2011 Rugpjūčio 22

Andrius Francas

“Nedraudžiama stoti į teisę ar vadybą, bet valstybė ten turėtų neduoti nė vieno krepšelio”

veidas.lt

Ilgametę patirtį darbuotojų paieškos bendrovėse turintis darbo rinkos ekspertas Andrius Francas apgailestauja, kad vis sukamės užburtame rate: vienų sričių specialistų jau trūksta, bet mūsų visų pinigais rengiami niekam nereikalingi kitų sričių darbuotojai, o nedarbą labiausiai mažina tik emigracija. Tad pirmiausia klausiame: kokios profesijos žmonės dabar, esant 17 proc. nedarbui, gali nesunkiai gauti darbą?

A.F.: Šiandien trūksta produkto pardavėjų, tačiau nereiškia, kad turinčių vadybininko išsilavinimą, nes geras pardavėjas turi suprasti, ką parduoda, o tam reikia tos srities žinių. Nesunku įsidarbinti tose srityse, kuriose atsigavęs eksportas, jei tik nesmogs nauja pasaulinė krizė. Lietuvoje steigiami paslaugų centrai, ir šiandien jokių problemų nekils juose gauti darbą žmonėms, mokantiems skandinavų kalbų. Reikia įvairių darbuotojų be aukštojo išsilavinimo, bet Lietuvoje iškreipta sistema: autoservise apie tave šokinėja trys vadybininkai, o mechanikas vienas. Dabar dar dirba karta, kuri moka amatą, bet po penkerių šešerių metų tokių specialistų trūks ir paslaugos brangs. Lietuvoje visai nėra profesinio ir aukštojo mokslo balanso, o kolegijos ir universitetai rengia tokio pat lygmens specialistus.
VEIDAS: Ar iš tiesų manote, kad teisės, vadybos programas aukštosiose mokyklose vertėtų visai uždaryti kokiam dešimtmečiui?
A.F.: Šiandien Lietuvoje parengiama dešimtkart daugiau teisininkų nei prieš dešimt metų. Yra toks amerikietiškas filmas “60-asis greitkelis” – apie kaimelį, kuriame gyvena vien teisininkai. Kas pro jį važiuoja, būtinai turi pažeisti kokią iš daugybės kaimelio prisigalvotų taisyklių, nes iš to tie teisininkai gyvena. Ar mes siekiame tokie būti?
Nesakau, kad jau visai nereikia vadybininkų, tačiau tai galėtų būti magistrantūros studijos. Iš bet kurio inžinieriaus gali padaryti vadybininką, bet nė iš vieno vadybininko nepadarysi inžinieriaus, nes jis neturi bazinių žinių. Vieninteliu atveju iš karto po mokyklos verta studijuoti vadybą – jei žmogus apsisprendęs būti darbdaviu.
Dabar abiturientai stoja ten, kur madinga, lengviau mokytis ir pigesnės studijos, o baigę nežino, kur dėtis, nes šių specialistų rinka užpildyta. Taip prarandame žmones, nes turint teisininko ar vadybininko diplomą jiems atrodo negražu registruotis darbo biržoje, tad išvažiuoja į užsienį dirbti nekvalifikuoto darbo. Bet ar tam reikia mokytis ketverius metus? Juolab mes visi mokame už tas studijas. Norime būti žinių visuomenė, visus mokyti, bet kiek esame finansiškai pajėgūs tai daryti? Bandom visus įsprausti į rėmus, kad būtina stoti į aukštąją mokyklą, ir tuoj pat baigus mokyklą, ir ne kur nori, bet kur leidžia pažymys. O juk jaunam žmogui labai sudėtinga suprasti, ko jis nori gyvenime, – gal porą metų tegu padirba, pakeliauja, tegu stebi, kokių labiausiai reikia darbuotojų.
VEIDAS: Bet mados – diktuojamas dalykas. Kas turėtų pasakyti, kokia profesija perspektyvi, ir už tokį patarimą prisiimti atsakomybę?
