2013 Rugpjūčio 19

Gintaras Kryževičius

“Neigiamas teismų įvaizdis formuojasi ne teisme, o greta jo”

veidas.lt


Lietuvai reikia vakarietiška praktika paremtos teismų reformos, kuri užtikrintų greitus ir teisingus teismų sprendimus ir didesnį pasitikėjimą teismais. Deja, dabar Lietuvoje jais pasitiki vos penktadalis visuomenės.
Apie tai, ką reikia daryti, kad Temidė ir Lietuvoje pelnytų tokį pasitikėjimą kaip kitose demokratinėse visuomenėse, „Veidas“ kalbasi su Teisėjų tarybos pirmininku, Aukščiausiojo Teismo pirmininku Gintaru Kryževičiumi.

VEIDAS: Neseniai pareiškėte, kad teisėjai privalo ne tik visuomenę išklausyti, bet ir į ją įsiklausyti. Žadėjote daugiau susitikinėti su piliečiais. Gal efektyviau būtų įvesti tarėjų instituciją?
G.K.: Susitikimai su konstruktyviai mąstančiais, teismų darbą pagerinti norinčiais žmonėmis yra labai vertingi. Todėl bendravimo su visuomene plėtojimą vertinu kaip vieną teismų savivaldos prioritetų. Tai reikšminga ir ruošiantis tarėjų, arba visuomeninių teisėjų, instituto atsiradimui.
Visuomenės grupių noras tiesiogiai dalyvauti vykdant teisingumą sveikintinas, ir teisėjų bendruomenė šią idėją visiškai palaiko. Tačiau mes garsiai kalbame apie pavojus, kurie gresia, jei nebus sukurtas deramas tarėjų atrankos mechanizmas, užkirsiantis kelią visuomenės atstovais teismuose tapti atsitiktiniams, grupių ar asmeninių interesų vedamiems asmenims. Svarbu, kad įstatymu būtų sudarytos prielaidos jais tapti tik nepriekaištingos reputacijos, savo darbais ir gyvenimiška patirtimi bendruomenės pasitikėjimą užsitarnavusiems piliečiams. Tada tikiu, kad visuomenėje bus pasitikima teismų priimamais sprendimais, kils teismų autoritetas.
Teisėjų tarybos iniciatyva, siekiant tobulinti teismų sistemos veiklą, atliekamas išsamus tyrimas, kuriuo siekiama identifikuoti tas teismų veiklos sritis, kurios neigiamai veikia mūsų visuomenės nuomonę apie teismų darbą. Tyrimą atlieka Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkai. Pirmojo etapo rezultatai nustebino vienu aspektu: dauguma apklaustų žmonių palaikė tarėjų instituto atsiradimo idėją, tačiau pareiškė, kad patys jais nenorėtų būti suprasdami didžiulę atsakomybę.
Teisėjų taryboje ir teisėjų bendruomenėje daug diskutuojame: kas būtų tie, su kuriais kaip lygūs su lygiais pasidalytume atsakomybe, priimdami sprendimus? Teisėjams keliami aukščiausi reikalavimai – mes baigiame teisės studijas, laikome specialius egzaminus, kandidatams keliami nepriekaištingos reputacijos reikalavimai, vertinami profesiniai gebėjimai, asmeninės savybės ir t.t. Kruopštaus ir daugiapakopio vertinimo sistema leidžia įsitikinti pretendento į teisėjus tinkamumu, pasirengimu atsakingai, kvalifikuotai vykdyti teisingumą.
Tai, ką minėjau kalbėdamas apie visuomenės atstovų tiesioginį dalyvavimą vykdant teisingumą, turi būti visuomenės suprasta ne kaip teisėjų bendruomenės pasipriešinimas šiai idėjai, o kaip visuotinai suprasta būtinybė, nes teisingumo vykdymas yra aukščiausiojo lygmens atsakomybė.
Mums nepriimtinas siūlymas, kad visuomenės atstovai teismuose turėtų patariamojo balso teisę. Manau, kad tai būtų teisinė fikcija, iliuzorinis visuomenės įtraukimo į teisingumo vykdymą modelis, kuris neatspindėtų visuomenės lūkesčių.
VEIDAS: Vis dėlto daugelyje šalių pirmos instancijos ir apeliaciniuose teismuose tarėjai yra, tad yra iš ko mokytis, kaip juos atrinkti.
G.K.: Kalbant apie kitų valstybių patirtis būtina pabrėžti visuomenės brandos, teisinio išprusimo lygį, pagaliau tradicijų ir tautinio mentaliteto specifiką. Pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėse, kur teko ne kartą lankytis ir bendrauti su kolegomis teisėjais, visuomenės pasitikėjimas teismais yra tiek pažengęs, kad niekas net ir neužsimena apie galimą bylos nagrinėjimo vilkinimą, jei nagrinėjimas užtrunka ir keletą metų. Šventai tikima, kad to reikia siekiant rasti teisingą sprendimą.
VEIDAS: Bet ten ir teisėjai yra tos pačios subrendusios visuomenės dalis, tad gal bylų tyčia nevilkina.
