miegoti grįžta į tėvų namus Vilniaus Pašilaičių rajone. Mat celėje ji tapo aliejiniais dažais, kurių sveikatai pavojingas kvapas ilgai neišsisklaido. “Pati sau pavydžiu, kad tėvai prieš šešiolika metų man nupirko kambarėlį buvusiame vienuolyne. Vos įėjusi į pastatą, lipdama suklypusiais ir girgždančiais mediniais laiptais, eidama ilgu šešių metrų pločio koridoriumi, patenku tarsi į kitą pasaulį. Pro tris nedidelius mano celės arkinius langelius, išeinančius į šventorių, sklinda nuostabi šviesa. O vienintelis garsas, kurį girdžiu, – bažnyčių varpų skambesys”, – celėje įrengto būsto privalumus atskleidžia Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė.

Neromantiška kova su vandeniu

Gyventi, pasirodo, galima ne tik buvusio vienuolyno celėje, bet ir malūne. Reda Baubonienė atstatytame malūne šalia Vilniaus su šeima įsikūrė prieš vienuolika metų. “Mano vyras domisi malūnais, renka medžiagą apie juos, todėl ir susidomėjo šia vieta, kai nusprendėme išsikraustyti iš bendrabučio ir įsikurti erdviame nuosavame būste”, – prisimena moteris.

Nusipirkę žemės sklypą, kuriame riogsojo tik apgriuvę vandens malūno pamatai, o aplinkui buvo suversti kalnai šiukšlių, Bauboniai pagal išlikusias nuotraukas atkūrė autentišką malūno vaizdą. Šiandien tai unikalus medinis pastatas su mažais langeliais, lentomis apkaltomis sienomis ir pakulomis užkaišytais plyšiais. Šalia čiurlena upė, o kieme galima pamatyti daugelį seniau malūnuose naudotų agregatų: turbinų, girnapusių, girnų. Malūno viduje taip pat nėra šiuolaikiškų baldų ar plastikinių langų. “Mūsų namai kvepia medžiu, juose – ypatinga dvasia. Šio namo nekeisčiau net į patį moderniausią būstą, nors malūne gyventi ir nėra labai paprasta”, – prisipažįsta R.Baubonienė.

Jos nuomone, ne kiekvienas galėtų įsikurti tokioje vietoje. Ir ne tik todėl, kad pirmiausia malūną reikėjo atstatyti, išvežti dešimt didelių mašinų šiukšlių, įsivesti kanalizaciją, vandentiekį. Kasdienių rūpesčių čia taip pat nemažai, mat reikia kone kasdien kovoti su vandeniu. “Namuose visuomet jaučiame drėgmę. Jeigu žiemą laiku iš kiemo neišvežam sniego, tirpdamas jis bėga į namus. Kasam, gilinam griovius, kad vanduo bėgtų ne link namo, o į kitą pusę. Ant palangių negaliu auginti gėlių, nes pro mažus langelius prasiskverbia nedaug šviesos”, – gyvenimo malūne nepatogumus atskleidžia moteris. Vis dėlto kitaip ji nenorėtų gyventi. Sako, kad įprastoje sodyboje būtų neįdomu.

Tiesa, visiška ramybe ir tyla savo kieme moteris nedažnai mėgaujasi. Mat šalia malūno eksponuojamus daiktus gali apžiūrėti visi norintieji, svečiams R.Baubonienė mielai papasakoja, kokia buvusi jų paskirtis. “Man smagu, kad savaitgaliais atvažiuoja šeimos su vaikais, jaunimas ir gamtoje leidžia laisvalaikį. Aš ir pati čia jaučiu gerą aurą, laisvės pojūtį, esu nevaržoma. Visi draugai tikėjo, kad mums pavyks restauruoti malūną ir įsikelsime čia gyventi. Jie daug padėjo. Vienintelis mano tėtis pamatęs griuvėsius, kuriuos nusipirkome, pasakė, kad gal per 50 metų ir atstatysime malūną. Tačiau mums tą pavyko padaryti per penkerius metus”, – prisimena statybinių medžiagų parduotuvėje vadybininke dirbanti moteris.

Ekstremalus gyvenimas vandentiekio bokšte

Plungiškis dailininkas Leonardas Černiauskas taip pat mėgaujasi gyvenimo malūne privalumais. Jis atstatė Babrungėnų akmeninį vandens malūną, kuriame įrengė savo darbų galeriją, gyvenamąsias patalpas ir dirbtuves.

O kitas plungiškis Algimantas Veselis prieš septynerius metus nusipirko Plungės geležinkelio stoties vandentiekio bokštą. 1935 m. danų pastatytas bokštas, kuris buvo skirtas vandeniui į garvežius tiekti, jau du dešimtmečius stovėjo nenaudojamas. “Žmonės pradėjo tampyti plytas. Gaila buvo žiūrėti – juk tai urbanistinis paminklas. Nupirkau, kad jį išsaugočiau. Norėčiau čia įrengti galeriją, tačiau tam reikia daug investicijų. Kol kas sutvarkyti tik keturi maži kambarėliai”, – pasakoja A.Veselis.

"Veido" archyvas

A.Veselis dvejus metus gyveno vandentiekio bokšte

Vyras į bokštą įsivedė elektrą, įsirengė tualetą, pakeitė langus, kurie buvo užmūryti, išsikasė šalia šulinį, mat vanduo į bokštą buvo paduodamas specialia pompa iš upelio, ir dvejus metus čia gyveno. “Tik kūrybingas ir mėgstantis ekstremalius pojūčius žmogus galėtų gyventi tokioje vietoje. Mat bokštas yra visai šalia geležinkelio, tad kai pradunda traukinys, ir žemė, ir visas bokštas dreba. Be to, kiekviename aukšte yra po vieną nedidelį trapecijos formos kambarėlį, kuriame telpa tik lova, o šviesa patenka pro mažutį langelį. Tačiau aš puikiai čia jaučiausi jau vien todėl, kad gyvenau pastate, kuris buvo pastatytas man dar net negimus”, – pasakoja dailininkas ir priduria, kad ši erdvė ypatinga ir dėl to, kad užlipus į 25 metrų aukščio bokšto viršutinį aukštą atsiveria apylinkių panorama.

Ponas Algimantas sako, kad atnaujinus laiptus viršuje galima įrengti apžvalgos aikštelę, kuria galėtų naudotis visi norintieji. Tačiau kol kas tam trūksta pinigų. Be to, reikia keisti stogą, sutvarkyti šildymo sistemą. Tad dabar dailininkas bokštą yra užleidęs kolegai, o pats gyvena pas draugę, nes jos toks gyvenimas neviliojo.

Iš tiesų retas kuris patogumus ryžtasi iškeisti į neįprastą erdvę, nors joje ir sklando ypatinga dvasia arba galima pasijusti pasakų herojumi.