A.F.: Valstybė turi turėti viešai paskelbtą prioritetų strategiją ir į ją fokusuotis. Esame maža šalis, ir čia kaip sporte – negalime visur būti tokie geri, kaip žaisdami krepšinį. Turi būti sudėlioti ilgalaikiai, po kiekvienų rinkimų nekintantys prioritetai. Turėtų bendradarbiauti Ūkio, Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, nes jos turi duomenis, iš kurių studijų programų daugiausiai bedarbių. Valstybė gali įgyvendinti savo strategiją per studijų krepšelius. Niekam nedraudžiama stoti į teisę ar vadybą, bet valstybė turėtų neduoti ten nė vieno krepšelio, nes mato šių specialistų perteklių.
Tačiau net kai deklaruojame prioritetus, nesudėstome konkrečių žingsnių jiems siekti. Jei išsikėlėme tikslą tapti paslaugų centru, turime būti kažkokie išskirtiniai, kad būtume patrauklūs investuotojams, reikia pasirengusių darbui specialistų. Anglų kalba nebenustebinsi. Prieš kokius penkis mėnesius žadėta parengti bendrą kelių ministerijų memorandumą, raginant rinktis skandinavų kalbų studijas, bet jis taip ir nepaskelbtas.
Yra Lietuvoje ir visai neadekvačių dalykų. Pavyzdžiui, medikų rengiama daug, bet jų trūksta, nes valstybė neišgali mokėti konkurencingų, palyginti su kitomis šalimis, atlyginimų. Reikia smarkiai optimizuoti sveikatos apsaugos, švietimo sritis, o sutaupytus pinigus skirti atlyginimams kelti.
Dar viena problema – nėra sisteminio profesinio orientavimo. Jau nuo penktos šeštos klasės vaikai turėtų turėti suvokimą, ko ir kaip reikia mokytis. Tačiau dauguma renkasi tai, kas lengviau, o dvyliktoje klasėje, kai reikia apsispręsti dėl studijų, supranta, kad vis dėlto reikėjo mokytis matematikos A lygiu, bet jau per vėlu ką keisti.
Aukštosios mokyklos taip pat galėtų prisidėti prie strategijos kūrimo, bet jos labiau paiso savo intereso propaguoti studijų programas, nei informuoti, kaip klostosi jų absolventų karjera. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos aukštosios mokyklos tiria, ką jų absolventai veikia tik baigę universitetą, po penkerių, po dešimties metų. Universitetinis išsilavinimas leidžia pereiti į kitą sritį, bet karjera ir uždarbis rodo, kur išsilavinimas tave nuvedė. Jei negeneruoji pajamų sau, nemoki valstybei didelių mokesčių ir nesugrąžini, kas į tave buvo investuota, vadinasi, prasta specialybė. Gal reikėtų įsteigti nei su Švietimo ir mokslo ministerija, nei su universitetais nesusijusią instituciją, kuri nuolat atliktų tokį absolventų tyrimą. Deja, dabar aukštosios mokyklos dažnai moko to, ką moka, o ne ko reikia.
VEIDAS: Bet ar tikrai paslaugų centrai – tokie jau perspektyvūs darbdaviai? Gal efektyviau sieti ateitį su, pavyzdžiui, ekologine žemdirbyste?
A.F.: Kai kas sako: kas po dvidešimt metų valdys žemės ūkį, tas valdys pasaulį. Žinoma, jei žemdirbiai nebus išsibarstę į kelių hektarus ūkelius. Nesakau, kad visi turėtų pulti mokytis skandinavų kalbų, bet tokią žinią reikia paskleisti. “Investuok Lietuvoje” skaičiavo, kad vien per artimiausius dvejus metus Lietuvoje įsikūrę paslaugų centrai turėtų įsteigti 850 naujų darbo vietų, susijusių su Skandinavijos klientais. Tačiau per metus parengiame apie 50 šių kalbų specialistų. Vadinasi, patenkinti dvejų metų poreikiui reikėtų laukti trylika metų. O jei nebus specialistų, investuotojai išeis į kitą šalį. Arba trūksta IT specialistų, tačiau besirenkančiųjų šias studijas mažėja. Beje, ir kitose šalyse tos pačios problemos – jaunimas renkasi socialines programas, nes jos lengvesnės ir pigesnės.