G.K.: Jei kalbėsime apie bylų nagrinėjimo trukmę ir Lietuvos rodiklius, palyginti su Ispanijos, Italijos ar net Vokietijos, – visos ES valstybių kontekste Lietuva atrodo tikrai labai neblogai pagal visų kategorijų bylų nagrinėjimo trukmę, o komerciniai ginčai pirmos instancijos teismuose sprendžiami greičiausiai Europoje. Bet deguto šaukštas statinę medaus sugadina. Suprantame, kad problemų yra, jas identifikuojame ir sprendžiame.
Pavyzdžiui, Vyriausiajame administraciniame teisme buvo susiklosčiusi situacija, kad bylos gulėdavo po porą metų. Teisėjų taryba kreipėsi į prezidentę siūlydama kitų teismų sąskaita padidinti teisėjų skaičių šiame teisme, o įstatymų leidėjo valia atlikus įstatymų pakeitimus, administracinių teisės pažeidimų bylas perėmė nagrinėti bendrosios kompetencijos teismai, ir dabar laukti apeliacinio bylos nagrinėjimo reikia tik porą mėnesių.
Stebint ir analizuojant padėtį teismuose, akivaizdžiai matoma vadybos žinių stoka. Kartais teismų ar skyrių pirmininkai tiesiog vengia paraginti kolegas teisėjus spartinti užsitęsusių bylų nagrinėjimą, bijodami būti apkaltinti teisėjų nepriklausomumo nagrinėjant bylas principo pažeidimu. Tačiau teisėjo nepriklausomumas apima ir aukštą profesinę kvalifikaciją, pareigingumą bei profesionalumą, o bylų nagrinėjimo vilkinimas, jei toks yra, rodo pareigingumo stoką ir negali būti toleruojamas.
Dėl teisėjų nepriklausomumo sąvokos apimties išaiškinimo ketinu kreiptis į Konstitucinį Teismą. Mano požiūriu, Teisėjų garbės teismas šiek tiek per siaurai aiškina teisėjų nepriklausomumo principo turinį, užkerta kelią drausmės procedūroms vykti, kai kalbama apie aplaidų teisėjo pareigų vykdymą ar jų nevykdymą dėl aplaidumo. Teisėjų nepriklausomumo principo turinys labai platus. Esu įsitikinęs, kad teisėjų kvalifikacijos, pareigingumo, profesionalumo, taigi ir tiesioginės jo veiklos patikra teisėjo nepriklausomumo nepažeidžia, jei tai daro teismų administravimo subjektai, teisėjų savivaldos institucijos, o ne kitos valdžios.
VEIDAS: Tai kas kaltas, kad Darbo partijos juodosios buhalterijos byla tęsėsi tiek metų?
G.K.: Na, štai čia tas pavyzdys, kada iš tiesų trūko vadybinių sprendimų pačiame teisme. Įžvelgiu tuometinių teismo vadovų nepakankamų organizacinių gebėjimų apraišką. Todėl ir priėmėme atitinkamus sprendimus Teisėjų taryboje. Teisėjai buvo taip apkrauti darbu, tuo pačiu metu turėjo dalyvauti kitose panašiose didelės apimties bylose, kad fiziškai buvo neįmanoma tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui. Bet tai tik viena iš priežasčių. Buvo ir kitų, tačiau nenorėčiau jų komentuoti, nes byla dar nepasibaigusi.
VEIDAS: Ar teismų administravimas pagerės sustambinus apylinkių teismus?
G.K.: Teismų stambinimo tendencija ES valstybėse tapo masiniu reiškiniu, nes vadybos požiūriu maža institucija nėra efektyviai valdoma. Nyderlandai, Estija tokią pertvarką jau įgyvendino, kitos valstybės taip pat eina šiuo keliu. Norime ir siekiame, kad kiekvienam asmeniui pasiekti teismą ir „gauti teisingumą“ būtų patogiau ir greičiau.
Planuojamas teismų stambinimas leis suvienodinti teisėjų darbo krūvius, nes dabar neretai gretimuose rajonuose jie skiriasi du ir tris kartus, nors algą visi teisėjai gauna vienodą, be to, didelis krūvis trukdo gerai pasirengti bylai, kenčia kokybė, o žmonės laukia bylos nagrinėjimo kartais ir triskart ilgiau. Teisėjai galės atvykti nagrinėti bylų ir į tas savivaldybes, kurios dabar visai neturi teismų. Mūsų tikslas – kad teisingumo vykdymas artėtų prie žmogaus.
Teismų stambinimo proceso antrajame etape, jei matysime teisėjų krūvio disproporcijas tarp didžiųjų teismų, laisvus etatus perkelsime iš vienų teismų į kitus, siekdami maksimaliai vienodo teisėjų darbo krūvio. Dabar kai kuriuose teismuose per metus vienam teisėjui tenka 300 su trupučiu, o kitam – beveik 700 bylų, tai juk didžiulė disproporcija.