O Lietuvos privalumas tas, kad nesame susikoncentravę į vieną sritį, esame lankstesni, diversifikavęsi į tradicinę pramonę, gamybą, logistiką, paslaugas. Į vieną sritį nereikia mestis, bet atskiriems etapams reikia susikoncentruoti į kelias sritis, o ne į absoliučiai visas.
VEIDAS: Tai kokių, Jūsų prognozėmis, specialistų stigs po kokių penkerių metų?
A.F.: Tų specialybių net nesukurta. Viskas labai sparčiai virtualėja. Pavyzdžiui, tikrai reikės virtualios erdvės duomenų apsaugos specialistų. Jau dabar bankai samdo specialistus, kad jie bandytų įsilaužti į sistemas ir taip jas patikrintų. Arba socialinių tinklų vadybininkų, kurie galėtų skaičiuoti, kokią pridedamąją vertę ir naudą gauna įmonė, reklamuodamasi ar pritraukdama klientų per socialinius tinklus.
Viskas taip greitai keičiasi, kad net verslas nesugeba prognozuoti tiek toli į priekį. Tačiau jei apklaustume verslo gigantus, dauguma jų ir šiandien pasakytų, kad reikia daugiau darbuotojų, turinčių ne aukštąjį, o vidurinį ar aukštesnįjį išsilavinimą. Gamybos pramonei ir dabar reikia analitikų, laisvosios rinkos specialistų. Lietuvoje per mažai investuojama į technologijas, nes darbuotoją pasamdyti pigiau, nei nusipirkti technolologijų. Bet konkuruodami su šalimis, kurios investuoja į technologijas, galime atsidurti gale.
VEIDAS: O kokių pokyčių prognozuojate nedarbo statistikoje?
A.F.: Nedarbo skaičiai mažės dėl emigracijos. Darbuotojų poreikis jau dabar yra. Kitas klausimas, ar darbdaviai pasirengę tuos žmones išlaikyti. Be to, verslas nesijaučia socialiai atsakingas už specialistų rengimą, nėra ilgalaikio bendradarbiavimo su aukštosiomis mokyklomis. Darbdaviai nenori tik baigusiųjų, nes jie neturi praktikos, bet praktikantų nepriima. Verslas galėtų turėti daugiau įtakos aukštųjų mokyklų studijų programoms, užsienyje verslininkai dėsto universitetuose, veda praktinius seminarus. Antra vertus, nesuabsoliutinu, bet mokslas pakils į kitą lygį, kai universitetuose po studijų pasiliks dirbti ne tie, kurie niekur negavo darbo, o šviesiausi protai.
VEIDAS: 17 proc. nedarbas, valstybė investuoja į aukštąjį mokslą, rengiantį specialistus, kurių nelabai reikia. Užburtas ratas?
A.F.: Pastangos per biurokratinę sistemą nenukeliauja iki įgyvendinimo. Valstybė neskatina smulkiojo ir vidutinio verslo: užuot dalijus verslo liudijimus, reikėtų skatinti steigti kirpyklėles, kepyklėles, taisyklėles, kurių trūksta. Vyriausybei reikia struktūrinio požiūrio į nedarbą: gilintis, kokių specialistų labiausiai trūksta, kaip jie rengiami, o jei jų rengiama daug, bet vis tiek trūksta, – kur jie dingsta. Reikėtų drastiškiau jungti universitetus, panaikinti dalį fakultetų, studijų programų. Kiekvienam universitetui tikrai nereikia mokyti vadybininkų, teisininkų ar sociologų. O jaunimui patarčiau rinktis specialybes, kur yra kažkoks konkretus objektas, nes sociologu, vadybininku ar draudėju gali būti bet kas, mokantis bendrauti.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.
Skelbimas

Komentuoti

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Kaip vertinate galimybę, kad S.Skvernelis vadovaus naujai Vyriausybei?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...