Seime pasigirsta siūlymų, užuot stambinus teismus, įsteigti papildomų teisėjų etatų. Bet ir dabar Lietuva yra pirmame dešimtuke ES pagal teisėjų skaičių. Atėjo laikas diegti teismų vadybos gerąją praktiką, taikomą kitose valstybėse. Procesinių instrumentų tobulinimo problema jau sėkmingai išspręsta dar praėjusios kadencijos Seime. Jei visos sisteminės priemonės bus įgyvendintos, tikiu, kad teismų efektyvumo šuolį pasieksime esant dabartiniam teisėjų skaičiui.
VEIDAS: Lietuvoje tapo sensacija, kai teisėjas Audrius Cininas paaiškino visuomenei savo priimtą verdiktą. Ar tokia praktika turėtų plisti?
G.K.: Manau, kad tokia praktika ateityje turėtų tapti gyvenimo norma, kaip yra kai kuriose užsienio valstybėse. Pavyzdžiui, Nyderlanduose vienas teisėjas kolegijoje paskiriamas tam, kad paprasta kalba paaiškintų teismo sprendimą. Antra vertus, reikia suvokti, kad pats teismo sprendimas negali tapti labai paprastas. Kiekviena profesinė kalba, juo labiau teisinė, negali virsti buitine. Tačiau juk akivaizdu, kad Lietuvoje vyksta lūžis teisėjų sąmonėje, jaunoji teisėjų karta save mato jau kitu amplua – ne vien oficialaus asmens, vykdančio teisingumą, bet ir suprantančio poreikį savo sprendimą paaiškinti, bendrauti su žmonėmis.
VEIDAS: Sakoma, menka vertė teisingumo, kuriuo visuomenė netiki. Kodėl europiniame kontekste tuo išsiskiriame?
G.K.: Sutinku, atrodome nekaip. Bet turime nustatyti to priežastis, į tai nukreiptas Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto atliekamo tyrimo antrasis etapas.
Teismų darbe yra ir gerų žinių: štai statistika rodo, kad kokybiniai rodikliai Lietuvoje gerėja visuose teismuose ir visais lygiais. Skundžiamų sprendimų sumažėjo penkiais procentais, iš apskųstų sprendimų daugiau kaip du trečdaliai lieka nepakeisti. Tad kalbame apie keletą tūkstančių neteisingai išspręstų bylų per metus. Pastarųjų metų tendencijos rodo gerus ženklus, nes teismų sprendimų stabilumas kyla, nors bylų daugėja, jos sudėtingėja, o teisėjų krūvis nemažėja.
Beje, jau minėtame VU tyrime apklausti teismų procesų dalyviai išdėstė ne tokią tragišką nuomonę, kokią piešia kitos visuomenės apklausos: per 60 proc. teismų klientų, asmenų, kurie su teismais susidūrė tiesiogiai, jais pasitiki. Bet tai neparodo bendro vaizdo, nes neigiamas teismų įvaizdis formuojasi greta teismo, tarp žmonių, kurie gal net nėra buvę teisme. Dabar apklausiama ši žmonių grupė ir bandomos nustatyti šioje visuomenės grupėje vyraujančio nepasitikėjimo teismais priežastys.
Manau, neįmanoma, kad pasitikėjimas teismais staiga padidėtų 20–30 procentinių punktų. Bet jei žmogus ateina į teismą ir gauna kokybišką paslaugą, požiūris į teismą keičiasi bent jau to žmogaus aplinkoje.
Labai daug priklauso nuo teismo darbuotojų, nuo teisėjo. Taip, nemažai jų pervargę, šis darbas juk labai įtemptas, galų gale vien neigiamas požiūris į teismus psichologiškai veikia neigiamai, tokioje atmosferoje dirbti sunkiau, taigi nutinka ir taip, kad tas nuovargis, tas psichologinis spaudimas kartais prasiveržia. Teisėjai juk irgi tik žmonės.
Dirbame ir šia linkme: nuo liepos mėnesio turime elektroninius teismo posėdžio protokolus, taigi galime klausytis kiekvieno proceso įrašo, kalbamės su teisėjais ir teismų darbuotojais, įtikinėjame vieni kitus, kad privalome būti korektiški, mandagūs ir pagarbūs mūsų žmonėms, visur ir visada jiems padėti, būti atlaidūs net ir tuomet, kai girdime nepagrįstus, kartais net ties įžeidimo riba balansuojančius priekaištus.
Kita vertus, būtina pabrėžti, kad įžeidimai ar teisėjo garbės ir orumo žeminimas reiškia nepagarbą ne teisėjui, kaip asmeniui, o pareigūnui – teismų valdžios atstovui, kartu nepagarbą teismų valdžiai, taigi ir valstybei. Šių vertybių kaina neketiname vaikytis populiarumo, ir tai tvirtai esame nutarę.

Daugiau šia tema:
Skelbimas

Komentarai (1)

  1. Viktorija Viktorija rašo:

    Mano vardas yra Mis Viktorija
    Mačiau jūsų profilį dabar ir pasiimti susidomėjimą draugus pasidalinti svarbią diskusiją su jumis, kreipkitės man laišką
    (elliotvictoria60@yahoo.co.uk) už
    vaizdas geras


Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...